Dažniausios sportinių šunų traumos

Sportiniai šunys dažniausiai pažeidžiami pečių, riešų, klubo srityse, jiems dažnos minkštųjų audinių traumos. Traumų tipai skiriasi priklausomai nuo sporto šakos.

Sporto veiksniai, galintys prisidėti prie traumų:

  • treniruočių/hendlingo technikos;
  • įrangos charakteristikos;
  • šuolio – nusileidimo kombinacijos;
  • paviršiai  (purvas, nesuderinamas su sukibimu, kilimėliai ant betono, netolygūs žolės laukai);
  • greitis, pertreniravimas, nuovargis, pernelyg dažnas dalyvavimas varžybose, kritimai, neteisingi nusileidimai;
  • hiperekstenzija, pertempimas, staigus stiprus susitraukimas, blogas lankstumas, apšilimo trūkumas;
  • su šunimis susiję biomechaniniai veiksniai – didelių veislių šunų svoris, disbalansas tarp priekinių ir užpakalinių galūnių, uodegos ar raumenų jėgos.

Raumenų patempimai

Raumenų patempimai tarp sportinių gyvūnų gan dažni ir gali sukelti šlubavimą. Priekinių galūnių srityje dažniausiai patempiami rombinis, ventralinis dantytasis, mažasis krūtinės, trigalvis žasto, dvigalvis žasto ir alkūninis lenkiamasis riešo raumenys, užpakalinių galūnių – didysis juosmens, tempiamasis plačiosios fascijos, siuvėjo, skiauterinis ir grakštusis raumenys.

Pėdų traumos

Pėdų traumos pakankamai dažnos. Dauguma jų sugyja gretai be specialaus gydymo, tad šunis paprastai gydo šeimininkai – veterinarų prireikia tik tokiais atvejais kaip rimtesnės pjautinės žaizdos, kurias tenka susiūti. Gan „bjaurios“ durtinės žaizdos, kadangi gali sužaloti gilesnius sluoksnius ir net lemti sportinės karjeros pabaigą. Gan dažnai pasitaiko nagų lūžimai, jų infekcijos, dermatitai, pirštų lūžiai. Sunkesni sužalojimai – sausgyslių, taip pat riešų srityje. Šios traumos atsiranda blogai „išimant“ posūkius, krentant iš didesnio aukščio, koją įstačius duobėn.

Priekinių galūnių traumos

Alkūnių srities traumos sporte gan retos, tai – išnirimai, raiščių plyšimai ir pan. Pečiai sužalojami dažniau, ypač per treniruotes, itin dažnai nuo šių sužalojimų kenčia Agility šunys. Dažnai pasitaiko žasto raumens tendinitas, kartais pečių sąnarių sužalojimai, nestabilumas dėl sąnarių ar raiščių silpnumo. Negydomos pečių srities traumos gali iššaukti lūžius, osteoartritą ar nuolatinį tos srities laisvumą. Riešo srityje pasitaiko hiperesktenzija, artritas.

Užpakalinių galūnių traumos

Atskirai galima paminėti klubo sąnario displaziją, kuri, nors ir paplitusi, yra vystymosi problema, o tinkamai parinkta fizinė veikla situaciją pagerina, tačiau taikant ją netinkamai – pablogina. Užpakalinėje dalyje pastebimi klubo srities osteoartritas, kelio, čiurnų traumos. Sportiniams šunims taip pat pasitaiko grakščiojo raumens miopatijos bei kontraktūros, klubinio juosmens raumens traumos, priekinių kryžminių raiščių plyšimai, girnelės tendinitas ir t.t.

Specifinių sportų traumos

Flyball

Šio sporto esmė – tiesioje linijoje pastatomos keturios kliūtys, jos gale stovi dėžė su kamuoliuku. Šuo įveikia kliūtis, paliečia dėžę, čiumpa kamuoliuką ir jį parneša vėl peršokdamas visas kliūtis. Paprastai Flyball šunų šlubavimas pastebimas priekinės kojos ir peties srityse. Rizikos faktoriai – šuns svoris, dėžės tipas, bėgimas ant guminio pagrindo, pasikartojančios treniruotės, apimančios tik pilnus bėgimus, varžybų dažnumas, „pagrindinės“ kojos neapsaugojimas, apšilimo trūkumas.

Daug pavojaus sukelia energingas šokimas ant dėžės. Įsibėgęs šuo trenkiasi į ją priekinėmis kojomis, dėl ko ir padidėja stresas šiai sričiai, tačiau tokie sužalojimai santykinai nedideli, paplitę riešo ir čiurnų srityje. Šios traumos gali būti pastebimos jau ankstyvoje karjeros pradžioje ir kartais primena visada ta pačia kryptimi bėgančių greihaundų sužalojimus.

Agility

Agility šunys, bėgdami dideliu greičiu, įveikinėja įvairias kliūtis bei atlieka staigius posūkius. Vikrumo varžybų dalyviai dirba ant lygių paviršių, tačiau jiems tenka susidurti su ilgais ir aukštais šuoliais bei „trikampiais“. Šie šunys šuolių metu visada nusileidžia ant tos pačios galūnės, tad kažkuri koja patiria didesnį poveikį – galimos lėtinės „dominuojančios“ kojos traumos.

