2014 metais rusai į orbitą išsiuntė 5 gekonus, kurie nusibaigė sugedus šildymo sistemai. Eksperimento dalyviai į kosmosą iškeliavo tiriant nesvarumo poveikį jų seksualiniam gyvenimui, tad sarkastiškai buvo praminti "sexy space geckos". Driežai žuvo likus savaitei iki nusileidimo, tad jų kūnai iš dalies buvo mumifikuoti. Likimo ironija, tačiau drauge keliavusios drozofilos išgyveno ir sėkmingai dauginosi.
Galbūt sexy space geckos pavadinimas pražuvėliams suteikė viešumo, tačiau žmonės jau senokai siunčia gyvūnus į kosmosą. Iš pradžių ten jie keliaudavo tik norint patikrinti, ar tokią kelionę galima išgyventi. Vėliau su jais tirti tokie kelionių erdvėje aspektai kaip radiacija ar nesvarumas. Lytinių santykių tyrinėjimas atsirado kiek vėliau.
Turbūt net sunkoka suvokti kaip tai seniai vyko, tačiau pirmieji gyvūnai kosmose buvo balistine V-2 raketa (beje, raketą siuntė JAV, tačiau aparatas vokiškas - realiai ankstyvieji nacių darbai labai padėjo kosmoso tyrinėjimams) gabentos drozofilos - ir jos išgyveno (drozofilų kelionės tikslas buvo įvertinti radiacijos poveikį). Tačiau iš esmės sėkmė nebuvo bandomųjų pusėje - gali būti, kad maždaug trečdalis jų žūdavo. Pirmosiomis raketų mokslo dienomis niekas nežinojo, ką reiškia skristi kosmose. Inžinieriai skraidino gyvūnus, ypač šunis, beždžiones ir šimpanzes, kad išmoktų saugiai paleisti ir nuleisti gyvas būtybes bei geriau suprastų, kaip skrydžiai į kosmosą gali paveikti žmones. Gyvūnai ir toliau padeda suprasti mikrogravitacijos poveikį daugeliui biologinių funkcijų. Astronautai tyrinėjo daugybę gyvūnų rūšių, tarp jų vapsvas, vėžlius, muses, kirminus, žuvis, vorus, triušius, bites, skruzdėles, varles, peles, svirplius, žiurkes, tritonus, sraiges, ežiukus, kandis, krevetes ir t.t. Kai kurios gyvūnų pagalba ištirtos biologinės funkcijos yra: smegenų būsenos, elgsena, širdies ir kraujagyslių būklė, skysčių ir elektrolitų pusiausvyra, medžiagų apykaitos būsena, audinių vystymasis ir poravimasis.
Nors nėra aiškios ribos tarp atmosferos ir kosmoso, įsivaizduojama linija, esanti maždaug 110 kilometrų nuo Žemės paviršiaus, vadinama Karmano linija, paprastai yra ta vieta, kur atmosfera susitinka su kosmosu. Pagal ją ir vertinama ar skrydis buvo suborbitinis ar ne.
Susipažinkite su kai kuriomis šiurpesnėmis išvykomis:
V-2 raketos (1949 - 50). Raketoja skridęs rezusas Albert II sėkmingai pakilo ir pasiekė 134 km aukštį, tačiau beždžionė žuvo grįžtant, kai aparatas atsitrenkė žemėn. Skrydžio metu Albert buvo anestezuotas ir jam implantuoti jutikliai, matuojantys jo gyvybinius požymius. Panašus likimas ištiko Albert IV 1949 m. ir kitais metais pasiųstą pelę. Likimo ironija, tačiau 1951 m. Albert VI (atrodo, šitas vardas neša nelaimes, tai aną bandė pervadinti į Yorick) sėkmingai nusileido Naujosios Meksikos dykumoje, tačiau nusibaigė iš karščio laukdamas gebėtojų ekipažo. Šie pirmieji skrydžiai buvo suborbitiniai - ir taip tęsėsi 10 metų iki (ne)pergalingo Laikos skrydžio.
