Gyvūnų spalva ir jų būdas

Šimtmečių išmintis (arba „bobučių pasakos“) sako, kad gyvūno kailio spalva ir temperamentas yra susiję. Pavyzdžiui, gyvūnai, turintys mažai pigmentacijos (tiek katės, tiek arkliai) dažniau būna nervingi. Metams bėgant, susikaupia vis daugiau įrodymų, kad kailis ir temperamentas kartais iš tiesų gali būti susiję.

Temperamentas - tam tikrų nuolatinių psichinių savybių kompleksas. Jis apibūdina kaip gyvūnas reaguoja į pasaulį. Laukinių ir naminių gyvūnų temperamentas labai skiriasi. Laukiniai gyvūnai labiau linkę reaguoti į aplinką, o toji reakcija būna ryžtinga ar net žiauri. Auginami nelaisvėje laukiniai gyvūnai jautriai reaguoja į tokius dalykus, kaip netikėti judesiai, garsai, žmogaus artinimasis ir t.t. Naminiai gyvūnai į savo aplinką reaguoja pasyviau, turi tendenciją būti paklusnesni ir ramesni.

Gyvūnai naminiais tapo keliais būdais – pvz., vieni gyveno greta žmonių ir tapo ne tokie bailūs, kadangi drąsesniems lengviau prasimaitinti atliekomis. Nelaisvėje taip pat gali vykti tam tikra natūrali atranka (labai bailūs gyvūnai nugaišta), nors dažniausiai ji būna dirbtinė (sąmoninga žmogaus), kuomet atrenkami labiausiai veisėjui patinkantys gyvūnai.

Kintanti kailio spalva – maža, tačiau įspūdinga prijaukinimo ir elgsenos kitimo dalis. Kad kailis ir temperamentas susiję, pastebėta tarp daugelio gyvūnų rūšių – kačių, šunų, lapių, audinių, žiurkių, elnių ir t.t. Pavyzdžiui, šviesios spalvos rudai geltoni danieliai lengviau prijaukinami, negu tie, kurių spalva „laukinio tipo“.

Eksperimentai su lapėmis bei žiurkėmis

Spalva ir temperamentas susiję ir kalbant apie lapes. Skirtingų spalvų lapės turi skirtingą žmonių baimės lygį. Rudosios lapės bailiausios, sidabrinės bijo mažiau, perlamutrinės drąsiausios. Pastebėta ir tai, kad gintaro spalvos lapės ne tokios aktyvios kaip sidabrinės. Kai kas galbūt girdėję ir apie Beliajevo eksperimentą – jo metu veistos tik draugiškiausios ir neagresyviausios lapės. Pasiekta tiek, kad „naujo tipo“ lapės laižydavo žmonių veidus ir vizgindavo uodegas bei inkšdavo juos pamačiusios. Įdomu tai, kad šiuos pokyčius lydėjo ir išvaizdos pakitimai – lapės morfologiškai ir fiziologiškai pradėjo skirtis nuo laukinių giminaičių. Jos turėjo kažkiek nulėpusias ausis, riestas uodegas, kupolo formos kaukoles. Patelės, kaip ir naminiai šunys, rujodavo du kartus metuose. Be to, dauguma jų buvo keistai depigmentuotos (lyginant su juodsidabrėmis lapėmis) – vietomis baltu kailiu. Tokių baltakailių lapių skaičius išaugo nuo 0,71 iki 12,4 proc. populiacijos, o per 40 metų – net 1646 proc.

Beliajevo eksperimentas pakartotas su laukinėmis Norvegijos žiurkėmis. Sulaukta panašių rezultatų. Per 15 metų atrankos margų žiurkių, kurių papilvė balta (piebald) padaugėjo iki 73 proc. populiacijos. Laikui bėgant, vienspalvės žiurkės beveik išnyko. Kontrolinėje populiacijoje, kurioje 15 metų auginta žiurkės neatrenkant pagal paklusnumą ir jaukumą, atsirado kažkiek margų žiurkių, bet jos neviršijo 10 proc. populiacijos, o jų baltos dėmės buvo nedidelės. Abu eksperimentai įrodo, kad tarp kailio ir temperamento yra ryšys, susijęs su pigmentų gamyba, hormonais ir neurochemija.

Kodėl spalva gali būti susijusi su temperamentu

Gyvūno spalva priklauso nuo pigmentus sintetinančių ląstelių – melanocitų – pasiskirstymo, sudėties tipo, detalių dydžio. Pigmentų tipai yra du – eumelaninas ir feomelaninas. Kuo daugiau eumelanino ir kuo jis sodresnis, tuo plaukai tamsesni, kuo eumelanino mažiau, tuo jie šviesesni. Ankstyvos embriogenezės metu melanocitai juda iš nervinio gūbrio, plinta ir įsikuria raginiame epidermio sluoksnyje drauge su plaukų folikulais. Melanocitų viduje esančios melanosomos gamina melaniną - katalizuojant fermentui tirozinazei aminorūgštis tirozinas virsta arba eumelaninu, arba feomelaninu.

Kadangi šuns „nuspalvinimo“ procesas prasideda embrionui vystantis, specifinės ląstelės, kurios tampa melanocitais, gaunamos tik iš embriono nervinio gūbrio. Iš esmės tai reiškia, kad pigmento ląstelės gaminamos kartu su tomis pačiomis ląstelėmis, kurios duoda pradžią nervų sistemai. Aišku, tai nėra gryna tiesa, tačiau jei bus trūkumų, susijusių su spalvos genais, taip pat galimi ir nervų sistemos defektai, kadangi abiejų tipų ląstelės gaunamos iš nervinio gūbrio. Tai paaiškina, kodėl tam tikrų atspalvių ar raštų šunys turi psichologinių, neurologinių ir/ar imunologinių problemų ir kodėl baltos skirtingų spalvų katės kartais būna kurčios.

