Darbinių šuniukų auginimo ypatumai

Darbiniams ir sportiniams šunims keliami unikalūs fiziniai reikalavimai. Jų (dažnai ir žmonių) saugumas priklauso nuo tai, kaip greitai ir vikriai šie gyvūnai atliks savo užduotis. Dažnai jiems tenka staiga sprintuoti iš nejudrios pozicijos ar judėti skirtingais reljefais. Be to, tokiems šunims reikia sugebėti per kuo mažesnį laiką pasiekti kuo geresnį rezultatą. Dėl šių priežasčių svarbu užtikrinti, kad jie būtų tinkamos kondicijos bei pasirengę bet kokiam įvykiui. Šiuo tikslu būsimų darbinių ar sportinių šunų kondicionavimas ir funkcinės nervų, raumenų treniruotės pradedamos nuo jauno amžiaus. Papratai remiamasi žiniomis, surinktomis tyrinėjant žmonių sportą ir tikimasi, kad tinkama bei ankstyva darbų pradžia optimizuos gyvūno rezultatus bei sumažins traumų riziką.

Treniruočių metu atsižvelgiama į pagrindines veiklas, kurias gyvūnas atliks suaugęs. Kondicionavimo pagrindai padeda išlaikyti tinkamą svorį, prisideda prie sveikesnio medžiagų apykaitos profilio, mažina traumų ir tam tikrų lėtinių ligų riziką, palengvina judėjimą be skausmo viso šuns gyvenimo metu. Žinoma, ne visi šuniukai taps darbiniais šunimis, tačiau panašius kondicionavimo principus galima taikyti ir keturkojams, kurie gyvens šeimose.

Fiziniai darbiniams šunims keliami reikalavimai

Norint sukurti aukšto lygio darbinių ir sportinių šunų kondicionavimo programas, reikia gerai suprasti šiems gyvūnams keliamus fiziologinius ir biomechaninius reikalavimus. Šunys dalyvauja įvairiose veiklose, pradedant laisvalaikio užsiėmimais, baigiant profesionaliomis varžybomis ar darbu. Atliekami pratimai gali kisti nuo mažo iki didelio intensyvumo – šuo gali būti tiek „savaitgalio karys“ ar žygeivis, tiek sporto, paieškos ir gelbėjimo gyvūnas, tiek sprinto ar ilgų distancijų bėgikas. Daugeliui aktyvių šunų reikės sprintuoti, šokti per kliūtis, staiga pasisukti bėgant dideliu greičiu, lipti per sienas ir tvoras, judėti nestabiliais paviršiais, o jų stuburas kažkuriuo veiklos metu turės atlaikyti potencialiai dideles spaudimo ir lenkimo jėgas. Paieškos pagal kvapą šunys dirba patalpose, dideliuose žemės plotuose, transporto priemonėse ir dažnai ten, kur reljefas nestabilus. Todėl norint, kad tokio gyvūno našumas būtų tikrai aukštas, jam prireiks daugybės gerai išvystytų fizinių savybių kaip jėga, ištvermė, lankstumas, propriocepcija1 ir pusiausvyra. Keletą jų galima saugiai lavinti ir šuniukui, atsižvelgiant į veislę, amžių, mitybą, aplinką ir kitus veiksnius, turinčius įtakos jo vystymuisi.

Darbinių šunų patiriamos traumos

Žinios apie darbo ar sporto metu patirtų traumų tipą bei dažnumą leidžia treniruočių programon įtraukti prevencines strategijas, nors dažnai tokia informacija pagrįsta vien savininko ar trenerio pastebėjimais, o ne tyrimais. Tačiau yra ir oficialesnių duomenų. Pvz., įvertinus 245 kariuomenės šunis, paaiškėjo, kad 56,3 % 5 metų amžiaus ir vyresnių keturkojų išleidžiami pensijon dėl nugaros ar degeneracinių sąnarių problemų.  Ankstesnių tyrimų duomenimis, viena pagrindinių kariuomenės šunų eutanazijos ar gaišimo priežasčių 19,2 % atvejų būna degeneracinės sąnarių ligos, 15,6 % - nugaros problemos arba cauda equina2 sindromas. Ištyrus Irake dislokuotus šunis paaiškėjo, kad tarp ne su kovomis susijusių traumų raumenų ir skeleto sužalojimai buvo ketvirta pagal dažnumą veterinarinės pagalbos prašymo priežastis. Pastebėta, kad tarp policijos šunų ortopedinės traumos dažnesnės negu tarp namų augintinių.

