Dažnai šunų ligas sukelia nepakankama ar nesubalansuota mityba. Smagu, kad šiais laikais tai gresia vis rečiau – pirma, neblogai išmanome, kokių medžiagų reikia augintiniams, antra, dauguma pašarų šunims dabar patenkina bent minimalius poreikius. Egzistuoja ir kita medalio pusė – kai kurios medžiagos (kaip, pvz., vitaminai A ir D, selenas, kobaltas, jodas ir t.t.) per dideliais kiekiais gali būti kenksmingos, tad persistengti taip pat nevalia. Maistas gali būti stiprus ginklas – tiek kovojant su šlapimo takų, tiek su odos ligomis. Kai kurios šunų veislės ar tipai linkusios į specifinius šlapimo takų akmenų tipus, dermatitus ar specifinius virškinimo ypatumus.
Amonio uratai
Kalbant apie šlapimo takų akmenis, verta susipažinti su purinais. Tai - baltymų medžiagos, jie yra kiekvienos ląstelės dalis, reikalingos genetinei medžiagai ir naujų ląstelių statybai. Purinų skilimas iš maisto gamina šlapimo rūgštį. Organizme esantys purinai metabolizuojami į ksantiną ir šlapimo rūgštį, o fermentas urikazė juos paverčia alantoinu. Šitas vėliau išsiskiria su šlapimu. Dalmatinai pasižymi tuo, kad nors ir turi urikazės, kepenyse esanti šlapimo rūgšties transformacija į alantoiną yra gana neveiksminga dėl genetinio autosominio recesyvinio defekto, be to, šlapimo rūgšties absorbcija jų inkstų kanalėliuose nėra visiškai efektyvi. Lyginant su kitomis veislėmis, su šlapimu dalmatinai pašalina gerokai didesnį šlapimo rūgšties kiekį. Tai lemia, kad jiems gerokai išauga uratų akmenų susidarymo rizika – pradžioje formuojasi kristalai, o vėliau ir akmenys. Šios rūšies uratai sparčiau formuojasi, kuomet šlapimo pH terpė yra rūgštinė (pH < 5,5). Pastebėta, kad ši problema dažnesnė tarp patinų. Negalima teigti, kad uratų akmenys kamuoja tik dalmatinus – jie gali formuotis ir tokioms veislėms kaip anglų buldogai, cvergšnauceriai, šicu, Jorkšyro terjerai. Be genetinio polinkio, amonio uratų akmenų atsiradimą gali skatinti bei bet kokia kepenų liga, dėl kurios šlapimo rūgštis virsta alantoninu, o amoniakas karbamidu.
Esant šiai bėdai, tenka koreguoti šuns mitybą. Tikslas – sumažinti šlapimo rūgšties uratų gamybą iš baltymų. Sausų pašarų gamintojai turi specialių linijų šios problemoms kamuojamiems šunims (pvz., konservai su 10 proc. ar sausi ėdalai su 18 – 20 proc. lengvai virškinamų baltymų). Nenorint rinktis komercinių ėdalų, šuns racioną reikia sudaryti taip, kad jis gautų kuo mažiau tokių ingredientų kaip mėsa ir organai (ypač jautienos bei kiaulienos). Pirmenybė turi būti teikiama kiaušiniams, varškei, sūriui, jogurtui. Iš žalios mėsos produktų saugiausi gali būti vištiena ar menkės. Sudarinėjant racioną vertėtų būtų naudotis lentelėmis, kuriose nurodyti purinų kiekiai atskiruose produktuose, kadangi skirtingos to paties gyvūno kūno dalys gali turėti skirtingą jų kiekį. Siekiant praskiesti šlapimą ir sumažinti druskų nuosėdų kiekį teks šuniui siūlyti daugiau vandens. Mažinant šlapimo rūgšties kiekį gali tekti duoti alopurinolio (15 mg/kg) ar kai kuriais atvejais „šarminti“ maistą su kalio citratu (80-150 mg/kg).
