MESTI smaugiamą grandinėlę šuniui užpakalį... žiauru? Gal žiauru, nežinau. Ir sau mečiau į koją - nieko baisaus nėra, kentėt galima o metalinę todėl, kad garsas geras metalo, ilgai prisimena.
Man tai žiauru, kai šuo laksto kur nori ir kada nori, šeimininkas rėkia jam, rėkia, šuniui DZINDZILIN. Pasakai, kad reikia išmokyti komandą žmoniškai, sako - jis ją moka...??? Paskui šunelis bėga paskui katę į gatvę, šeimininkas Humanistas rėkia rėkia, ir suvažinėja mašinėlė vargšą šunelį... ne ŽIAURU?
Man, pvz., su šarpėjum neišėjo susitarti vien per kąsnelį, išmoko puikiai komandą, vykdydavo puikiai iki kokių 9 mėnesių, paskui prasidėjo rujojančios kalės, prasidėjo santykių aiškinimaisi su patinais - tada jau "pas mane" kartais ir nebėgdavo iš karto, o to negalėjau leisti... ir kai Alytuje vos neišbėgo į gatvę, kur lėkė mašinos - viskas!
Taip išmėčiau šarpui į subinę grandinėle, kad nors pamatęs miške stirną ir užsiveja, bet surėkus "pas mane", persisuka skersas ir lekia atgal... man tinka taip :)
Aišku, šunys gerą greit užmiršta, tad kas 2 mėnesiai profilaktiškai vėl metu į jį kartelį, bet jau nebūtina pataikyti, užtenka garso, ir šarpėjus su meile lekia pas mane ir žiūri mylinčiom akutėm į mane rimtai.
Aišku, kitiems šunims gal ir užtenka mokytis vien per teigiamą motyvaciją, būna ir taip, bet aš vis tiek apsidraudžiu.
O dėl šuns mušimo - niekad nemušu savo šunų.
Na, belgė dažnai gauna per snukį vien dėl to, kad nusiramintų, nes jinai pas mane isterikė, ir kitaip sunkiai išeina nuraminti, jei užeina psichozė jai :) Bet ji visai nepyksta gavus į snukį: reikia mokėti duot į snukį su meile, iš širdies, skatint davus į snukį, pagirt kai pasitaisė. Vėl psichozė - vėl su meile į snukį, tik stipriau :) :)
Ir padariau klaidą prieš gegužės 1 d. varžybas, nedaviau į snukį, bandžiau jos įtampą raminti kąsneliais, kamuoliukais, užėjo psichozė ir tapo visiškai nekontroliuojama. Varžybos, šuo psichuoja, daro nesąmones, žiūrovai, į snukį negalima, juk humanistai visi, aš ir sugalvojau būti humanistu... Nulis balų per psichozę. Teisėja sako - "nuramink šunį", o aš žinau, kad ją nuraminti galima tik švelniu "į snukį"! Negalima... Čia, aišku, ne eilinis šuo, o mano silpnos nervų sistemos kalytė su psichoze...
Visi varžybose humanistai, nieks nebaudžia šunų tipo... žiūrovų akivaizdoje viskas gražu. Bet juk kartais reikia. Laimėjo vilkas geras. Jam prieš pasirodymą gerai davė į snukį, nusiramino vilkas, gerai dirbo, šeimininkas labiau patyręs, nepatikėjo, kad nepsichuos, dave avansu į snukį. Aš nedaviau avansu, patirties stoka Gerbiu tą vyrą, pažįsta puikiai savo šunį! Į snukį avansu - šaunuolis.
Dar išsiplėsiu dėl to į snukį.
Paskutinis atvejis, nežinau ar pasakojau:
"Humaniška" šeimyna, labai dideli humanistai, žmona taip myli gyvūnus, visus gyvius, kad net karpio gyvo negali užmušti (bet perka gyvą!) Jį įmeta GYVĄ Į ŠALDYMO KAMERĄ, jis ten tol daužosi humaniškai, kol nudvesia. Aš tai apeinu skyrius, kur gyva žuvis, o jei upėje pagaunu - tai užmušu iš karto, kad nesikankintų...
Žodžiu, ta humaniška šeimyna įsigijo humanišką šunį, auksaspalvi retriverį. Augo aukselis, jam viska leido, kartais jis paurgzdavo, bet juk retriveris gerietis, tegul urzgia, praeis. Atvedė auksaspalvį 6 mėnesių į dresūrą. Gaila buvo žiūrėti į šeimininko kankinimusis - auksiukas visiškas autoritetas, šeimininkas tarp kitko, auksiukas rodo agresiją - šeimininkas šnekasi su juo "baik, negalima", ir taip mėnesį, du. Vėl agresija, vėl "negalima". Sakau, duokit gerai į snukį, jei dar agresiją jums parodys. Davė švelniai į snukį, auksaspalvis įkando į pirštą, sakau - pakarkit, sako "Na JŪS ir ŽVĖRIS". Dingo su auksiuku, skambina prieš mėnesį, auksiukui jau 14 mėnesiukų, auksiukas tikras vyras ir visiškai užvaldęs humanišką šeimyną. "Padėkit, auksiukas perkando lūpą, trys siūlės". Susitinkam, ogi auksiukas LYDERIS ten šeimoje. Sakau "Uždėkit pavadį", sako "Negalime, jis tapkę laiko. Gali įkąsti"
Žodžiu, prasidėjo "skalbimas", auksiukas priešinasi, nenori nusileisti, žmonai ašaros, gaila auksiuko, vyro nelabai gaila su perkąsta lūpa.
Ai, sako, gal per žiauru jį į vietą statyti, mes nusprendėme JĮ UŽMIGDYTI. Štai humaniškas poelgis, štai kur Humanizmo viršūnė - užmigdyti auksaspalvį retriverį vos virš metų, sveiką, gyvą, vien dėl to, kad patys, asilų giminė, jį ant galvos užsileido ir nestatė į vietą nuo tada kai reikėjo.
Na tada aš jau stojau į auksiuko pusę, užmečiau spyglius. Dvi dienos vargo su auksiuku, skaudėjo auksiukui, aišku, skaudėjo, bet dabar ir vyrą myli, ir jau nebelyderis šeimoje, ir ant vaikų neurzgia, ir žaidžia su tapke ir atiduoda, ir laksto linksmas... nebe toks autoriteto akim bet svarbiausia - GYVAS!!!!!!
Tai kuris čia iš mūsų žiaurus, ar aš, kad kankinau mažumėlę visiškai sužvėrėjusį ir apleistą auksiuką, ar ta šeimyna, kuri iš tos meiles šuneliui norėjo jį UŽMIGDYTI?
Man nusispjaut ką pagalvos, aš šunų nemušu. Čia tik pavyzdys su išskirtiniu šunimi, o ne kasdienybė. Šiaip, aišku, viskas per teigiamą motyvaciją.
O tų humanistų begalės, jau ne vienas stafas, kaukazas, azijatas užmigdyti jauni tik todėl, kad šeimininkas ASILAS IŠVĖPĘS.
© Patirtimi pasidalino dresuotojas K. Vaičiūnas. Cituojant būtina nurodyti šaltinį:
http://fauna.savel.org/topics.cgi?op=view_topic;cat=sunys;id=446
