Diskusijos apie tai, kaip geriausia šerti šunis, labai įnirtingos ir emocingos. Vienas iš ginčytiniausių požiūrių – tai, kad šunim neturėtų būti duodama maisto, turinčio virškinamų angliavandenių. Šiai pozicijai ginti naudojami du pagrindiniai argumentai:
- Šunys yra mėsėdžiai ir angliavandenių jiems nereikia.
- Šunys negali efektyviai virškinti krakmolo, tad ėdaluose esantys angliavandeniai yra nesveiki ir nesuteikia ėdalui jokios maistinės vertės.
Šunys klasifikuojami kaip mėsėdžiai, tačiau kalbant išsamiau, jie oportunistiniai, arba prisitaikantys, mėsėdžiai. Štai katės yra grynos plėšrūnės ir jos privalo maitintis mėsa, o šunys sugebės prisitaikyti – ką ir daro tūkstančius metų. Taigi, nors šunims angliavandeniai nėra būtini, jie, ypač apdoroti termiškai, gali tapti lengvai virškinamu energijos šaltiniu. Kalbant apie angliavandenius šunų pašaruose, labiau reikėtų svarstyti, kiek jų ten gali būti ir kokia jų kilmė.
Padidėjęs šunų gebėjimas virškinti krakmolo turinčias medžiagas tiesiogiai susijęs su prijaukinimu. 2013 m. nustatyta daugybė genetinių pokyčių, atsiradusių po to, kai šunys atsiskyrė nuo savo protėvių vilkų. Trys iš tų pakitimų buvo genų, koduojančių su krakmolo virškinimu susijusius fermentus, pakitimai, ir vienas iš jų pavadintas AMY2B. Šitas genas koduoja kasos fermento amilazės (padeda virškinant krakmolą) produkciją. Nors tarp atskirų šunų ir skirtingos geografinės kilmės veislių yra skirtumai, didesnis šio geno kopijų kiekis koreliuoja su didesniu amilazės kiekiu kraujyje. Vidutiniškai šunys turi 7 kartus daugiau šio geno kopijų lyginant su dabartiniais vilkais. Šie pokyčiai sutampa su žemės ūkio atsiradimu ir vystymusi, dėl ko padidėjo krakmolingų augalų kiekis tiek žmonių, tiek šunų mityboje.
Daug metų specialistai gyvūnų pasirinkimus daugiausia vertindavo iš energijos balanso pusės. Pagrindinė mintis buvo ta, kad gyvūnai pirmiausia maitinasi norėdami patenkinti energijos poreikius. Tačiau vėliau ši prielaida tapo ginčytina. Atsirado įrodymų, kad daugybė gyvūnų – paukščiai, žuvys, žinduoliai – rinksis maistą, kuriame bus atitinkamos trijų pagrindinių makroelementų (baltymų, riebalų, angliavandenių) porcijos. Pripažinimas, kad makroelementų atranka gali būti tinkamos dietos pasirinkimo varomoji jėga, lėmė kelių naujų tyrimų su šunimis ir katėmis atsiradimą. Tai labai svarbu sausų pašarų gamintojams, nes jie nuolat tobulina formules ir stengiasi sukurti tokias, kad gyvūnai maistais tikrai žavėtųsi.
Nustatyta, kad naminės katės nuosekliai renkasi ėdalus, turinčius daug baltymų ir riebalų. Tai atitinka ir jų laukinių giminaičių pasirinkimus. Nors ėdalo pasirinkime kvapas – labai svarbus veiksnys, stipriausias atrankos veiksnys bus bendras baltymų kiekis maiste, o ne jų šaltinis. Su šunimis atliktų tyrimų metu paaiškėjo, kad jie taip pat pirmenybę teikia riebalams ir baltymams. Išreiškiant energijos procentais, šunys mėgsta, kai ėdale būna 30 - 38 proc. baltymų, 59 - 63 proc. riebalų ir 3 - 7 proc. angliavandenių. Įdomu tai, kad vilkai renkasi racionus, kuriuose angliavandenių būna mažiausiai - vos apie 1 proc. Testuose šunis iš pradžių labai vilioja riebūs ėdalai, tačiau per kelias dienas jie pradeda rinktis baltymingesnius ėdalus.
Žmonės, kad patenkintų daugumą raumenų poreikių, naudoja glikogeną (sandėliuojamų angliavandenių formą). Nors šunys raumenų audiniuose nedideliais kiekiais glikogeną saugo, tai nėra jų pagrindinis energijos šaltinis. Įprastai jie naudoja riebalų rūgštis, gaunamas iš riebalų. Nors gliukozė nėra pagrindinis šunų energijos šaltinis, gali suteikti papildomos energijos šuolio, bėgimo į kalvą, bėgimo pradžios ar pabaigos metu. Keturkojų sporto pasaulyje popratiminis angliavandenių papildymas rekomenduojamas šunims, kurie kasdien aktyviai dirba po 5 min. – 3 h. Šios strategijos efektyvumas ištvermės varžybose, kur šunys bėga lėčiau ir ilgą laiką, nežinomas. Yra pranešimų, kad tokie „pakrovimai“ jiems gali sukelti sunkius raumenų spazmus, tad ištvermės sportininkams geriau racione padidinti riebalų kiekį.
Angliavandeniai kaip pagrindinė raciono dalis (40 – 50 proc. apykaitinės energijos) naudojami tarp sprinto gyvūnų (greihaundų). Tam pasitelkiami lengvai virškinami angliavandeniai. Ištvermės sportininkams (kinkinių šunys) užtenka, kad angliavandeniai sudarytų iki 10 proc. apykaitinės energijos. Darbiniams/sportiniams šunims dažniausiai rekomenduojama 10 – 15 proc. angliavandenių.
Kol kas niekas nepateikė įrodymų, kad angliavandenių turintys pašarai būtų sveikesni už tuos, kuriuose jo nėra ar yra labai mažai. Vis dar nežinome, kuri mityba sveikesnė. Nėra tyrimų, kurie įrodytų, kad angliavandenių turinčios dietos yra naudingos, žalingos arba neturi jokio poveikio. Galų gale šunys yra tokia prisitaikanti rūšis, daugybę metų greta žmonijos gebanti kuistis šiukšlėse ir ėsti mūsų atliekas, kad greičiausiai jie geba gerai jaustis esant įvairiems mitybos tipams.