Cistino akmenys
Cistinas susideda iš dviejų sieros amino rūgšties cisteino molekulių. Cistino akmenys randami šunims, kuriems sutrikusi aminorūgščių reabsorbcija inkstų kanalėliuose. Dėl blogo tirpumo cistinas linkęs formuoti kristalus, tad bėdos prasideda jo koncentracijai gerokai padidėjus. Cistino akmenys šunims gan reti ir sudaro 1 – 3 procentus visų šunų urolitų atvejų. Tačiau kelioms šunų veislėms pasitaiko paveldimų cistinurijos formų – dažniausiai tai taksai, basetai, airių terjerai, anglų buldogai, niūfaundlendai, airių vilkogaudžiai, bulmastifai, mastifai, Stafordšyro bulterjerai. Dažniau nukenčia patinai (jų išvedamieji šlapimo takai siauresni nei kalių, iš kurių šlapimo takų šie urolitai pasišalina lengvai). Cistino urolitai susidaro šlapimo pH esant 5,5 – 7,0.
Jei šuo linkęs į cistino akmenis, jam rekomenduojama vidutiniškai baltyminga (siekiant apriboti sieros amino rūgščių suvartojimą) dieta. Reikėtų vengti baltymingų sausų pašarų, kuruose daug metionino. Taip pat šuniui duodama daugiau vandens – tai praskiedžia šlapimą. Vienas žmonių tyrimas parodė, kad su maistu suvartotas natris susijęs su didesniu cistino išsiskyrimu, tad rekomenduojama vengti šuniui troškulį dirbtinai sukelti duodant druskos – geriau vandens įpilti į ėdalą. Cistinas blogai tirpsta rūgštesniame šlapime, jo tirpumas padidėja, kai pH tampa šarmingesnis (tikslinis pH 7 -7,5, didesnis gali paskatinti kitų rūšių akmenų susidarymo galimybę) ir šie akmenys gali būti sutvarkyti vien koreguojant mitybą. Daug cistino turi kiaušiniai, jautiena, kiauliena, metionino – kiaušiniai, otai, elniena, vištiena, tunai. Jei raciono korekcijų nepakanka, gali būti naudojami vaistai, dar labiau padidinantys cistino tirpumą, pvz, tiopronintas (30-45 mg/kg) ar D-penicilaminas (10-15 mg/kg). Šlapimo šarminimui naudojamas kalio citratas.
Ksantino akmenys
Ksantinas - purino bazių apykaitos tarpinis produktas, oksiduojasi iki šlapimo rūgšties. Sutrikus purino apykaitai, dėl įgimto ksantino oksidazės trūkumo, ar dėl alopurinolio vartojimo galimi ksantino akmenys. Ksantinas nėra labi tirpus, todėl šlapime esant didelei jo koncentracijai gali susidaryti kristalai, o kartais ir akmenys. Taip pat egzistuoja paveldima ksantinurijos forma, būdinga Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliams. Atrodo, problema yra labai reta (paveikusi 0,07 – 0,46 % šunų) ir šiuo metu vis dar tiriamas genetinis jos paplitimas. Esant šiems akmenims, rekomenduojama vartoti mažiau purinų turintį maistą, šunį šerti drėgnu pašaru.
