Kai kurios šunų socialumo detalės

Vilkai gyvena gaujomis, o didelis jų socialumas greičiausiai gali būti siejamas su išankstiniu prisitaikymu prijaukinimui. Socialinei šunų ir vilkų elgsenai būdingi šie bruožai:

Socialiniai žaidimai. Žaidimų metu išmokstama pagrindinių socialinio gyvenimo taisyklių – kaip stipriai kąsti, kaip šiurkščiai grumtis tarpusavy ir kaip spręsti konfliktus. Žaidžiant mokomasi socialinio elgesio kodų. Nesvarbu kokios žaidimų funkcijos, jie neabejojama naudingi, o jų nebuvimas socialiniui vystymuisi gali būti pražūtingas.

Sąžiningumas. Teisingumo jausmas bendras tarp socialiai gyvenančių šuninių ir kitų gyvūnų, be jo negalimi socialūs žaidimai. Sąžiningumas adaptyvus – jis padeda gyvūnams išgyventi jų socialinėje aplinkoje, atskiri gyvūnai iš tokio elgesio gauna naudos.

Bendravimo įgūdžiai. Jų labai daug ir jie labai diferencijuoti. Šunų garsų įvairovė labai sudėtinga, yra daugybė įvairių lojimo rūšių, besiskiriančių motyvais, informacija ir išraiškomis. Naudojant mišrius garsus lojimo kontekste tas vokalinis repertuaras dar labiau paįvairinamas.

Šeimyninės grupės (gaujos). Socialinės sistemos varijuoja nuo poros iki šeimyninės grupės ar gaujos. Gaujos dydį nulemia maisto kiekio ir socialinių veiksnių pasiskirstymas. Vilkų gaujose galimas darbo ir maisto pasidalijimas.

Ilgalaikė monogamija. Tai labiausiai natūralioje aplinkoje paplitusi poravimosi sistema, bet galima ir daugvyrystė. Šunų poravimosi elgesį beveik išimtinai kontroliuoja žmonės, tad dauguma jų neturi ilgalaikių santykių galimybės. Stebėjimai patvirtina monogamijos galimybę tarp kai kurių šunų (dingų, sulaukėjusių šunų).

Tėvų globa. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai, o likusi gauja jiems padeda. Pagalbininkai dažni tarp Australijos dingų ir dar taip vadinamųjų Naujosios Gvinėjos dainuojančių šunų, taip pat pastebėti keliose veislėse.

Socialinis mokymasis iš kitų. Vilkų jaunikliai ilgai mokosi iš tėvų, daug jų gaujoje lieka visiems laikams. Ten jie turi galimybę mokytis socialinio elgesio, medžioklės įgūdžių, maitinimosi.

Informavimas apie socialines teises, dominavimo hierarchija. Dominavimas apibūdina konkrečius santykius, o ne individualias savybes. Kai užmezgamas ir palaikomas stabilus socialinis rangas, vilkų ar šunų tarpusavio „susikirtimai“ būna vienakrypčiai. Jei dominavimo elgesio išraiškos pakaitomis atliekamos abiejų sąveikaujančių gyvūnų, tai rodo, kad jie dar gyvūnai nepasiekė stabilios hierarchijos.

Nestabili rango tvarka gali būti nulemta kelių priežasčių. Tokį elgesį valdo pora vienu metu ar iškart vienas po kito sekančių motyvų (pvz., puolimas ir baimė). Tai gali nulemti tam tikrus nesuderinamus (ne vietoje esančius) signalus – pvz., kai jaunas vilkas demonstruoja dalinai dominavimo elgesį kramtydamas kito snukį, tuo pačiu nuolankiai atlenkęs ausis. Prieštaringos išraiškos paplitusios tarp vilkų, jos nerodo socialinio statuso. Tiesą sakant, dažnesnis dvilypumas dažniau pastebimas tarp aukšto rango individų, pvz., kai vadas bendrauja su kitu patinu. Pagal šią išvadą, šuns kūno laikysena „susikirtimo“ situacijose niekad neturi būti laikoma vieninteliu elementu siekiant nustatyti agresijos priežastį.

Kadangi šunys – seniausia naminių gyvūnų rūšis, jų elgesį neišvengiamai formavo tūkstantmečius trukęs kontaktas su žmonėmis. Dėl to jie labiau negu bet kuri kita rūšis įgijo gebėjimą suprasti ir bendrauti su žmonėmis, tapo unikaliai suderinti su mūsų elgesiu. Tačiau dėl to bent dalis jų prarado tobulą gebėjimą sutarti su gentainiais. Tyrimais nustatyta, kad kai kurių veislių atstovai negali bendradarbiauti ar sveikai konkuruoti grupėse, jiems kyla sunkumų išlaikant hierarchiją. Tokių grupių nariai tarpusavyje bendrauja nefunkcionaliai ir turi sunkumų susidorodami su aplinkos iššūkiais. Stebina ir tai, kad keletas šunų veislių visai neturi tarp vilkų paplitusių taktinių konfliktų sprendimo variantų kaip varžovo nuraminimas ar slopinimas, kurie labai svarbūs gaujos išlaikymui.

Dalyje šunų grupių konfliktai baigsis rimtomis kovomis, tokių grupių nariai kentės nuo streso. Kai kurių veislių atstovai konfliktus sprendžia „gražiau“, o gyvendami pusiau natūraliomis sąlygomis išlieka geros psichologinės „formos“. Tai - šiaurinės veislės, kaip Aliaskos malamutai, Sibiro haskiai, samojedai, taip pat vokiečių aviganiai, medžiokliniai šunys, kai kurie terjerai, brazilų filos.

Pagrindiniai socialumo skirtumai:

Agresija dažnesnė ir sunkesnė pastebėta tarp žaislinių pudelių, Vakarų Škotijos baltųjų terjerų, Džeko Raselo terjerų, kai kurių bulterjerų ir kai kurių Labradoro retriverių.

Daug dažnesni ir įvairesni socialiniai žaidimai, ritualizuotos manieros paplitę tarp vilkų, standartinių pudelių, anksčiau minėtų šiaurinių veislių, vokiečių aviganių, brazilų filų ir Veimaro paukštšunių.

Didesnė socialinė tolerancija, daugiau tarpusavio kailio priežiūros pastebėta tarp vilkų, malamutų, haskių, samojedų, vokiečių aviganių, kai kurių bulterjerų, amerikiečių Stafordšyro terjerų, auksaspalvių retriverių ir brazilų filų.

Galima pažymėti ir tai, kad tyrime dalyvavę pudeliai vos pamatę žmones nutraukė visas sąveikas su bendrarūšiais, ir kad vokiečių aviganių įspėjančios pozos demonstravimo trukmė prieš puolimą ir po jo buvo pastovi – kai vilkų ji labai skyrėsi. Šie rezultatai rodo, kad prijaukinimo proceso metu dauguma šunų neteko esminio gebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo tik su savo rūšimi.