Epilepsija – liga, apie kurią dažnai sakoma, jog aplinkinius ji paliečia labiau, negu sergančius. Priepuoliai atrodo gąsdinantys, tačiau jų „kaltininkas“ nieko nejaučia ir neatsimena... Kaip ten bebūtų, su ša liga tenka susigyventi. Epilepsiją galima valdyti, tačiau tam šuns šeimininkas privalo įsipareigoti visam augintinio gyvenimui.

Epilepsiją lengviausiai apibūdinti žodžiu „traukuliai“. Šunų epilepsija dažnai paveldima ir pasitaiko dažniau negu katėms ar kitiems gyvūnams, be to, tai bene labiausiai paplitusi šunų neurologinė problema. Traukuliai atsiranda vykstant bet kokiam procesui, keičiančiam normalią smegenų funkciją ir sukeliančiam uždegimą.

Kas yra epilepsija?

Epilepsijos priepuolis - sąmonės, elgesio, emocijų, judesių, jutimo ar suvokimo sutrikimas dėl staigios ir stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Kartais traukuliai būna reguliarūs, kartais pasireiškia tik esant tam tikrai situacijai. Kada įvyks sekantis priepuolis, nuspėti labai sunku.

Traukulius sukelia elektrinių impulsų „audra“ smegenyse. Sveikos smegenų ląstelės bendravimui tarpusavyje naudoja elektrinius ir cheminius impulsus, tarp kurių palaikoma pusiausvyra. Jeigu pernelyg stipriai sužadinama per daug ląstelių, pasireiškia traukuliai.   

Kas dažniausiai serga epilepsija?

Epilepsijos priepuolių/traukulių dažnis šunų populiacijoje svyruoja nuo 0.5 iki 5.7 proc.

Atrodo, kai kurios veislės labiau linkusios į šią problemą – paprastai įvardijami bigliai, keshondai, terviurenai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, airių seteriai, vižlai, amerikiečių kokerspanieliai, aliaskos malamutai ir šelčiai.

Su epilepsija gali būti painiojamos kai kurios kitos sveikatos problemos. Priepuoliai gali pasireikšti ir kenčiantiems nuo širdies ligų, vidinės ausies uždegimo, miego sutrikimų ir pan. Gyvūnams. Kales po sunkesnio vaikavimosi ar pirmas šuniukų maitinimo savaites gali ištikti eklampsija (to priežastis – kalcio, magnio ir kitų mineralų netekimas). Tai panašu į epilepsiją, o negydoma (paprastai užtenka vienkartinės kalcio injekcijos) kalė gaišta kelių parų bėgyje.

Epilepsijos priežastys

Epilepsijos priepuolius gali sukelti medžiagų apykaitos problemos, tokios kaip mažas cukraus kiekis kraujyje, inkstų ar kepenų nepakankamumas. Epilepsiją sukelti gali ir smegenų auglys, insultas, ar trauma – tada ji vertinama kaip antrinė arba simptominė.

Pirminės arba idiopatinės epilepsijos priežastys nežinomos. Šis epilepsijos tipas nustatomas pašalintant kitas galimas traukulių priežastis.

Veterinaras visais įmanomais būdais stengiasi nustatyti problemos priežastį. Išsamūs tyrimai labai svarbūs. Kadangi priepuoliai gali turėti daugybę priežasčių, tyrimus būtina atlikti itin kruopščiai ir išanalizuoti visus galimus kaltininkus (navikai, virusai, bakterinės ar parazitinės infekcijos, insultas, traumos) ir t.t.

Galimos ir subtilesnės priežastys, pvz., mitybos problemos – švinas, insekticidai, supeliję maisto produktai, kai kurie žmonių papildai racione gali sukelti traukulius sukeliančius smegenų pokyčius. Medžiagų apykaitos sutrikimai (kepenų ar inkstų ligos), kai kurie anestetikai jautriems gyvūnams taip pat gali sukelti priepuolius.

Nuo idiopatinės epilepsijos kenčiantys šunys pirmąjį traukulį patiria būdami 1 – 3 m. amžiaus. Tačiau amžius diagnozėje tik vienas iš veiksnių. Jei gyvūnas yra 1 – 5 metų amžiaus, o jokių ligų ar sveikatos problemų, galinčių lemti priepuolius neaptinkama, jam diagnozuojama idiopatinė epilepsija.

Epilepsijos požymiai

Epilepsijos priepuolį išgyvenančio gyvūno vaizdas tikrai nemalonus. Vieną akimirką jis atrodo normalus, kitą griūva ant šono užverstomis akimis ir purtosi, net gali prarasti šlapimo pūslės ar žarnyno kontrolę. Nors paprastai tai trunka neilgai, šeiminikui laikas, rodos, sulėtėja.