Į cinką reaguojantys odos sutrikimai
Sveikai odai reikia daugybės maistinių medžiagų. Viena svarbiausių – cinkas. Bet kuriam šuniui, gaunančiam per mažai cinko su ėdalu, ilgainiui išsivystys dermatozė. Su cinku susijusios ir dvi odos sutrikimų formos. Pirmoji dažniausiai paveikia šuniukus, ypač didelių veislių, šeriamus racionais su cinko trūkumu, arba pašarais su daug medžiagų, galinčių „surišti“ cinką ir užkirsti kelią jo absorbcijai (taip elgiasi fitatai, randami sojose, kai kuriuose riešutuose, pupelėse, žirniuose). Antroji forma paveldima ir dažniausiai pastebima tarp šiaurinių veislų šunų veislių kaip Aliaskos malamutai ar Sibiro haskiai. Šių šunų žarnynas blogai absorbuoja cinką. Požymiai - pleiskanojantys paraudę išplikimai aplink akis, aplink nasrus, eritema. Ši dermatozė gydoma vartojant cinko druską, pvz., cinko metioniną, cinko sulfatą ar cinko gliukonatą. Rekomenduojama dozė yra 2-3 mg/kg elementinio cinko, tačiau reikia kiekį vertinti labai atsargiai, nes papildų ženklinimas gali būti painus. Pvz., tabletėje, kurioje yra 220 mg cinko sulfato, gryno cinko gali būti 50 mg,. o 50 mg cinko gliukonato gali būti 50 mg faktinio cinko. Natūraliai pašaruose esantis cinkas taip pat nėra lengvai absorbuojamas elementas – šuo jo gali pasisavinti 5 – 4 proc. Reikia vengti ėdalų, kurie papildomi cinko oksidu – šis mėsėdžiu virškinamajame trakte beveik neabsorbuojamas.
Bulterjarams ir miniatiūriniams bulterjerams būdingas autosominiu recesyviniu būdu paveldimas letalinis akrodermatitas, jis pasireiškia 4-6 savaičių bulterjerams. Nors liga vis dar prastai suprantama ir menkai pažįstama, jos klinikinė eiga primena žmonių akrodermatito enteropatiją, sukeltą cinko trūkumo. Šuniukai turi pleiskanojančią odą, suragėjusius padukus, juos nuolat kamuoja įvairios infekcijos, prastas augimas, imuninės problemos. Cinko papildai neduoda teigiamo efekto, kaip kitais cinko trūkumo atvejais. Paprastai tokie šunyčiai išgyvena 2 metus, labai retais atvejais – iki 9.
Vario kaupimosi hepatopatija
Paveldima vario kaupimosi hepatopatija paprastai siejama su Bedlingtono terjerais ir turi panašumų su žmonių Vilsono liga. Tarp minėtų terjerų liga perduodama autosominiu recesyviniu būdu. Vario išsiskyrimas ribojamas tulžyje, dėl ko ši medžiaga pradeda kauptis kepenyse. Didelis vario kiekis kepenyse kenksmingas, skatina kepenų ligų atsiradimą ir progresavimą. Dėka sėkmingų veisimo programų ši problema beveik pašalinta iš Bedlingtono terjerų pasaulio, tačiau paveldimos vario kaupimosi hepatopatijos pastebėtos tarp kitų veislių kaip Skajaus terjerai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai, dobermanai, dalmatinai ir Labradoro retriveriai.
Esant tokiai problemai, šuo turi gauti pašarus su itin mažais vario kiekiais – mažesniais už įprastus minimalius suaugusių šunų poreikius. Racione taip pat turi būti dideli cinko kiekiai (mažiausiai 200 mg cinko kilogramui maisto) – jis suaktyvina baltymą metalotioneiną, surišantį varį žarnyno epitelio ląstelėse ir slopinantį jo absorbciją. Jeigu vario kiekis kepenyse ypač didelis, mažinant vario absorbciją žarnyne pašarus gali tekti papildyti vario chelatoriais, pvz., D-penicilamino 10-15 mg/kg.
Parinktas pašaras turi tikti lėtinių kepenų ligų gydymui, be to, reikia įvertinti baltymų ir riebalų kiekį racione. Taip pat rekomenduojama apsvarstyti ingredientų, veikiančių kaip antioksidantai ir skatinančių kepenų audinių atsinaujinimą, naudojimą, pvz., tikrojo margainio ekstraktą (ypač S-adenosil-metioniną SAME, 20 mg/kg), ursodeoksicholio rūgštį (15 mg/kg) ar silimariną (terapinė dozė nenustatyta, rekomenduojama 4-8 mg/kg).