Gan liūdnai skamba ir tai, kad, remiantis Naujosios Zelandijos policijos šunų vedlių pateikta informacija, visiškai normalios funkcijos būdingos tik 29 % ten dirbančių keturkojų, ir tos vertės prastėja su amžiumi. Po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių dislokuotiems paieškos ir gelbėjimo šunims per 1000 darbo valandų fiksuojami du incidentai, susiję su ortopedinėmis ar stuburo traumomis. Retrospektyvinė internetinė šunų vikrumo varžybose dalyvaujančių vedlių apklausa parodė, kad bent vieną traumą turėjo 32 % treniruotų ir varžybose dalyvavusių šunų. Atlikus kitą Agility dalyvaujančių šunų tyrimą, nustatyta, kad sužalojimai pasitaikė 33 % šunų, o 58 % traumų įvyko varžybų metu. Kadangi raumenų ir skeleto sistemų traumos dažnai pasitaiko aktyviems šunims ir lemia jų pasitraukimą iš darbo ar sporto, prevencijos strategijų poreikis jiems yra didelis.

Traumų prevencijos ir aplinkos praturtinimo programos

Kalbant apie žmonių sportą, mažinant jaunų ir paauglių sportininkų traumų rizikas, neuroraumeninių3 treniruočių programų įtraukimas pasirodė esąs labai naudingas. Tokios programos skirtingose stadijose skiriasi, tačiau paprastai jose naudojami pratimai, pagrindinį dėmesį sutelkę į pusiausvyrą, propriocepciją, pliometriją4 ir koordinaciją. Tokios treniruotės, įtraukos į Įvairių jaunimo sporto šakų treniruočių programas, sumažino su sportu susijusių apatinių galūnių traumų, specifinių traumų kaip priekinių kryžminių raiščių ar kulkšnų plyšimai dažnumą, taip pat pagerino jaunų sportininkų pusiausvyrą ir kūno suvokimą. Dauguma iki tol atliktų tyrimų dėmesį kreipė į vyresnius vaikus.

Blogas kondicionavimas – pagrindinis jaunų sportininkų sužalojimų, susijusių su sportu, rizikos veiksnys. Daugelio darbinių šunų kondiciją yra stebėtinai neadekvati atsižvelgiant į jiems keliamus fizinius reikalavimus. Kai kurios žmonių sportininkų patiriamos traumos turi analogus darbinių šunų pasaulyje, tad tikimasi, kad panašios strategijos gali sumažinti kai kurių sužalojimų riziką. Į tokias programas įeina naujų paviršių įvedimas, kliūtys, sąveikos su žmonėmis ir t.t. Ateityje tai turi pagerinti šunų gebėjimą orientuotis, kūno suvokimą ir propriocepciją, padidinti pasitikėjimą savimi. 

Vis dar nėra planų ar programų, saugiai bei efektyviai atitinkančių šuniuko vystymosi periodus. Norint sukurti skirtingiems augimo etapams tinkančias neuroraumenines treniruočių programas, reikia suprasti šuniukų nervinį vystymąsi. Jis gali būti susijęs su vaikų vystymosi stadijomis.

