Katės agresiją, skirtą apsigynimui, galite pastebėti tada, kai ji pajunta grėsmę, nuo kurios negali pasprukti. Kitaip tariant, į kampą įsprausta katė ginsis. Šios rūšies agresiją galima atpažinti iš tipiškos kūno padėties – prie žemės prigludęs kūnas, priplotos ausys, šnypštimais, pašiauštas kailis, viksinti uodega. Šie akivaizdūs signalai labai akivaizdžiai perspėja, kad nekreipiant į juos dėmesio katė bandys apsiginti. Tęsiant provokaciją katė puls, o grėsmės šaltiniui atsitraukus ji nurims.
Geriausias būdas susitarti su katinu, kuris ruošiasi gintis - palikti jį ramybėje kol nurims. Išsigandusį gyvūną bandyti paimti ant rankų ar net artintis prie jo gali būti pavojinga. Jei katinas gindamasis sužalojo žmogų, vadinasi, tas visiškai nekreipė dėmesio į akivaizdžius signalus (dėl to dažniausios aukos būna vaikai, nesupažindinti su kačių kūno kalba). Geriausia keturkojui tiesiog duoti laiko, kad jis atsipalaiduotų tiek, jog norėtų ėsti, žaisti ar glaustytis. Kartais tam „atsistatymui“ prireikia kelių valandų.
Kai kurios katės tokiu būdu reaguoja į pašalinius besisvečiuojančius asmenis. Jei augdamas kačiukas mažai bendravo su žmonėmis, išskyrus jo šeimą, jis labiau bijos svetimų. Taip pat katė šitaip gali reaguoti į ją skriaudusius ar erzinusius asmenis.
Norint padėti katei įveikti svetimųjų baimę, rekomenduojama taikyti laipsniškos desensibilizacijos principą. „Įdarbinkite“ draugus, kuriuos katė mėgsta ar bent pakenčia. Užsukę į svečius, jie turėtų stengtis katę kuo mažiau gąsdinti (garsiai nekalbėti, nedaryti staigių judesių) bei skatinti tokį elgesį kaip žaidimai ar skanėstų ragavimas. Tegul svečiai sėdi ant sofos (arba - dar geriau - ant grindų) ir turi katės mėgstamų skanėstų . Jei kate atsisako juos ragauti tiesiai iš rankų, juos galima numesti ant žemės. Žaislas su virvute - kitas būdas pralinksminti katę. Taip su laiku šnypštimą pakeis murkimas, o kantrybė ir ištvermė kaip visada atsipirks.