Paveldėtas glitimo netoleravimas
Terminas glitimas labai madingas kalbant tiek apie žmonių, tiek apie gyvūnų problemas – ir dažnai jis pervertinamas. Šis terminas reiškia kviečių baltymus gliadinus ir gluteninus. Kviečių gliadinai yra labai panašūs į prolaminus, esančius kituose javuose, tokiuose kaip miežiai, rugiai ir avižos. 1 procentui žmonijos racione esantis glitimas gali sukelti celiakiją - lėtinę paveldimą enteropatiją.
Vienu metu glitimo sukelta enteropatija garsėjo airių seteriai – tačiau selektyvus veisimas šią problemą daugelyje vietų pašalino ar bent labai sumažino. Glitimo enteropatijai būdingas įvairus žarnyno gaurelių atrofijos laipsnis, sumažėjęs epitelio fermentų aktyvumas. Glitimo gaunantiems airių seteriams paprastai pasireiškia malabsorbcijos požymiai – lėtinis viduriavimas, svorio kritimas ir galiausiai išsekimas. Tai pastebima šunims nuo 6 mėn. amžiaus. Ligos sukėlėjas – kviečių glitimas, tačiau vis dar neaišku, ar esant glitimo enteropatijai gali pakenkti miežiai, rugiai ir avižos. Nuo celiakijos kenčiantiems žmonėms šie grūdai paprastai kenksmingi.
Epitelio „sveikatą“ pagerina bei pažeidimus sumažina glitimo pašalinimas iš raciono – čia ir pasitelkiamas arba namuose ruošiamas maistas (pvz., BARF), arba begrūdžiai komerciniai pašarai. Iš esmės tai vienintelis gydymo ir vienintelis saugus problemos diagnozavimo būdas.
Visai neseniai glitimas buvo susietas dar su poros veislių ligomis. Tarp borderterjerų kartais pasitaikančiam epileptoidinio mėšlungio sindromui būdinga neurologiniai požymiai, paroksizminės diskinezijos epizodai, kartais susiję su virškinimo trakto sutrikimais. Teigta, kad ši liga atsiranda dėl paveldimo glitimo netoleravimo. Bent vieno tyrimo duomenimis, maitinant dieta be glitimo nukentėjusiems gyvūnams požymiai dingsta. Glitimo vaidmuo taip pat tyrinėtas tarp airių kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų – jiems kartais pasitaiko enteropatija ir nefropatija su baltymų praradimu. Yra daug kitų su šiomis ligomis susijusių veiksnių, tad greičiausiai veislei nėra būdingas tikrasis glitimo netoleravimas.
Amilazės trūkumas ir krakmolo nevirškinimas
Vykstant prijaukinimo procesui šunys įgijo gebėjimą virškinti krakmolą. Tai skiria juos nuo protėvių vilkų. Tačiau šis gebėjimas nėra vienodas visoms veislėms. Kai kurių šunų, ypač šiaurinių veislių atstovų, gebėjimas virškinti krakmolą yra mažesnis – tikėtina, kad dėl vietos sąlygų siūlomo raciono gebėjimas virškinti krakmolą šiems šunims nebuvo būtinas. Atrodo, kad krakmolo virškinimo defektas egzistuoja ir tarp kelių kitų veislių kaip čekoslovakų vilkšuniai, nors tai įrodančių mokslinių tyrimų dar nėra. Jei tokie šunys šeriami daug krakmolo turinčiais ėdalais, jiems gali pasireikšti viduriavimas. Be to, kai kurių šiaurinių veislių (pvz., Sibiro haskių, Aliaskos malamutų, akitų ir šibų) atstovai pasižymi krakmolo virškinimui reikalingos amilazės trūkumu. Šunims, netoleruojantiems krakmolo, turi būti skirtas racionas, kuriame krakmolo nėra, arba yra toleruotinas kiekis. Daugumai tokių gyvūnų sėkmingiausiai išeitis – maitinimas RAW arba BARF.