Kačių spalva ir temperamentas

Apie kačių spalvos ir temperamento ryšį kalbama nuo seno. Teigiama, kad rausvai gelsvos spalvos patelės būna gana įnoringos, o dėmėtai rainos, nepriklausomai nuo lyties, laikomos puikiomis namų katėmis, nes yra lėtos ir puikios numylėtinės. Juodos su baltu katės vadinamos klajūnėmis, o baltos – baikštuolėmis ir nervų kamuolėliais.

Dr. Gordon Stables dar 1872 metais susiejo kačių charakterius su jų spalvomis. Jis teigė, kad rudai rainos katės geraširdės, kaip ir rudos katės, tačiau yra geresnės medžiotojos, geriau joms sekasi ir „žvejyba“. Tuo pačiu jos nuklysta toliau nuo namų. Pagal G. Stables, baltos katės buvo mėgstamos pelių naikintojos pas ūkininkus, nes jų spalva nesiskyrė nuo miltuotų maišų. RS Huiedkoper 1895 metais rašė, kad juodai baltos katės meilios ir švarios, tačiau tuo pačiu savanaudiškos ir netinka žaisti su vaikais. Autorius labai „prijautė“ baltoms katėms, kurios pasako jo yra ramios, subtilios ir jas galima maitini iš lėkštės.

Iš kitos pusės negalima tikėtis, kad katė pagal tam tikrą spalvą visiškai atitiks nustatytus stereotipus. Žmonės visur ieško tvarkos ir modelių – ir kartais juos sugalvoja ten, kur iš tiesų nėra ir negali būti jokio modelio. Tačiau tam tikri dėsningumai kartais galimi.

Tyrimų Bavarijoje metu nustatyta, kad juodos ir juodai baltos katės toliausiai nuklysta nuo namų. Tyrimas buvo pakankamai didelis, kad būtų įrodytas tokio polinkio klajoti genetinis pagrindas. Daugelis profesionalių gyvūnų trenerių mano, kad juodos katės užsispyrusios, kryptingos ir sunkiai mokosi vaikščioti su pavadėliu. Yra tam tikrų teorijų, kad juodų kačių elgesys gali būti susijęs su antinksčių veikla, bet tai nėra įrodyta. Pasak Steve Jones, oranžinės (apelsinų) spalvos genas susijęs su agresyvumu.

Šunų spalva ir temperamentas

Kai kurie Labradoro retriverių veisėjai teigia, kad juodi ir geltoni labriai protingesni už šokoladinius, kurie aktyviau veisti parodoms. Jie teigia, jog retai galima pamatyti rudą labradorą, dirbantį aklųjų vedliu. Tuo pačiu pastebėta, kad agresyviausi yra geltoni Labradoro retriveriai, juodieji tokie „tarpiniai, o taikiausi šokoladiniai. Gali būti, kad dauguma ryškių Labradoro retriverių temperamento bruožų atsirado dėl neteisingo veisimo. Šokolado spalva gana nauja, tuo tarpu po tokių knygų ir filmų kaip „Marlis ir aš“ tam tikros spalvos šunys gali tapti populiaresni, o su tuo seka ir daugyklų „išvešėjimas“ bei šį reiškinį lydinčios šunų psichikos, sveikatos ir išvaizdos problemos.

Manoma, kad juodi ir balti pudeliai dažniausiai stabilūs, draugiški ir ištikimi. Sidabrinės ir mėlynos spalvos pudeliai labiau linkę į santūrumą ir ištikimybę, jie geri sarginiai šunys ir puikiai tinka paklusnumo ar vikrumo varžyboms, lauko pratyboms. Abrikosiniai, kreminiai ir rudi labai mylintis ir ištikimi, taip pat bailoki, tad jiems reikia daugiau socializacijos. Rusvi pudeliai - tikri klounai ir visą laiką nori dėmesio. Tačiau tai - tik augintojų pastabos, jokio rimtesnio tyrimo šiuo klausimu kaip ir nebuvo daryta.

Tam tikri temperamento skirtumai gali atsirasti tada, kai šunys kryžminami dėl vieno bruožo (šiuo atveju spalvos). Pvz., specifinė spalva gali būti susijusi su pernelyg artimų giminaičių kryžminimu, o tai gali su savimi „nešti“ atitinkamas savybes, kurios kitais atvejais būtų nustelbtos. Taip pat tam tikrus bruožus lemia šunų veisimas pagal linijas – taip atrenkamos pageidaujamos savybės.

Kai kurių anglų kokerspanielių augintojų nuomone, auksaspalviai šunys pasižymi nervingu charakteriu, tuo tarpu mėlynai kerši, priešingai, yra žymiai geresnio būdo ir pakantesni. Daug metų dėl tokių pastabų žmonės aktyviai ginčijosi – vieni tam pritarė, kiti prieštaravo. Galų gale atliktas tyrimas ir mokslininkai pareiškė, kad spalva gali atspindėti gyvūno asmenybę – bent jau anglų kokerspanielių atveju. Naujausių tyrimų duomenimis, aukso ir rudos spalvos kokerspanieliai pasižymi agresyviausiu elgesiu. Antri pagal agresyvumą šioje veislėje – juodi šunys, o balti su dėmėmis daug malonesni. Dėl tokių kokerspanielių spalvų „pasisikristymų“ yra dvi teorijos – viena kaltina daugyklas, kita teigia, kad spalva gali genetiškai sietis su vadinamuoju „šunų įniršiu“.