Vaikų neurologinis vystymasis

Manoma, kad vaikų neuromotoriniai įgūdžiai vystosi cefalokaudaline (nuo galvos link apatinių galūnių) ir proksimodistaline (nuo juosmens link distalinių galūnių) kryptimis. Pirmuosius gyvenimo metus jie yra refleksinio judėjimo fazėje, tada daug sužino apie savo kūną ir jį supantį pasaulį. Tai daro įtaką nervų tinklo tarp kūno ir galvos smegenų formavimuisi. Pirmieji primityvūs refleksai padeda vystytis savanoriškiems judesiams, kurie bus atliekami vėliau. Tai apima atstatymo refleksą, kuris įvertina pusiausvyrą, šliaužimo refleksą, kuris užleis vietą savarankiškam judėjimui, ir griebimo delnu refleksą. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis išmoksta kontroliuoti galvą ir kaklą, kad stabilizuotųsi, ir pradeda nerafinuotus sąmoningus judesius. Pastarųjų judesių kontrolė galima maždaug nuo vienerių metų, nuo tada galima atlikti labiau nukreiptus galūnių segmentų judesius bei tyčia manipuliuoti daiktais bei aplinka.

Pastebėta, kad netinkamu brendimo etapu tobulinami specifiniai įgūdžiai mažai naudingi. Pagrindinio judėjimo fazėje, kuri būdinga 3 – 7 metų vaikams, jie sudėtingiau tyrinėja savo kūno judėjimą. Judesiai iš pradžių būna nekoordinuoti, tačiau nuo 3 iki 5 metų amžiaus kontrolė ir tikslumas pamažu gerėja. Tai apima tokius veiksmus kaip bėgimas ir šokinėjimas, balansavimas ant buomo ar vienos kojos, o paskutiniame etape – daiktų mėtymą ir gaudymą. Šis augimo laikotarpis skatina manipuliuoti pagrindiniais įgūdžiais, reikalingais sportinei veiklai. Tai labai svarbu, nes aplinkos dirgikliai šiame laikotarpyje daro didelę įtaką pagrindinių judesių vystymuisi. Nepraktikuojant ir netobulinant šių etapų, jie gali likti iki galo nesusiformavę ir suaugus. 7 – 13 metų amžiaus vaikai tobulina paprastus kasdienius įgūdžius, taip pat sudėtingesnes ir labai tikslias judesių sekas, kurios bus reikalingos konkrečioms sporto šakoms. 14 metų ir vyresni vaikai dalyvauja mokymosi etape, kuris tęsis visą gyvenimą, praktikuoja ir naudoja įgūdžius, kurių reikės jų sporte. Šioje amžiaus grupėje pastebimas didelis įgūdžių tobulinimo potencialas, ir dauguma jaunų sportininkų tyrimų skirti šiai grupei.

Šuniukų vystymasis

Šuniukų nervų sistema vystosi gerokai greičiau negu žmonių. Jų nugaros smegenys subręsta 6 sav. amžiaus, o suėjus 4 mėn.  smegenų funkcijos prilygsta 96 % suaugusiojo. Nors ir greičiau, tačiau keturkojų neuromotorinės raidos kryptis ir seka progresuoja panašiai kaip ir žmonių. Šuniukai gimsta turėdami nepaveiktą vestibuliarinę5 funkciją, kad žysdami galėtų būti tinkamoje pozicijoje. Jiems nebūdinga raumenų koordinacija, o galūnės neprilaiko kūno – stovima laikysena formuojasi 10 – 14 gyvenimo dieną. Pradiniai palaikomieji žingsniai priekinėmis galūnėmis prastebimi 5 – 6 dienų amžiaus mažyliams, o 7 – 10 d. pastebimi žingsniai dubens galūnėmis. 2 savaičių amžiaus šuniukai gali išlaikyti svorį visomis galūnėmis, o 18 – 21 gyvenimo dieną jie geba judėti eidami, nors ir nekoordinuotai.

Stuburo ir miotatiniai6 refleksai gali būti pastebėti pirmomis gyvenimo dienomis, tačiau iki 3 sav. amžiaus jie silpni ir sunkiai interpretuojami. Maždaug 6 – 8 sav. amžiaus šuniukams (galimos skirtingos variacijos veislėse) jau būdinga suaugusiojo laikysena ir pusiausvyra. Pirmiausia atsiranda priekinių galūnių laikysenos reakcijos, vėliau – dubens.

