Per daug kalcio...

Kalcis – reikalinga medžiaga. Jis svarbus kaulams, dantimis, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ritmo reguliavimui. Trūkstant kalcio, šuniukams blogai vystysis kaulai ir dantys, o suaugusiems dėl jo trūkumo galimi kaulų lūžiai, dantų kritimas ir t.t. Į kalcį daug metų žiūrėta labai rimtai ir kaip tik įmanoma stengtasi išvengti jo trūkumo, kuris tada būdavo gan dažnas. Tai daugiausia lėmė tai, kad gyvūnų racione būdavo daug mėsos ir organų, kuriuose mažai kalcio ir daug fosforo. Deja, rinkoje atsiradus gausybei komercinių pašarų ir papildų, šeimininkai pradėjo persistengti. Šeriant šuniuką subalansuotu ėdalu ir dar papildomai farširuojant papildais (kad užaugtų „superšuo“, o gal tiesiog siekiant pastatyti „kabančias“ aviganio ausis), jam daroma didelė žala. Ypač šiuo klausimu kenčia didelių veislių šuniukai. Yra stambių veislių atstovų, kurie užaugę nebegalėjo judėti nejausdami skausmo ir buvo užmigdyti ne dėl netinkamos priežiūros, o dėl to, kad jų šeimininkai persistengė.

Kalcio perdozavimas

Šeimininkai taip trokšta suteikti mažyliams kuo daugiau naudingų medžiagų, pastatyti ausytes ar padaryti dar ką nors nuostabaus, kad pradeda augintinius farširuoti dideliais papildų kiekiais, peršeria ir dar pridirba velniažin ko. Ypač tokie „žaidimai“ skaudžiai atsiliepia stambių, didelių veislių atstovams. Tai sukelia metabolizmo sutrikimus ir stabdo normalų augimą. Kai kuriais atvejais pasekmės būna tragiškos – apsižiūrėjus, kad suaugusiam šuniui kremzlės visiškai „sukaulėjusios“, jam padėti jau nebeįmanoma.

Dr. Hazenwinkel atliko eksperimentą su vokiečių dogais. 5 šuniukai su maistu gavo 1,1 proc. kalcio, 6 – 3,3 proc. Per daug kalcio gavę šuniukai turėjo blogą apetitą, dėl kaulų deformacijų netaisyklingai statė kojas.

Per daug kalcio racione stabdo kaulų bei kremzlių brendimą, slopina osteoklastų aktyvumą. Tai didina kaulų, sąnarių pažeidimų tikimybę. Tyrimais įrodyta, kad didelių veislių šuniukams per daug kalcio sukelia vystymosi sutrikimus, įskaitant klubo sąnario displaziją, hipertrofinę osteodistrofiją ir disekuojantį osteochondritą.

Hipertrofinė osteodistrofija – skausminga kaulų liga (ypač dažnai pasireiškia, jei dideli kalcio kiekiai „derinami“ su vitaminu D), dažniausiai „pakertanti“ 3 – 6 mėn. amžiaus stambių veislių atstovus. Kaulas „perauga“, atsiranda perteklinė jo mineralizacija, kurią lydi skausmas, karščiavimas, simetriškos sąnarių, stuburo deformacijos, iškrypusios kojos. Itin sunkiais atvejais kalcis gali kauptis didelėse kraujagyslėse, bronchuose, balso stygose ir inkstuose.

Disekuojantis osteochondritas pasireiškia 4 – 10 mėn. šuniukams. Jo atveju sąnariuose besikaupiantis skystis atskiria jungiamąjį audinį, dėl ko prasideda uždegimas, šuniui skauda. Pasireiškus simptomams (šlubavimas, skausmas, patinimas), žala jau būna padaryta.

Prevencija

Jeigu šuniukas gauna subalansuoto komercinio ėdalo, jam nereikia jokių papildų. Visko, ko tik gali prireikti, bus sausame pašare. Jeigu keturkojis gauna ir sauso ėdalo, ir naminio maisto, kalcio papildų reikės nebent tik duodant namų pašarą.

Nors dažnai bijoma, kad mėsa kalcį „išplaus“, iš tiesų RAW šeriami šunys jo gali gauti net per daug. Jeigu šuniukas šeriamas RAW ar BARF, 20 proc. raciono turi sudaryti žali mėsiški kaulai kaip vištų kaklai ar nugarėlės. Kaulai šuniukui suteiks visą reikalingą kalcį. Svarbu sužiūrėti, kad su maistu šuniukas gautų ne daugiau kaip 50 proc. mėsiškų kaulų, kitaip jam grės perdozavimas.

Siekiant išvengti skeleto problemų, augantis šuniukas turi būti tinkamos kūno būklės – liesokas, su lengvai čiuopiamais šonkauliais. Per daug maisto skatina spartų augimą, siejamą su ortopedinėmis problemomis – ypač didelėms veislėms. Anksčiau manyta, kad šuniukams kenkia ir per didelis baltymų kiekis, tačiau tyrimai parodė, kad ši nuostata neteisinga. Problemas sukelia per daug kalorijų, kurias lydi antsvoris. Duodant tinkamą maisto kiekį, šuniuko augimo tempas sulėtės, kaulai ir sąnariai vystysis tolygiai.

Dauguma mitybos specialistų sutaria, kad didelių, sparčiai augančių šuniukų racioną turi sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. baltymų, 9 proc. riebalų, apie 1,5 proc. (ar 3 g/1000 kcal) kalcio. Kalcis derinamas su fosforo kiekiu, idealus santykis – 1:1 ar 2:1 (kalcis : fosforas). Labai kalcio „numažinti‘ irgi neverta - nėra tyrimų, kurie įrodytų, kad mažiau negu rekomenduojama kalcio sumažintų klubo sąnario displazijos tikimybę lyginant su normaliu, subalansuotu pašaru.

Savaime suprantama, kad šuniukams reikia daugiau maistinių medžiagų, negu suaugusiems šunims. Suaugę šunys įsisavinamo kalcio kiekį gali „reguliuotis“, o šuniukai to nesugeba. Jiems kenkia ir per maži, ir per dideli šio mineralo kiekiai. Tai ypač aktualu spartaus augimo laikotarpiu.