Ar katė gali gyventi tik namo viduje

Nors gyvendami su mumis augintiniai palengvina stresą, suteikia stabilią rutiną ir pagerina sveikatą, vis dar  prieštaringai vertinama, kaip geriausiai prižiūrėti kates, ypač kai atsiranda kultūrinių bei regioninių skirtumų. Dar 1997 metais pusė ar daugiau kaip pusė JAV kačių laikytos tik uždarose patalpose, kai Jungtinėje Karalystėje dauguma jų buvo išleidžiamos laukan. Australijoje (Melburne) 23 % kačių dažniausiai laikytos uždarytos. Kodėl egzistuoja tokie skirtumai? Sprendimas laikyti katę uždaroje erdvėje gali būti praktiškas: gyvenant ​​miesto daugiabutyje sudėtinga patekti laukan. Taip pat katę uždarius mažėja klajojimo, apsinuodijimo, autoįvykių, užkrečiamų ligų ar peštynių su kitais gyvūnais rizika. Savininkų nuomone, taip sumažėja ir užsikrėtimo parazitais rizika. Kitos priežastys, dėl kurių katės laikomos uždarose patalpose, yra nepageidaujamo vaikingumo vengimas (darant prielaidą, kad augintinis nėra kastruotas ar sterilizuotas) ir siekis apsaugoti laukinius gyvūnus.

Koks yra gyvenimo patalpose poveikis katėms?

Jei šeimininkai mano, kad patalpų katėms nekyla pavojų, jie ne visai gerai suvokia realybę. Namo viduje gyvenančiai katei išlieka kritimo per balkoną ar langą tikimybė, gresia nuplikymai ar nudegimai virtuvėje, ji turi prieigą prie kenksmingų valymo priemonių, netinkamo maistas ar nuodingų augalų. Nėra tyrimų, kuriuose būtų lyginamas patalpose laikomų kačių mirtingumas su lauke laiką leidžiančių kačių. Katės nebuvo veistos taip, kad su žmonėmis nepertraukiamai gyventų 24 valandas per parą, tad jos tam kaip ir neprisitaikiusios. Kad ši adaptacija būtų sėkminga, kačiukai iki 8 savaičių amžiaus turi būti pilnai ir sėkmingai socializuoti su žmonėmis. Be to, kadangi tam tikri bailumo bruožai gali būti paveldimi, kai kurioms katėms netiks artimas kontaktas su žmonėmis. Panašios problemos atsiranda bandant integruoti kates iš skirtingų šaltinių: tam reikia ankstyvos socializacijos, dar tos skirtingos asmenybės (bendraujančios, nedrąsios, nedraugiškos, agresyvios), kurias ne visada pavyks suderinti.

Rizikos, susijusios su gyvenimu patalpose:

  • Apatinių šlapimo takų ligos (idiopatinis cistitas ir kalcio oksalato urolitiazė).
  • Dermatologinės problemos (atopija /laižligė)
  • Nutukimas
  • Diabetas
  • Odontoklastiniai rezorbciniai pažeidimai
  • Nuobodulys
  • Buitiniai pavojai (nudegimai, apsinuodijimas, kritimai)
  • Veiklos trūkumas, sumažėjęs fizinis aktyvumas
  • Probleminis elgesys (žymėjimas, draskymas)
  • Elgesio problemos (obsesinis elgesys)
  • Hipertirozė

Rizikos, susijusios su gyvenimu lauke:

  • Infekcinės ligos (FeLV, FIV, pasiutligė, parazitai)
  • Transporto priemonių sukeltos traumos
  • Kritimo traumos
  • Alteracinės traumos (sukeltos kitų kačių ar gyvūnų)
  • Pasiklydimas
  • Vagystė
  • Apsinuodijimas