Agility šunis veikiantys rizikos veiksniai – sąlytis su įranga, patirtis, mityba ir papildai, treniruotės, apšilimo technika, dalyvavimas kituose sportuose (kaip Flyball), veislė, lytis ir amžius. Traumos itin susijusios su šuns amžiumi – kuo vyresnis, tuo didesnė jų tikimybė. Prieš treniruotę darant specifinį apšilimą, traumų rizika sumažėja. Pastebėta ir taip, kad nuo traumų rečiau kenčia šunys, gaunantys ėdalo, turinčio gliukozamino bei chondroitino ir priešuždegiminių papildų.

Agility sporte vyrauja minkštųjų audinių traumos kaip patempimai, plyšimai, sumušimai, įpjovimai. Dažniausiai sportininkai kenčia nuo traumų priekinių galūnių ir nugaros srityse. Rečiau sužalojami klubai, kelių sąnariai, riešai ir pirštai. Tarp Agility šunų gan paplitusios klubinio juosmens raumens srities traumos (paprastai – nedideli ūminiai patempimai) siejamos su pasikartojančiu tai sričiai tenkančiu stresu.

Dažniausiai šunys traumas patiria kontakto su kliūtimi metu. Už pečių ir nugaros sužalojimus paprastai „atsako“ tokio kliūtis kaip „trikampis“ arba „piramidė“, barjerai ir buomas. Dažniausios nekontaktinių traumų priežastys – paslydimas, pertreniravimas, intensyvios intervalinės treniruotės, raumenų pusiausvyros nebuvimas, nepakankamos pertraukos poilsiui, nuovargis, blogas lankstumas, apšilimo trūkumas. Nors pernelyg intensyvus krūvis traumų riziką didina, tačiau augant šuns ir vedlio patirčiai rizika mažėja .

Medžiokliniai šunys

Didžiojoje Britanijoje atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1 300 medžioklinių šunų, paaiškėjo, kad veterinarų pagalbos prireikė beveik pusei keturkojų. Daugeliu atvejų medžiokliniai šunys su šlubavimą sukėlusiais patempimais pas veterinarus nesilanko, pečių ar alkūnių sužalojimai gydomi savarankiškai, tad daug problemų tampa  lėtinėmis. Rečiau pasitaiko krūtinės ląstos, pilvo ir galvos odos sužalojimai ir pradūrimai. Pastarosios traumos sulaukia daugiau dėmesio dėl svetimkūnių ir infekcijų grėsmės.

Sprinteriai

Paprastai sprinto šunys bėga kietu paviršiumi ta pačia kryptimi (prieš laikrodžio rodyklę) apvaliu arba ovaliu taku. Dėl šios priežasties jiems būdingi pasikartojančio streso sukelti lūžiai.  Traumų rizika didėja aukštesnio lygio varžybose – tikėtina, kad tai susiję su išvystomu didesniu greičiu. Svarbu ir nubėgamas atstumas – daugiausia traumų patiriama lenktynių pradžioje bėgant pirmuosius 300 m. Svarbiausi rizikos veiksniai – greitis, tako ilgis ir jo suprojektavimas.

Dažniausiai greihaundai kenčia nuo užpakalinių galūnių traumų – lūžių ir dislokacijų, taip pat dėl grakščiojo ir tempiamojo plačiosios fascijos raumenų patempimų/plyšimų. Kitos problemos – širdies sustojimas, traukuliai, kolapsas prieš bėgimą ar po jo, nugaros paralyžius, uodegos sužalojimai, kraujuojantys pirštai, akių sužalojimai, durtinės žaizdos, kaklo lūžiai. Dažnai traumos ištinka šunims atsimušus vienas į kitą, nugriuvus ar atsitrenkus į apsaugines sieneles .

Ilgų distancijų kinkinių šunys

Ilgų distancijų kinkinių varžybose dalyvaujantys šunys patiria didelę psichofizinę apkrovą, nepakankamai miega/ilsisi, sunaudoja daugiau energijos negu gauna su maistu, jiems būdingas viduriavimas, greičiausiai atsirandantis dėl ilgalaikių fizinių pratimų poveikio virškinimo traktui. Nors nesunkios traumos ir nedidelės infekcijos dažnas dalykas, šie šunys retai patiria gyvybei pavojingų sužalojimų.

Tiriant maratonininkų traumas, dėl kurių teko nutraukti bėgimą, dažniausiai pasitaikė ortopedinės  – ypač priekinių galūnių srityse. Rizika daugiausia susijusiu su greičiu ir mažėja augant šunų amžiui. Riešo traumos siejamos su didesniu atstumu.

Svorio tempimo šunys

Tinkamai paruoštam Weight Pulling`o šuniui traumų tikimybė tiek treniruotėse, tiek varžybų metu – minimali. Šiame sporte nėra staigių posūkių, kliūčių ar bėgimo, tad svorio tempimas laikomas saugiu sportu. Dažniausios traumos – tempimo metu sužaloti nagai. Egzistuoja priekinio kryžminio raiščio plyšimo tikimybė, ypač jei sunkius svorius tempia neapšilęs bei tinkamai neparuoštas šuo. Tikėtina, kad svorį bandantys išdaužyti, šokinėjantys šunys, net jei tempia mažesnius svorius, turi didesnę traumų riziką.

Kadangi šunys tempimo metu patiria dideles apkrovas, būtina naudoti tinkamą inventorių. Pvz., jei svorio „spaudimo“ taškas petnešose atsiduria nugaros centre, tai gali sukelti šios srities problemas. Paprastai taip atsitinka, kai kinkinių sportui naudojamos petnešos pasitelkiamos šunų jėgos sportui – dirbant su dideliais, žeme velkamais svoriais jos sukuria per daug apkrovų nugarai, klubams ir užpakalinėms kojoms.