Ka daryti jei šuo šeriasi

Paprastai visi padorūs šunys šeriasi du kartus metuose jei gyvena lauke ir daugmaž pastoviai, jei gyvena kambaryje.  Pablogėjusi kailio būklė natūraliai būna susijusi ir su kalių nėštumais. Tačiau kartais šunys pradeda šertis taip smarkriai, kad tai tikrai pradeda kelti savininkui nerimą. Būna, jog prasta kailio būklė rodo kokią nors ligą ar netinkamą šėrimo metodo pasirinkimą.

Dažniausios pablogėjusio kailio priežastys

Sezoninis šėrimasis. Tai normalu. Belieka kentėti. Lauke gyvenantys šunys neretai aktyviau šeriasi pavasarį, kambaryje – rudenį/žiemą, kai bute išsausėja oras. Yra šunų, kurie daugiau ar mažiau kailį meta ištisus metus.

Aplinka (sausos patalpos).

Netinka higienos priemonės – šampūnas ir panašiai.

Ligos. Pvz., dermatitai, hormoniniai sutrikimai... Pastebėta, kad dėl hormoninių sutrikimų, pvz., kortizono ar estrogenų pertekliaus, hipotiroidizmo, šunų kailis slenka simetriškai, o dėl parazitų – asimetriškai.

Alergija. Šunys gali būti daug kam alergiški, pradedant baltymais ėdale, baigiant guoliu, ant kurio guli ar jam skalbti naudojamomis cheminėmis priemonėmis.

Kai kurie medikamentai.

Stresas. Neretai nervingo vizito pas veterinarą metu ar po jo kai kurie šunys netenka šiek tiek plaukų.

Parazitai. Šuo gali būti itin jautrus blusoms -– tada jo nugara ties uodegos pašakniu ir kūno šonai bus nukasyti, kartais iki žaizdų. Pasitaiko, kad šuo jautriai reaguoja  į erkės įsisegimą – įkandimo vietoje atsiranda opelė. Didesnis pavojus yra niežus sukeliančios odoje parazituojančios erkės.

Netinkama mityba. Nesubalansuotas, ekonominės klasės ėdalas, „naminis maistas“ (košės, kotletai, atliekos ir kitoks balaganas) bene dažniausiai lemia prastoką šuns išvaizdą. Neretai bėdų pridaro persistengimas – pvz., kai šeimininkai duoda augintiniams per daug žalių kiaušinių baltymų, žalios žuvies, perdozuoja vitaminų...

Kaip kovoti su nušiurusiu, slenkančiu kailiu?

Keisti ėdalą. Jokių atliekų, jokio ekonominės klasės ėdalo. Per dažnas ėdalų kaitaliojimas taip pat nėra gerai šuniui.

Galima įsigyti gerą šampūną, ypač jei kyla rimtas įtarimas, kad šuniui netinka dabartinis arba jei jis dažnai maudomas (per dažnas maudymas sausina kailį ir skatina šėrimąsi). Tokiu atveju tikrai neverta taupyti, ypač dėl to, kad brangesni ir kokybiškesni šampūnai dažnai būna koncentruoti ir jų užtenka ilgiau. Jokiu būdu šuns negalima maudyti su žmonių šampūnu – mūsų augintinių odos pH kitoks, negu žmonių. Taip pat neprotinga būtų kvėpinti šunį žmogiškais kvepalais – tai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

Šeriantis daug naudos duoda šukavimas. Trumpaplaukiams šunims gerai tiks guminė pirštinė ir drėgna ranka, ilgesnio kailio – augintiniui jau prireiks tinkamų šukų.

Tinkami vitaminai ir mikroelementai. Kailiui tiks B grupės vitaminų kompleksas, tik svarbu neperdozuoti. Kaip žinia, kas per daug, tas nesveika. Visi B grupės vitaminai svarbūs plaukų ląstelių metabolizmui. Šių vitaminų ar kai kurių iš jų stoka turi tiesioginę įtaką viso organizmo būklei, o pasireiškia tai odos problemomis ar plaukų slinkimu. Sveikus kaulus, odą ir plaukus išlaikyti padeda ir vitaminas A (tačiau dėl per didelio jo kiekio oda pasidaro sausa, šiurkšti, pleiskanota ). Kaip odos mikroelementą galima pažymėti cinką, kurio papildai taip gali sustiprinti plauką.

Veterinaras (ar netgi gyvūnų parduotuvės pardavėjas) gali pasiūlyti specialių preparatų. Bene dažniausiai kailio būklei gerinti siūlomi žuvų (menkių) ar lašišų taukai. Teoriškai jie siūlomi tiems šunims, kurių kailis neblizga, plaukai lūžinėja, slenka, taip pat jei kenčiama nuo egzemų, alergijų ar odos ligų, jei nusilpęs imunitetas, yra problemų su širdimi ar kepenimis, blogai gyja žaizdos…

Yra teigiamas lašišų taukų poveikis ir nervų sistemai. Polinesočiosios riebalų rūgštys gerina nervinių impulsų plitimą ir perdavimą, užtikrina smegenyse esančių serotonino ir dopamino receptorių veiklą. Labiausiai vertinamos jūrinių žuvų riebalų rūgštys, ypač lašišų, skumbrių ar silkių. Lašišos labai jautrios cheminiams teršalams, todėl jas galima laikyti aplinkos švarumo indikatoriumi.

Lyginant su kitomis žuvimis, lašišoje yra vienas didžiausių omega-3 rūgščių kiekis, taip pat lašišų aliejuje randama ir Omega-6 riebalų rūgščių. Žuvų taukus galima dėti į maistą. Jų nereikia pernelyg ilgai laikyti gryname ore (pvz., jei šuo neės ir patiekale taukai išbus ilgiau, jie oksiduosis ir paras naudingas savybes).

Kailiui tinka ir jūros dumbliai (ar vitaminai su jais). Jūros dumbliai pagerina virškinimą, todėl maisto medžiagos geriau pasisavinamos, jie yra daugelio retų mikroelementų šaltinis, padeda atnaujinti pažeistas audinių ląsteles, sustiprina organizmo imunitetą bei suaktyvina hormonų ir fermentų sistemas, stiprina kaulus ir dantis, teigiamai veikia odą ir plaukus, užtikrina gerą kailio, nosies ir akių pigmentaciją.

Jei šėrimasis ar kitos kailio problemos kelia didelį nerimą ir įprasti kovos su tuo būdai nepadeda, vertėtų pasikonsultuoti su veterinaru.

Rūpinantis kailiu dar svarbu atsižvelgti į šuns veislę, kailio struktūrą ir spalvą, siūlomas rekomendacijas tokiam tipui – kas tiks švelniakailiui šuniui, gali nepatikti šiurkščiaplaukui, be to, tam tikros priemonės/preparatai gali išryškinti tam tikrą spalvą ar savybes.