Monotoniška ir pernelyg nuspėjama aplinka nėra sveika. Katės joje negali išreikšti savo natūralių polinkių. Dėl to atsirandantis psichologinis ir fiziologinis stresas gali išsivystyti į probleminį elgesį (natūralų, bet nepageidaujamą elgesį, pvz., žymėjimą ar draskymą), elgesio problemas (pvz., obsesinę kailio priežiūrą) arba fizinę ligą. Streso ir nerimo požymiai gali būti akivaizdūs (pvz., apetito pokyčiai, kailio valymasis, padidėjęs vokalizavimas, slėpimasis, agresija, žymėjimas, kompulsinis elgesys) arba subtilūs (pvz., sumažėję aktyvumas, tiriamasis elgesys, snukučio trynimas, sąveikos su žmonėmis ir kitais gyvūnais). Tam tikros fizinės ligos yra labiau paplitusios tarp patalpose gyvenančių kačių, nors taip gali būti dėl to, kad jos atidžiau stebimos, jų elgsenos pokyčiai lengviau pastebimi arba joms dažniau suteikiama veterinarinė priežiūra.

Leiskite katėms būti katėmis

Kad sumažintumėte augintinės stresą, turite suprasti, kas ir kas yra katė ir ko jai reikia. Katės – teritoriniai gyvūnai, jų gyvenamieji plotai remiasi pagrindiniais ištekliais, ypač maistu. Tiek patinai, tiek patelės savo teritorijas žymi kvapų užuominomis: purškiant šlapimą, trinant snukučiu aplinkinius objektus ir draskant vertikalius paviršius (tai sukuria ir uoslės, ir regėjimo signalus). Ištekių sritys gali būti naudojamos bendrai. Katės vengia kovų, kurios būna paskutinė išeitis ir įvyksta tada, kai neįmanoma pabėgti. Joms reikia privačių ir saugių vietelių miegui bei poilsiui. Socialiai katės gali gyventi atskirai arba grupėmis. Kolonijos susideda iš giminingų patelių ir jų palikuonių, o patinai lankosi reprodukcijos tikslais, nors jie gali padėti rūpintis giminiškai susijusiais jaunais kačiukais iki jų socialinės ar seksualinės brandos.

1965 m. parašytos "Penkios laisvės", apibrėžiant ūkinių gyvūnų gerovę, neseniai buvo pritaikytos ir katėms:

  1. Maisto ir vandens tiekimas: subalansuota mityba, atitinkanti gyvūno mitybos poreikius kiekviename gyvenimo etape, ir gėlas vanduo.
  2. Tinkamos aplinkos užtikrinimas: pakankama erdvė ir pastogė, pakankamai šviesos, žemas triukšmo lygis,  kraštutinių temperatūrų nebuvimas. Teritorija gali būti tik viduje arba su prieiga prie lauko.
  3. Sveikatos priežiūros paslaugos: skiepijimas, sterilizavimas (kastravimas), parazitų kontrolė, individo identifikavimas (mikroschema, antkaklis su žyme) ir greita galimybė naudotis veterinarine priežiūra.
  4. Galimybės išreikšti daugumą įprastų elgsenų.
  5. Apsaugos nuo sąlygų, galinčių sukelti baimę ir nerimą, užtikrinimas.

Nors dauguma kačių, laikomų uždarose patalpose, turės pakankamai maisto ir vandens, o jų susirgimai bus pastebimi anksti,  daugybė jų negalės išreikšti įprasto elgesio. Tai sukels nerimą, baimę, nepageidaujamą elgesį ir galbūt ligas. Tipiškas kačių elgesys apima žaidimus, tyrinėjimus, stebėjimą, medžioklę, maitinimąsi, gėrimą, draskymąsi, keliavimą, žymėjimą kvapais, turtinimąsi, poilsį ir miegą. Be to, katės yra krepuskulinio ritmo atstovės, t.y., jos aktyviausios sutemų ir aušros metu.