Intervencijos, darančios įtaką nervų vystymuisi, gali būti naudingos jaunesniems negu 12 sav. amžiaus šuniukams. Šuniukų elgesio raida apima jautrų socializacijos laikotarpį, kuris baigiasi sulaukus 13 savaičių amžiaus. Šiuo laikotarpiu labai svarbu manipuliuoti aplinka ir stimuliuoti mažylių regą, klausą bei lytėjimą. Tinkamas poveikis veislynuose, namų aplinkoje ir bendraujant su žmonėmis sumažins stresą ir paveiks elgesį, kas savo ruožtu pagerins darbinus gebėjimus gyvūnui subrendus.

Nors genetiniai požymiai kaip kūno sudėjimas daro įtaką gyvūno galimybėms, jas galima pagerinti specifinėmis treniruotėmis. Vienas tyrimas su žirgais parodė, kad genetika nulemia apie 35 % greičio, o likę 65 % atsiranda dėl aplinkos veiksnių kaip mityba, treniruotės ir priežiūra. Nors šunų šiuo klausimu tirta nedaug, ankstyvas kondicionavimas tam tikru laipsniu gali pagerinti neoptimalius genetinius požymius. Įrodyta, kad 5 dienas per savaitę kontroliuojamose aplinkoje mankštinant darbinius šuniukus, pagerėja jų varų7 ir pasitikėjimo savimi balai, taip pat geriau atliekamos su paieška susijusios užduotys. Šuniukai lyginti su sportuojančiais kartą per savaitę, tad nežinoma, ar tie penki kartai yra minimalus norimų rezultatų duodamas skaičius.

Būsimų sportininkų auginimas

Ankstyva socializacija labai svarbi vystant šuniuko ir žmogaus ryšį ir tinkamą bendravimą ateityje, nesvarbu, ar tai bus darbinis šuo, ar namų augintinis. Socializacijos programos suteikia šuniukams daug įvairių naujų dirgiklių, įskaitant žmones, gyvūnus ir skirtingą aplinką. Tokių programų poveikis dar reikšmingesnis augantiems didesniuose veislynuose.

Iš pradžių šuniukai jautrūs limituotiems lietimo, temperatūros ir judėjimo stimulams, todėl pirmąsias 3 savaites jų patirtį turi apimti priežiūra ir kiti fiziniai dirgikliai. 3 – 16 d. amžiaus darbiniams šuniukams taikant specialią programą, kurios metu kartą dienoje po 3 – 5 s atliktos manipuliacijos, apėmusios galvos ir kūno padėties keitimą, tarpupirščių lytėjimą, temperatūros keitimą (trumpam šuniuką padedant ant vėsaus, drėgno rankšluosčio) pastebėta, kad intervencijas gavę šuniukai buvo tyrinėjantys ir aktyvūs, tvirtesni konkurencinėse situacijose ir ramesni sprendžiant problemas.

Šuniukų kondicionavimo programos turi būti sutelktos į pusiausvyrą ir stabilumą, pagrindinį funkcinį pasirengimą ir į konkrečiai veiklai reikalingus įgūdžius. Kai šuniukams sueina 3 sav. ir pradedami nekoordinuoti judesiai, galimos specifiškesnės mokymo intervencijos. 3 – 12 (iki 14) sav. amžiaus šuniukus galima supažindinti su sudėtingesniais regos, klausos ir lytėjimo dirgikliais.  Naujų paviršių faktūrų, kliūčių ir kitų aplinkos veiksnių poveikis gali sutapti su ankstyvuoju nervų ir raumenų vystymusi. Palaikantį, statinį balansą galima lavinti pastatant šuniuką stovėti ant truputį nestabilaus paviršiaus (pvz., putų pagalvėlės). Šuniukui pradėjus vaikščioti ir gerėjant jo koordinacijai (iki 6 sav.), pusiausvyros lavinimo veikla gali tapti dinamiškesne - pvz., duoti vaikščioti tokiais paviršiais kaip putų pagalvėlės ar čiužinys. 

