Dauguma iš mūsų gerai atskiria žmogišką nerimą - širdies daužymasis, nagų kramtymas, bauginančios mintys... tačiau kada nerimas tampa liga? Kada nerimaujant gali prireikti pagalbos?
Gyvūnui visai normalu nerimą išreikšti aplinkoje, kuri susijusi su tam tikrais nemalonumas, pvz., veterinarijos klinikoje. Tačiau dauguma šunų vis dar gerai susidoroja su tokia bėda ir neparodo itin probleminio elgesio. Tačiau yra šunų, kuriems tokios situacijos sukelia itin didelį nerimą. Tokiais atvejais vertinant elgesį reikia analizuoti jo dažnumą, intensyvumą ir trukmę - kad būtų galima nuspręsti, ar tai jau patologija. Ar šis elgesys yra tai, ko pagrįstai galima tikėtis atitinkamomis sąlygomis?
Pavojui kvėpuojant į nugarą, visiškai normalu jausti baimę. Kai į jūsų namus įsilaužia vagys, jūs pasitinkate juos su lazda, o ne pasiūlote sausainių. Paprastai pavojaus akivaizdoje elgiamės taip, kad išgyventume. Tačiau jei kaskart suskambėjus durų skambučiui reaguosite taip, lyg jūsų gyvybei grėstų pavojus - tai jau nepagrįsta baimė. Gyventi taip, lyg nuolat griūtų dangus, kenkia sveikatai. Taigi, kas būdinga patologiškai nerimaujantiems šunims?
- Nežinomoje aplinkoje pastebėsite stiprias reakcijas, ypač jaudulį, dėl to dažnai nerimą jaučiantis šuo apibūdinamas kaip susijaudinęs. Tą „jaudulį“ lydi nosies apsilaižymas, žiovavimas, drebulys, cypimas.
- Perdėtas draugiškumas – bandymas užmegzti kontaktą su žmonėmis, veidų laižymas. Tai primena asmenis, kurie slėpdami susijaudinimą labai daug šneka ir juokiasi.
- Yra fiziologinių perdėto susijaudinimo požymių – pašiaušti plaukai, išsiplėtę vyzdžiai, lekavimas, pleiskanos, noras šlapintis ar tuštintis, maisto atsisakymas.
- Net ilgesnį laiką naujoje aplinkoje esantis šuo nenustoja judėti, negali atsigulti ir atsipalaiduoti, mažai miega.
- Siekiant apsisaugoti nuo gąsdinančių dalykų, galima agresija. Toks elgesys kartais klaidingai laikomas dominavimu.
- Nervingi šunys blogai vertina kitų keturkojų ir žmonių ketinimus, gali nerimauti dėl gerybinės sąveikos ir agresyviu elgesiu įspėti kitus (nepaisant jų draugiškumo).
- Galimas pernelyg didelis rūpestis savo ištekliais, įskaitant šeimininko dėmesį, kai nekreipiamas dėmesys į aplinką, ir norima būti tik greta savo žmogaus.
- Pasitaiko kompulsyvus pasikartojantis elgesys, kuris priklausomai nuo veislės gali skirtis (pvz., uodegos gaudymas ar kojų laižymas).
Nuo nerimo kenčiantiems gyvūnams būdinga tai, kad būdami mažais jie buvo nedrąsūs, bailūs ar šuniukų klasėse nedarydavo didelės pažangos. Paprastai gyvenant su mama jiems nebuvo suteikta kokybiška priežiūra, o veisimo metu tėvai nebuvo parinkti tinkamai. Praeityje jie gali būti patyrę tam tikrų bausmių, kurias normalus šuo atlaikytų, tačiau probleminiam keturkojui jos sukėlė jautrumą tam tikriems trigeriams. Dažnai nuo nerimo kenčiantys šunys turi kitų sveikatos problemų, ypač odos ir virškinimo ar lėtinį skausmą.
Kaip elgtis su šiais gyvūnais, kad jų gyvenimo kokybė pagerėtų? Nėra lengva gyventi su šunimi (ar asmeniu), turinčiu psichikos sveikatos problemų. Siūloma:
- Valdyti požymius - tai gali reikšti vengimą sukelti nerimo priežastis, vartoti papildus ar vaistus, kad būtų palengvinami su nerimu susiję simptomai. Tai humaniškas sprendimas – juk šie gyvūnai kenčia.
- Keisti elgesį - paprastai tam naudojami pozityvūs metodai. Tai nuobodu, nes siekiama, kad šuo neviršytų reaktyvumo slenksčio, kartu kuriant naują teigiamą/neutralią asociaciją su trigeriu.
- Ilgalaikis smegenų veiklos keitimas – šiuo atveju kasdien duodami vaistai su serotoninu. Tikslas – sustiprinti reaktyviųjų (primityvių) smegenų ir prefrontalinės žievės ryšį, kad gyvūnas būtų mažiau impulsyvus, aiškiau mąstytų.
Kaip seksis tvarkytis su itin nerimaujančiu šuniu, priklausys nuo daugybės dalykų - jo būsenos sunkumo, kiek laiko jis buvo toje būsenoje, kokia jo sveikata, kiek savininkai gali keisti savo gyvenimo būdą ir taikytis prie augintinio.