Kai kuriems šunims tai vienkartinis nemalonumas, tačiau daugeliu atvejų traukuliai pasikartoja. Tinkamais vaistais juos galima suretinti iki 1-2 per metus. Nors ir nežymiai, bet po kiekvieno priepuolio lėtėja reakcija, šuo darosi sunkiau prognozuojamas, neretai irzlus ir piktas.

Dauguma traukulių trumpi, tad tinkamai gydant gyvūnas džiaugiasi pilnaverčiu gyvenimu. Deja, traukuliai gali sukelti pažeidimus smegenyse, net komą. Pasitaiko atvejų, kada dėl traukulių sukelto streso organizmas neatlaiko ir gyvūnas nugaišta.

Traukuliai skirstomi į generalizuotus ir židininius (dalinius). Generalizuotų traukulių metu elektrinių impulsų „audra“ prasideda iš karto visame smegenų plote. Dalinių traukulių metu elektrinis aktyvumas sustiprėja tik tam tikroje nedidelėje smegenų dalyje.

Kai kuriems, ypač didelių veislių, šunims būdinga priepuolių eilė. Tokiu atveju šuniui būna vienas priepuolis, po kurio jis atsigauna, tada po kelių valandų - kitas priepuolis. Kartais tai pereina į pastovų priepuolį, kuris nesibaigia...

Kaip atrodo epilepsijos priepuolis

Tipiškai traukuliai susideda iš auros (prodrominės stadijos), traukulių (ictus) ir potraukulinės būsenos (post-ictus), tačiau šias dalis neretai būna sunku atpažinti.

Aura praneša apie artėjantį priepuolį, jai būdinga liūdnumas, neramumas. Ji būdinga ne visiems gyvūnams – kartais traukuliai prasideda staiga.

Tipiškas priepuolis prasideda stipriu raumenų įtempimu – gyvūnas griūva ant šono, ištiesia galūnes, užverčia galvą, praranda sąmonę. Kartais jis loja, inkščia, tačiau šie garsai nevalingi ir nerodo skausmo. Šuniui gali tekėti seilės, jis gali apsišlapinti, išsituštinti. Tai trunka apie pusę minutės. Vėliau pastebimi ritmiški judesiai, primenantys bėgimą ar plaukimą.

Po priepuolio šuo kurį laiką paguli, tada atsistoja, dalis elgiasi lyg nieko nebūtų buvę, daliai reikia laiko atsigauti (jie, pvz., būna dezorientuoti). Kai kurie laksto kaip lakstę. Po epilepsijos priepuolio nebūdinga vemti, viduriuoti ar prarasti apetitą –  dažniausiai kelios valandos po traukulių šuo noriai ėda.

Epilepsijos gydymas

Diagnozavus epilepsiją, būtinas ankstyvas gydymas, tačiau problame ta, kad gydytojui gali nepavykti lengvai nustatyti priepuolių priežasties. Deja, dažniausiai diagnozuojama idiopatinė epilepsija – jos priežastys nežinomos. Neretai būna ir taip, jog net aptikus „kaltininką“ smegenys jau būna pernelyg pažeistos ir prasideda negrįžtami pakitimai. Šiais atvejais padeda priepuolius kontroliuojantys (jaudinimą smegenyse slopinantys, priepuolių skaičių ir stiprumą mažinantys) vaistai. Dažniausiai šunims siūlomi fenobarbitalis, kalio bromidas ir diazepamas, naudojami atskirai arba kombinacijomis. Šių vaistų terapija skirta visam likusiam augintinio gyvenimui. Tiesa, net ir idealiai atitaikius gydymą, priepuoliai gali paskartoti. Jeigu jie nėra dažni, ilgi ir stiprūs, o antiepilepsiniai vaistai nesukelia pašalinio poveikio – laikoma, kad gydymas sėkmingas.

Vienas iš vaistų idiopatinės epilepsijos kontroliavimui – gan neseniai sukurtas Pexion, priepuolių dažnį perpus sumažinęs 75 proc. tirtų šunų. Šis preparatas nėra raminamasis – jis taikosi į specialius už traukulių atsiradimą atsakingus receptorius smegenyse.

Šunų šeimininkai imasi ir kitų epilepsijos palengvinimo priemonių – renkasi holistinį kelią. Paprastai šios priemonės derinamos su vaistais ir gali pagerinti situaciją.