Kitos patologijos
Kartais pasitaiko ir kitų su mityba susijusių paveldimų problemų. Pvz., cvergšnauceriams kartais pasitaiko hipertrigliceridemijos atvejų. Sunkią formą turintiems šunims padidėja rizika susirgti pankreatitu ar net kentėti nuo traukulių. Paveiktiems gyvūnams rekomenduojamas racionas su mažai riebalų ir pračiurtinas žuvų taukais - omega-3 riebalų rūgščių šaltiniu, mažinančių trigliceridų kiekį.
Tarp ryzenšnaucerių, borderkolių ir biglių kartais pastebimas vitamino B-12 (cianokobalamino) absorbcijos žarnyne defektas, lyginamas su žmonių Imerslund-Gräsbeck sindromu. Paveiktiems šunims būdingas apetito trūkumas, nesugebėjimas priaugti svorio, vangumas bei bendras blogumas, sustiprėjantis apėdus. Pastebima anemija ir proteinurija. Gydoma vitamino B12 papildais.
Kai kurios galimos mitybos išimtys
Verta paminėti ir tam tikras šunų mitybos išimtis. Bakharwal šunys, sena ir atsparumu garsėjanti Centrinėje Azijoje paplitusi veislė, padeda ganyti dideles avių ir ožkų bandas Indijos Džamu ir Karmšyro aukštikalnėse. Įdomu tai, kad jie šeriami vegetariškai - klajoklių bendruomenių šunys gauna pieno, pieno produktų ir kukurūzų duonos, jie negauna nė virtos mėsos. Tikima, kad taip šeriami jie nepuldinės naminių gyvūnų. Šiuo metu veislė ant išnykimo ribos - likę vos keli šimtai veislės atstovų, neramumai regione sunaikino šimtus šunų, o likę turi išlikti esant ekstremalioms sąlygoms. Populiacijai bėdų kelia ir tai, kad kalės šuniuojasi tik kartą metuose ir veda 1 - 3 šunyčius.
Azavakai dažniausiai ėdė tą patį, ką jų šeimininkai – daugiausia tai buvo soros bei ožkų pienas. Šie šunys taip prisitaikė prie tokio raciono, kad visą gyvenimą jie gali virškinti laktozę – nors dauguma kitų veislių šią galimybę turi tik ankstyvaisiais gyvenimo mėnesiais.
Negalima manyti, kad abu paminėti atvejai yra labai didelės išimtys - vos prieš gerą šimtmetį - ką čia šimtmetį, keliasdešimt metų - dauguma šunų buvo šeriami kitaip lyginant su tuo, ką esame linkę laikyti idealiu racionu. Šunys gaudavo tai, kuo maitindavosi žmonės, dalį nuo kitų naminių gyvūnų (laikyti ūkiuose) bei surinkdavo maisto atliekas. Tik šunidėse laikomi šunys (pvz., medžiokliniai), gaudavo specializuotą ėdalą. Pvz., Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šunidžių gyventojai daugiausia gaudavo keptų ir maltų avižų, rugių, riebalų ir mėsos atliekų šutinį, rečiau – tokios mėsos kaip aviena, kiauliena, antiena bei duonos.
Vien dėl neįtikėtino gebėjimo prisitaikyti šie gyvūnai taip ilgai išliko, išplito ir iš medžiojančių plėšrūnų persikvalifikavo į „šiukšlynų rausėjus“ – daugelyje regionų, pvz., Indijoje, ši situacija visiškai nepakito. Dėl to, kad šunys taip puikiai prisitaiko, kai kurių augintojų iškeltos idėjos apie „regioninį maitinimą“ (pvz., jei šuo kilęs iš srities, kur auginami kukurūzai ir kalakutai, tai jį ir reikėtų tuo šerti) neatrodo labai vertingos. Bet kokiu atveju, nors augintojai nesutars kas geriau – sausi pašarai, BARF ar košės, šunys bet kokiu atveju išliks.