Kačių gyvenimas patalpose ir nutukimas

Gyvenimas uždarose patalpose susijęs su nutukimu. Yra daugybė priežasčių, įskaitant akivaizdžiausią, t.y. su maistu suvartojama daugiau kalorijų, negu sunaudojama veiklos metu. Yra ir kitų niuansų. Gamtoje katės neturi galimybės nuolat ėsti. Kad išvengtų bado, jos turi medžioti ir žudyti, tačiau ne kiekviena medžioklė būna sėkminga. Dažniausias grobis - maži žinduoliai ar paukščiai, tad katėms gali tekti atlikti 100 užpuolimų per dieną, kol patenkins savo kalorijų poreikį (10 - 20 mažų aukų) - tai intelektualiai stimuliuojanti ir fiziškai aktyvi veikla.

Naminėms katėms nereikia daug stengtis, kad gautų maisto, dažnai jų pašarai kaloringi ir prieinami dideliais kiekiais. Šeimininkai įdomesnius garsinius signalus bei glaustymąsi gali interpretuoti kaip maisto prašymą. Tokių veiksmų atlyginimas ėdaliuku šį elgesį tik sustiprina, o šeimininkas jaučiasi reikalingas ir globojantis. Mes netyčia išmokome kates prašyti maisto, o jos mus moko reaguoti į jų nuobodulį ar kitus nepatenkintus poreikius šėrimu. Kastracija ir sterilizacija sumažina energijos poreikį 7-33% (dauguma tyrimų teigia, kad 20-25%). Be to, maitinimas lemia tam tikrų medžiagų, dėl kurių katė jaučiasi gerai, išsiskyrimą, tad toks užsiėmimas gali tapti paguoda esant negatyvioms patirtims kaip baimė. Namuose gyvenant kelioms katėms, ypač joms patiriant stresą dėl negalėjimo pabūti atskirai, jos gali būti linkusios į persiėdimą.

Vienas tyrimas nustatė, kad rizikos veiksniai, susiję su kačių antsvoriu ar nutukimu, buvo šėrimo dažnis ir kastracijos būklė, neatsižvelgiant į tai, ar katės gyveno lauke, ar patalpose. Koks šėrimo dažnumas (ar nuolatinis priėjimas prie pašaro, ar 2 – 3 kartai dienoje) optimaliausias, vis dar nesutariama. Rekomenduojama, kad patalpose laikomos katės daugiau kalorijų gautų iš baltymų, taip pat pašarus rekomenduojama praturtinti ląsteliena, gerinančia išmatų kokybę ir skatinančia žarnyno judesius bei padedančia pašalinti plaukų kamuoliukus.

Patalpų optimizavimas siekiant kačių gerovės

Siekiant kuo geresnių sąlygų katėms, reikia atsižvelgti į šiuos dalykus:

  • sumažinti stresinius dirgiklius,
  • pagerinti ir praturtinti aplinką.

Kai kuriais atvejais jie gali sutapti, pvz., nuobodulys nėra tiesioginė grėsmė, dėl kurios galimos peštynės su kitais augintiniais, tačiau jis gali tokiam elgesiui daryti įtaką.  

Stresas atsiranda dėl nemalonių, kenksmingų dirgiklių, kurių negalima numatyti ar kontroliuoti. Ankstyvoji gyvenimo patirtis ir genetika labai svarbu kalbant apie gebėjimą prisitaikyti prie situacijų. Chaotiška aplinka su pernelyg daug naujovių bus nepageidaujama; pvz., naujas narys namuose, rutinos ar fizinės aplinkos pokyčiai, blogi santykiai su kitais gyvūnais ir žmonėmis... Konkurencija dėl išteklių gali būti reali (su kitu gyvūnu ar erzinančiu žmogumi) arba suvokta (negalėjimas pasiekti išteklių, užpuolimo baimė). Dauguma nerimo sutrikimų (pvz., žymėjimas šlapimu) yra socialinio ar aplinkos streso pasekmė. Dėl to stresą keliantis šaltinis, jei tik įmanoma, turėtų būti nustatytas ir pašalintas. Naudinga sumažinti įvairius trikdžius ir kurti kuo labiau nuspėjamą, harmoningą tvarkaraštį bei aplinką. Kai nerimą keliantis dirgiklis gyvena su kate (pvz., kita katė, žmogus), reikės laipsniško ir ilgalaikio pakartotinio šio dirgiklio įvedimo protokolo drauge su maloniu skatinimu.