Homeopatinis gydymas remiasi prielaida, kad nedidelis kiekis medžiagų sveikam gyvūnui gali sukelti simptomus, panašius į tuos, kurios reikia pagydyti. Dažniausiai siūloma vartoti Belladonna, Aconitum ir, tais atvejais kai traukulius sukelia vakcina – Thuja.

Rečiau griebiamasi akupunktūros, gėlių aromatų esencijų.

Veiksmingi gali būti vitaminai bei papildai – dažniausiai rekomenduohami cholinas, taurinas, L-triptofanas, magnis, melatoninas, fosfatidilserinas, antioksidantai, vitaminai C, A bei vit. B kompleksas. Kai kas skiria (kapsulėmis arba tinktūromis) žoleles - ramunėles, usnis, valerijonus, ginkmedį...

Skiepai gali pabloginti epilepsija sergančio šuns būklę. Pakenkti gal ir aplinkoje esantys teršalai (automobilių išmetamosios dujos, cigarečių dūmai, užterštas geriamas vanduo, produktai nuo blusų, maisto priedai, konservantai).

Kadangi stiprūs išgyvenimai gali iššaukti priepuolius, augintiniui sukurkite aplinką, kurioje kuo mažiau streso – kad jis būtų laimingas ir atsipalaidavęs.

Kuo šerti epilepsija sergantį šunį?

Kartais mitybos pokyčiai gali būti labai veiksmingi – būna atvejų, kai jie padeda suvaldyti priepuolius.

Kai kuriuose tyrimuose galima rasti užuominų, jog egzistuoja ryšys tap maisto alergijų ir epilepsijos. Pakeitus šuns mitybą į hipoalerginę (arba komercinius pašraus į natūralius ar ekologiškus), galima išvengti priepuolių bei, žinoma, pagerinti bendrą šuns sveikatą.

Daugeliui nuo epilepsijos kenčiančių žmonių pagerėja, kai jie maitinasi ketogenine dieta, kurią sudaro daug riebalų ir mažai angliavandenių turintys produktai. Greičiausiai omega-3 ir omega-6 riebalų rūgštys sumažina traukulių dažnį ir intensyvumą.

Atsiranda nuomonių, jog grūdai gali sukelti tam tikras problemas (įskaitant autoimunines ligas, alergijas, virškinimo trakto, tulžies pūslės, kepenų problemas), kurios gali sukelti traukulius.

Grūduose esantys vitaminai ir mineralai šunų organizme sunkiai įsisavinami, neturi didelės maistinės vertės. Kai kurios autoimuninės ligos (pvz., nuo insulino priklausantis cukrinis diabetas) šeriamų daug grūdų turinčiais pašarais šunų organizme stiprėja ir požymiai pasireiškia ryškiau. Grūduose yra daug fitatų, kurie neleidžia įsisavinti mineralų, o tai ypač svarbu, nes organizmui reikalingų magnio, cinko, kalcio ir kitų mineralų trūkumas gali sukelti traukulius.

Trys labiausiai paplitę maisto alergenai yra kviečiai, kukurūzai ir soja – pagrindiniai daugelio šunų pašarų ingredientai... O juk alergijos - kai kurių priepuolių priežastis.

Tiriant žmonių epilepsiją, įsitikinta, kad grūdai su dideliu glitimo kiekiu (kviečiai, rugiai, avižos) smegenyse sužadina opioidų receptorius ir jie tampa jautresni priepuoliams. Nors kiti grūdai (kukurūzai ar ryžiai) yra galimi vartoti dietose be glitimo, šis poveikis vis dar nėra iki galo ištirtas.

Grūduose esantys sudėtiniai angliavandeniai organizme greit virsta cukrumi. Šunų medžiagų apykaita žymiai greitesnė už mūsų, tad dėl aukšto cukraus kiekio gali įvykti kai kurios „avarijos“, o hipoglikemija, staigiai sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje, tampa kai kurių priepuolių priežastimi.  

Didelę dalį komercinių pašarų sudaro grūdų ir daržovių baltymai, kurie neturi visų šunims reikalingų aminorūgščių. Taurinas yra viena iš pagrindinių amino rūgščių ir jos trūkumas gali būti susijęs su priepuoliais bei epilepsija. Javų grūdai taip pat turi mažai nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, itin svarbių nervų funkcijoms.

Norint kontroliuoti augintinio epilepsiją, svarbu derinti vaistus su kitomis, bent kiek galinčiomis pagelbėti, priemonėmis. Mylėkite gyvūną tokį, koks jis yra – su liga susigyventi teks tiek jam, tiek Jums.