Sovietų R-1 serija (1951-52). Sovietai viso išsiuntė 9 šunis po du derinius vienu metu (kai kurie keliaudavo daugiau negu po kartą). Dezik ir Tsygan 1951 m. pasiekė kosmosą, tačiau orbita neskriejo. Jie buvo pirmieji žinduoliai, sėkmingai atsigavę po kosminių skrydžių. Deja, maždaug po savaitės Dezik žuvo savo antrojo skrydžio metu drauge su kalyte, vardu Liza, kai neišsiskleidė jų kapsulės parašiutas. Po Dezik žūties Tsygan priglaudė valstybinės komisijos vadovas Anatolij Blagonravov ir likusį gyvenimą ją pralaikė kaip paprastą namų šunį.
Sputnik 2 (1957). Laika turbūt yra garsiausias kosmoso šuo. Tačiau ji išgarsėjo ne tik dėl pergalingų žygių ir dėl to, kad buvo pirmasis gyvūnas, iš tiesų pabuvojęs kosmose, o dėl to, kad sovietai neturėjo plano kaip ją išlaikyti gyvą. Nebuvo jokios šuns sugrąžinimo strategijos - Laika mirė po kelių valandų kosmose ir praėjus keliems mėnesiams sudegė drauge su erdvėlaiviu išoriniuose atmosferos sluoksniuose. Jeigu kam nors įdomu, kodėl tos strategijos nebuvo - taigi skubėta numatytu laiku paleisti prietaisą. Pirmieji po skrydžio aplink žemę saugiai grįžę šunys buvo Sputnik 5 (1960) keleiviai Belka ir Strelka (jie nebuvo vieniši - kartu skrido triušis, pora žiurkių, vaisinės muselės ir tiek pelių, kad jų būtų pakakę Marso kolonizavimui).
Thor-able raketos (1958-59). Pirmoji šių raketų, Reentry 1, gabeno pelę, kuri buvo prarasta drauge su raketa iškart po paleidimo. Reentry 2 pelė Laska išgyveno 45 liūdnas nesvarumo minutes, tačiau priekinės raketos dalies, kurioje graužikas glaudėsi, nepavyko atgauti. Trečioji pelė Wilkie prarasta jūroje.
Jupiter raketos (1958-59). Voverinė beždžionė Gordo žuvo 1958 m. gruodį, kai sugedo plūduriavimo mechanizmas. 14 pelių prarastos kai raketą, kurioje jos turistavo, nesėkmingai bandyta paleisti 1959 m. rugsėjį. 1959 m. Jupiteriu skrido beždžionės Able ir Baker. Skrydį anos išgyveno, tačiau Able neatlaikė elektrodo pašalinimo iš po odos operacijos. Baker gyveno iki 1984 m., aną pribaigė inkstų nepakankamumas.
Discoverer 3 šnipinėjimo palydovas (1959 m. birželis). Pirmoji 4 pelių įgula pririjo krilono dažų, kuriais buvo nupurkštas jų narvas, ir nusibaigė nespėjusios patirti daugybės nesmagių nuotykių. Atsarginė graužikų įgula žuvo viršutinei raketos pakopai šovus žemyn.
Sputnik (1960). Šios sovietinės raketos buvo pilotuojamo erdvėlaivio Vostok pirmtakai. Pirmasis Sputnikas sprogo paleidimo metu ir užmušė du šunis (Čaika ir Lisička). Galima paminėti, kad Lisička labai patiko S.P. Korolevui ir prieš nelaimingąjį skrydį ją glostė kalbėdamas “Labai noriu, kad grįžtum”. Dar du šunys (Pčelka ir Muska) prarasti kartu su pelėmis ir vabzdžiais sudegus Sputnik 3 kapsulei.
Atlas E raketa (1961). Raketa sprogo praėjus vos pusei minutės po paleidimo ir užmušė nedidelę voverinę bedžionėlę Goliath. Tuo pačiu šiuo laikotarpiu būtina paminėti šimpanzę, vardu Ham - tai buvo pirmasis gyvūnas, sąveikavęs su kosminiu laivu, o ne tiesiog juo keliavęs.