5 sav. amžiaus šuniukui atsiranda taktilinis lytėjimas, tada jis gali judėti paviršiais su mažomis kliūtimis ir reljefo skirtumais. Propriocepcijos treniravimas labai svarbus, ypač dubens galūnėms, nes šunys, užpakaline dalimi prasčiau jaučiantys aplinką, negalės saugiai ir koordinuotai įveikti kliūčių.

12 – 16 sav. amžiaus šuniukai gali atlikti sudėtingesnes užduotis (išlipti iš dėžutės, vaikščioti vidutiniškai nestabiliais paviršiais), galima pasitelkti pusiausvyros diskus ar pripučiamą įrangą. Į šiuos pratimus galima įtraukti posūkius greitėjant bei pratimus, kuriuose būtų galūnių nuo kūno atitraukimo elementų ir sukimasis. Galimos mažo poveikio širdies ir kraujagyslių sistemos treniruotės – ypač naudingi 30 s trukmės plaukimo ar braidžiojimo vandenyje užsiėmimai.

4 – 6 mėnesių šuniukai supažindinami su sudėtingesnėmis funkcinėmis užduotimis kaip padėties perėjimai (stovėt – sėdėt – stovėt) ant nestabilių paviršių. Taip pat galima įtraukti kombinuotus judesius (pvz., pasisukimas peržengiant kliūtis). Rekomenduojama įtraukti į užduotis nukreiptas bei aktyvaus problemų sprendimo veiklas, pvz., naršymą tarp kliūčių už atlygį. Plaukimas gali ilgėti iki 1 – 2 minučių vienu metu.

6 – 12 mėn. amžiaus šuniukai gali būti supažindinti su specifiškesniais ir subtilesniais įgūdžiais (lipti kopėčių laipteliais, ieškoti ant nestabilių paviršių, kilti ir leistis rampomis, priekinėms kojomis eiti judančiu paviršiumi). Šis etapas taip pat turėtų apimti smulkų motorinių raumenų tobulinimą pagal anksčiau įvestus funkcinius įgūdžius.

12 mėnesių amžiaus šunų specifiniai gebėjimai gali būti tobulinami, į juos nusitaikoma tiksliau. Tai apima laipsnišką sudėtingų judesių kūrimą ir greitą, sprogstamąja jėga pagrįstą veiklą.

Saugus šuniuko kondicionavimas turi atitikti neuromotorinio išsivystymo lygį bei sumažinti riziką sužaloti tokias struktūras kaip fizės. Daugelio didelių veislių atstovų augumo plokštelės lieka atviros maždaug iki 12 mėn. amžiaus, tad nors pliometrinės treniruotė įtraukiamos į daugelį žmonių paauglių sporto programų, pratimai, kur dalyvauja pasikartojančios, didelę įtaką darančios jėgos kaip šokinėjimas iš aukštai ar ilgas bėgimas, nerekomenduojami nesubrendusiems šuniukams.

 

Žodynas:

  1. Propriocepcija - gebėjimas jausti padėtį erdvėje.
  2. Cauda equina sindromas, dar vadinamas arklio uodegos sindromu, atsiranda juosmeninėje stuburo dalyje dėl tarpslankstelinio disko išvaržos.
  3. Neuroraumeninės (dar vadinamos neuromuskulinėmis) treniruotės – nervų ir raumenų treniruotės.
  4. Pliometriniai pratimai – sprogstamąją jėgą ugdantys ir lavinantys pratimai, kurių metu dažniausias atributas yra šuoliai.
  5. Vestibuliarinė (vestibulinė) funkcija susijusi su judėjimu ir padėtimi erdvėje, paprasčiau tai galima apibūdinti kaip pusiausvyrą.   
  6. Miotatinis refleksas (arba tempimo refleksas) - raumens susitraukimas jo tempimo metu, skirtas palaikyti pastovų raumens ilgį.
  7. Vara, dažniau vartojama kaip draivas – nesąmoningas, biologinis impulsas, dresūroje šis terminas, nors ir nukrypęs nuo to, kaip turėtų būti vartojamas elgesio psichologijoje, naudojamas siekiant paaiškinti ir prognozuoti šuns elgesį vertinant jo motyvaciją.