Ar šunys muzikalūs?

Greičiausiai teko girdėti, kad klausant klasikinės muzikos ramesni darosi ne tik žmonės, bet ir šunys. Netgi siūloma tokius raminančius įrašus leisti prieglaudose. Ar mintys apie muzikos terapiją augintiniams iš tiesų turi prasmę? Ar šunys gali „jausti“ muziką? Nors tyrimų atlikta nedaug, šį klausimą bando „gvildenti“ psichoakustikos mokslas.

Tyrimai

Psichoakustika - mokslas apie subjektyvųjį garso suvokimą, tiriantis psichologinę fizikinių akustikos parametrų įtaką. Po kelių dešimtmečių žmonių tyrimų ir stebėjimų žinome, kad garsai kūnui ir psichikai turi didesnį poveikį, nei kada galėjome pagalvoti. Per pastaruosius 50 metų muzikantai, prodiuseriai ir terapeutai išsiaiškino muzikos garsų technikas, kurios natūraliai daro įtaką mūsų kūnams (smegenų bangoms, širdies ritmui, kvėpavimui). Žinoma daug būdų, kaip konkretiems tikslams sukurti garso takelius. Teisingai parinkta muzika gali vaidinti lemiamą vaidmenį net apsisprendžiant pirkti - prekybininkai muzikos pagalba kuria aplinką, kurioje žmonės atsipalaiduoja, jaučiasi laimingi.

Naujausi muzikos poveikio šunims tyrimai iš esmės turi du rimtus „savininkus“ - D. Wells ( The Influence of Auditory Stimualtion on the Behaviour of Dogs Housed in a Rescue Shelter, 2002) ir Wagner (BioAcoustic Research & Development Canine Research Summary, 2004).

Psichologė ir behavioristė Deborah Wells mokslinių tyrimų programos ėmėsi siekdama ištirti kelių tipų garsinį tiriamųjų stimuliavimą. Ji naudojo žmonių pokalbį, klasikinę muziką, sunkųjį metalą, popmuziką ir tylą. Paaiškėjo, kad klasikinė muzika prieglaudų šunims, lyginant su likusiomis, turėjo stiprų raminantį poveikį. Klausydami šios muzikos šunys daugiau ilsėjosi, mažiau lojo. Tuo tarpu nuo sunkiojo metalo jie dažniau stovėjo ir amsėjo. Nors konkretus klasikinės muzikos poveikis nežinomas, tyrimo išvadose teigiama, kad ji šunis gali raminti – kaip ir žmones.

Kito tyrimo metu analizuota, kaip įvairių tipų klasikinė muzika veikia veislynuose ir namuose gyvenančius šunis. Muzika atrinkta pagal energingumą ir harmoninį sudėtingumą. Nuo 2004 birželio iki 2005 rugsėjo šunys klausėsi specialiai paruoštų įrašų, taip pat kontrolinių kompaktinių diskų, kuriuos sudarė ne psichoakustiškai „sudėliota“ muzika. Veislynuose daugiau kaip 70 proc. šunų, klausydami klasikinės muzikos, tapo ramesni, sulėtėjo jų širdies dažnis. Namuose nurimo 85 proc. šunų, daugiau kaip pusė nuėjo miegoti. Stipriausią raminantį poveikį turėjo solo instrumentai, lėtesni tempai ir nesudėtingos aranžuotės, lyginant su sudėtingu orkestriniu turiniu.

Jei muzika išdėstyta pagal psichoakustinius principus, ji turėjo konkretų poveikį nuo nerimo kenčiantiems šunims (pvz., bijantiems fejerverkų ir besinervinantiems kai lieka vieni). Geriausią raminantį tiek veislyne, tiek namie laikomiems šunims padarė paprastas lėtas fortepijono įrašas. Psichoakustiškai nesutvarkyta klasikinė muzika nerimą sumažino 36 proc. atvejų.

Dar kiti tyrimai aiškinosi, ar šunys turi „klausos jausmą“. Žinoma, kad kiekvienas vilkas šiek tiek pakeičia savo staugimo toną, kai į „chorą“ įsilieja naujų narių - nė vienas nenori skambėti panašiai kaip kitas. Štai kodėl šuo, staugiantis kartu su dainuojančiais žmonėmis, išsiskiria - jis sąmoningai nesistengia atkartoti kitų balsų.

Fiziologiniai pokyčiai

Įspūdinga tai, kad fizioakustiniu požiūriu šunys į muziką reaguoja panašiai kaip žmonės. Jei šunims ji patinka, sulėtėja jų širdies rimtas, smegenų bangos, kvėpavimas. Jeigu muzika sudėtingesnė, jiems tenka naudoti daugiau energijos ją šifruojant, tad klausant tokių garsų atsipalaiduoti sunkiau.

Gyvūnams patinka „rūšims specifinė muzika“ - melodijos, naudojančios tokius tonus ir tempus, su kuriais tos rūšys yra „susipažinusios“. Pvz., žmonės mėgsta tokią muziką, kuri patenka į mūsų akustines ir vokalines ribas, o tempas panašus į širdies susitraukimų dažnį. Kadangi gyvūnų vokaliniai intervalai ir širdies ritmas nuo žmonių, jie nesimėgauja dainomis, kurios pritaikytos mūsų ausims. Dėl to šunims reikia komponuoti specifinę muziką. Bėda ir ta, kad šunys labai skiriasi dydžiu, vokalo diapazonu ir širdies rimtu (didelių šunų jis lėtesnis). Stambių veislių, kaip labradoro retriveriai ar mastifai, vokalo diapazonas gali būti panašus į suaugusių vyrų, tad tikėtina, kad jie reaguos į mums tinkančio diapazono muziką. Dauguma tyrimų atlikta su vidutinio dydžio šunimis, tad perkant šuniui raminančios muzikos CD turėkit omeny, kad geriausiai jis suveiks, jei gyvūnas bus nei per didelis, nei per mažas.