Prie sėkmingesnių to meto istorijų verta paminėti ir prancūzus, 1963 metais į kosmosą paleidusius katę. Félicette išgyveno kelionę ir sėkmingai grįžo Žemėn.
Biosatellite serija (1966-69). Biosatellite I gabeno daugybę biologinės medžiagos, įskaitant vabzdžius ir varlių kiaušinėlius, tačiau dėl retroraketos gedimo jų niekas negalėjo patyrinėti. Biosatellite III skrido kiauliauodegės makakos patinėlis Bonnie. Planuota, kad makaka skraidys mėnesį, tačiau po 9 dienų misija buvo nutraukta, Bonnie grįžo žemėn ir nugaišo po 8 valandų. Dėl dehidratacijos jį ištiko širdies priepuolis.
Tais pačiais 1966 m. į kosmosą paleisti du šunys, Veterok ir Ugolyok, jie skraidė 22 dienas - žmonės šį rekordą pamušė tik 1974 m.
Sovietų zondas Zond 6 (1968). Musių, bakterijų ir vėžlių komanda smagiai skraidė apie Mėnulį, tačiau dėl pamestos tarpinės grįžus sumažėjo slėgis salone ir visi keliautojai žuvo. Čia vertėtų paminėti ir Zond 5 - juo skridę stepiniai vėžliai sėkmingai apskriejo Mėnulį ir grįžo Žemėn, tačiau buvo išpreparuoti mokslo tikslan. Nė vienam iš aštuonių eksperimente dalyvavusių vėžlių nebuvo leista valgyti likus 12 dienų iki starto, ir pagrindinius jų struktūrinius pokyčius sukėlė badas.
1970 m. pora varlių paleistos į vienpusę misiją siekiant daugiau sužinoti apie kosminę ligą. 1973 m. pora vorų (Arabella ir Anita) panaudoti tiriant, kaip skrydis aplink žemę paveiks jų gebėjimą megzti tinklus. Arabella pagamino gan simetrišką tinklą, nors siūlų storis skyrėsi.
Sovietų Bion gyvybės mokslo palydovai (1985–1992 m.). 1985 m. Bion 7 skrido dešimt tritonų. Jų priekinės galūnės buvo amputuotos, siekiant ištirti regeneraciją erdvėje ir norint suprasti, kaip žmonės gali atsigauti po kosminių traumų.1987 m. Bion 8 gabeno porą beždžionių, kurios skrydį išgyveno, ir kelias žuvis, kurioms nepasisekė. Dėl temperatūros problemų Bion 9 laive žuvo skruzdėlės ir sliekai. Septyni iš 15 Bion 10 buožgalvių taip pat mirė.
Erdvėlaivis Columbia (2003). Erdvėlaiviui sugedus žuvo ne tik 7 žmonės, bet ir drauge keliavę šilkverpiai, vorai, bitės, skruzdėlės ir žuvys. Tačiau negandas atlaikė mikroskopinės Caenorhabditis elegans kirmėlės.
Fobos-Grunt misija (2011 lapkritis). Rusijos erdvėlaivis turėjo nugabenti lėtūnus – mažyčius gyvūnus, galinčius išgyventi ekstremaliomis sąlygomis – į Marsą, tačiau jam nepavyko ištrūkti iš Žemės orbitos. Nežinoma, ar bestuburiai išgyveno kelionę.
Foton-M4 palydovas (2014 m.). Tai jau minėtas seksualiųjų gekonų haremo eksperimentas.
2016 m. 12 patinų buvo išsiųsti į orbitinį kompleksą mėnesiui, kad mokslininkai galėtų patyrinėti jų DNR pokyčius.
2013 - 2014 m. pelės beveik 300 dienų laikytos TKS. 2017 m. iš jų spermos gimė sveiki peliukai.
2021 m.: SpaceX krovininė kapsulė į TKS gabeno tyrimų įrangą, įskaitant lėtūnus ir kalmarus. Kalmaruose yra mikrobų, leidžiančių švytėti tamsoje, todėl jų jaunikliai naudingi tiriant kaip mikrobiomas ištveria sąlygas kosmose.
Plačiau apie kai kurias istorijas paskaityti galima čia: Garsiausi gyvūnai kosmose