Jei neįmanoma pakeisti įprastos rutinos, naudingas aktyvus teigiamas sąlygojimas, tarkim norėdami pasiruošti vizitui pas veterinarą, skatinkite gyvūną pozityviai žiūrėti į keliavimo narvą, pvz., į jį įdėdami maisto, pabrėždami jo norimumą ir saugumą.

Praturtinant aplinką, reikia atsižvelgti tiek į fizinius, tiek į socialinius veiksnius ir apimti laiko sudėtingumą (kintamumą). Šiuo atveju rekomenduojama pasiūlyti kuo daugiau elgesio įvairovės, padidinti erdvių panaudojimą, gerinti žmogaus ir katės santykius ir individo gebėjimą susitvarkyti su sunkumais, taip sumažinant nenormalaus ir nepageidaujamo elgesio išraiškas.

Atsižvelgiant į išteklių prieinamumą, laisvai gyvenančios katės užima didelius plotus, nuo 1,2 iki 2450 arų. Akivaizdu, kad namo viduje katei tikrai gerokai per mažai vietos, ir šią situaciją blogina nesusijusių, nepažįstamų gyventojų atsiradimas. Katės gyvenamą aplinką turėtų sudaryti bent du kambariai, taip pat reikia kompleksinės, stimuliuojančios, trimatės erdvės (laipynių), kas leistų padidinti atstumą nuo kitų kačių, stebėti aplinką ir numatyti (ir išvengti) įtartinų ar grėsmingų dirgiklių.

Dauguma kačių nesijaučia gerai ten, kur gyvena daug gentainių, jeigu jos nebuvo drauge socializuotos. Lauke laikytoms suaugusioms katėms gali būti sunku prirasti prie gyvenimo patalpose. Tačiau jei katės nuo mažens pažinojo viena kitą ar buvo tinkamai (laipsniškai) supažindintos kitomis ir namuose yra pakankamai vietos bei išteklių,  jos gali laimingai gyventi drauge. Katės taip pat gali patogiai gyventi su šunimi ar kitu kompanionu, jeigu jie buvo pripratinti vienas prie kito.

Geriausia abu pasauliai

Kai tik įmanoma, reikėtų ieškoti saugių alternatyvų laikant katę vien vidaus patalpose. Pvz., galima įrengti specialius lauko aptvarus, iš kurių augintinės negali pabėgti ir kurie neleidžia vidun patekti kitiems gyvūnams. Taip pat galima įrengti specialų lauko aptvarą – voljerą. Kai kurios išmoksta vaikščioti su pavadėliais, tačiau tokiu atveju joms turėtų būti leidžiama laisvai tyrinėti aplinką.

Jei bus patenkinti katės augios aplinkos bei socialiniai poreikiai bei jai suteikta pakankamai vietos ir išteklių, greičiausiai ji prisitaikys prie gyvenimo vien patalpose, ypač jei toks gyvenimo būdas jai bus įprastas nuo ankstyvo amžiaus. Tačiau katėms, pripratusioms daugiau ar mažiau laiko leisti lauke, gali kilti keblumų. Dabartinės mūsų žinios neatsako į klausimą, ar gyvenimas tik patalpose yra saugesnis lyginant su prieiga prie lauko. Kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas atskirai.

 

 

 

Pagal OPTIMIZING AN INDOOR LIFESTYLE FOR CATS, Margie Scherk, Veterinary Focus, Issue 26.2 - January 2021