Natūralių medžiagų gerbėjai, siekiantys išvaikyti šunų parazitus, neretai renkasi „saugius“ variantus. Nemažai mitų sukurpta apie česnakus ir tiaminą – tikima, kad tokios medžiagos padės išvengti tiek išorės, tiek vidaus įnamių. Deja, kovojant su vidaus parazitais išties saugiausias variantas rinktis arba tinkamai dozuojamus preparatus, arba, vengiant „chemijos“, periodiškai tirti šunų išmatas. Šiltuoju metų laiku kovojant su erkėmis tenka nusilenkti „mažesnės blogybės“ principui ir naudoti kurį nors iš daugybės rinkoje prieinamų preparatų.
Šėrimas alaus mielėmis arba tiaminu gali išvaikyti blusas?
Alaus mielių arba B grupės vitamino tiamino (vieno iš tų mielių komponentų) tapimo repelentu istorija ilga. Viskas prasidėjo nuo kelių 1940-taisiais atliktų tyrimų su žmonėmis. Vieno jų metu pastebėta, kad tiriamiesiems kasdien suvartojant 100 – 200 mg tiamino, juos rečiau kandžiojo uodai, o reakcijos į įkandimus buvo mažesnės. Kito seno tyrimo duomenimis pastebėtas teigiamas kasdienių 10 mg tiamino dozių poveikis stipriai blusų apniktiems vaikams. Tačiau nė vienas šių tyrimų nebuvo kokybiškai atliktas, o vėlesnių eksperimentų metu nepastebėta jokio tiamino poveikio kovoje su kraugeriais nariuotakojais.
Ieškodami pigių nuo blusų ir erkių saugančių priemonių, šią abejotiną praktiką „pasigavo“ tiek mėgėjai, tiek profesionalesni gyvūnų augintojai. Lig šių dienų nepateikta normalių įrodymų, patvirtinančių, kad tiaminas ar alaus mielės saugo nuo blusų. Greičiau priešingai – kas ieškojo kokio nors poveikio, rado... jokį. Vieno tyrimo metu šunys kasdien gaudavo 14 g aktyvių arba neaktyvių alaus mielių, tačiau jų problemos su blusomis buvo tokios pačios kaip papildo negavusiųjų. Kito tyrimo metu nei blusų, nei įkandimų skaičius nebuvo paveikti net gaunant 100 mg tiamino kasdien. Nors augintinio mitybos raciono papildymas alaus mielėmis nėra kenksmingas, jis nepadės baidant blusas ar kontroliuojant jų populiaciją.
Domintis papildais, vieno tyrimo duomenimis vitaminas E ir selenas gali būti naudojami kartu su standartiniu gydymu išorinių parazitų apniktiems šunims - tai blusų neatbaidys, bet padės greičiau atsigauti nukentėjusiajam.
Ar raciono papildymas česnakais ir svogūnais padės atbaidyti parazitus?
Jei gyvūnui nuolat duosite kažkurio iš šių dviejų produktų, pakitusį kailio kvapą greičiausiai pastebėsite. Tačiau jokio kito poveikio tas davimas nesuteiks. Be to, šunims ir katėms dideli svogūnų bei česnakų kiekiai pavojingi.
Per didelis svogūnų vartojimas sukelia Heinco kūnelių (hemoglobino sankaupų) susidarymą kraujyje, kas galiausiai veda prie hemolizinės anemijos. Sunkiais atvejais ši mažakraujystė gali būti mirtina. Už šį poveikį atsakingas svogūnuose esantis N-propilo disulfidas. Hemolizinės anemijos požymiai, atsirandantys dėl toksiško svogūnų poveikio, yra viduriavimas, vėmimas, karščiavimas ir tamsios spalvos šlapimas. Nors vėmimas ir viduriavimas gali pasireikšti nedelsiant, likę požymiai paprastai atsiranda praėjus 1 – 4 dienoms po svogūno suėdimo.
Priėdus per daug česnako, atsiranda oksidaciniai raudonųjų kraujo kūnelių pažeidimai, dėl ko taip pat galimas Heinco kūnelių susidarymas ar anemija. Įtarus apsinuodijimą svogūnais ar česnaku, reikia nedelsiant kreiptis į veterinarą.
Daug šunų mėgsta svogūnų ir česnako skonį ir jų gali suryti per daug. Todėl maisto, kuriame yra svogūnų ir česnakų, šunims ir katėms turėtų būti duodama tik nedideliais kiekiais ir tikrai neturėtų būti tikimasi, kad tai turės įtakos parazitų kontrolei.
Nekenksmingos česnako dozės (1 – 2 d. per savaitę):
4,5 – 7 kg sveriančiam šuniui: pusė skiltelės česnako;
9 – 18 kg: 1 skiltelė;
20 – 32 kg: 2 skiltelės;
34 – 41 kg: 2,5 skiltelės;
45 kg ir daugiau: 3 skiltelės.
Daug kas 5 – 10 kg svorio rekomenduoja duoti vieną skiltelę česnako.
Kalbant apie česnako naudojimą žarnyno kirminų naikinimui, aiškių naudą patvirtinančių įrodymų nėra. Vieno tyrimo metu česnakas naudotas su įvairiomis žolelėmis, tad koks jo vieno tikslus indėlis šiame reikale nežinoma. 1969 m. tyrimo metu su vienu šunimi paaiškėjo, kad kasdien jam sušeriant česnako, ankilostomų lervų sumažėjo, tačiau po 5 d. kiaušinėlių išmatose kiekis liko panašus. Dvi dienos po česnako nutraukimo viskas grįžo į įprastines vėžes. Katėms duodant česnakų, sumažėjo toksokarų kiaušinėlių skaičius, bet taip ir neišsiaiškinta, ar slopinantis česnako poveikis buvo trumpalaikis, ar ilgiau trunkantis. Greičiausiai česnakai laikinai gali kažkiek slopinti žarnyno kirmėlių lervų aktyvumą ir kiaušinių produkciją, tačiau tirtos buvo tik kelios parazitų rūšys, na ir tas poveikis nebuvo labai stiprus. Atsižvelgiant į tai, kad česnakas dideliais kiekiais gali būti kenksmingas, geriau tiesiog reguliariai šunis nukirminti įprastinėmis priemonėmis.
