Ar išmatų ėdimą sukelia maisto medžiagų trūkumas?

Koprofagija (išmatų ėdimas) tarp šunų gana dažna problema, o katėms pasitaiko rečiau. Priešingai populiariam įsitikinimui, dauguma taip besielgiančiu šunų neturi virškinimo ligų ir yra normaliai šeriami. Dauguma jų mielai skanauja žolėdžių (arklių, galvijų, elnių, triušių) išmatas. Be to, daug šunų, gyvenančių su katėmis, ės kačių išmatas, jei tik galės pasiekti kraiko dėžę. Nors ir rečiau, kai kurie šunys kartais skanauja kitų šunų išmatas, įskaitant savo.

Tokį elgesį paaiškina evoliucija. Nors protėviai vilkai laikomi socialiais plėšrūnais, jie nespjauna į atliekas. Patys šunys formavosi kaip prie gyvenviečių besitrinantys šiukšlynų gyvūnai, maitinęsi atliekomis. Dėl to dauguma šunų mėgausis skerdenomis, augmenija, vaisiais ir net šiukšlėmis. Išmatų rijimas yra maitėdos elgesio dalis ir būdingas tiek naminiams šunims, tiek nelaisvėje laikomiems ir laukiniams vilkams. 2012 m. tyrimo duomenimis, 1 iš 6 šunų priskiriami "rimtiems" išmatų rijikams. 1 iš 4 šunų bent kartą gyvenime užsiiminėjo tokio tipo smaguriavimu. Nors išmatų ėdimas žmonėms neatrodo kaip labai sveikintinas dalykas, šuns akimis čia viskas gerai. Koprofagija gali būti viena iš kelių išgyvenimo elgsenų, išsivysčiusių taip, kad padėtų susidoroti su periodiškai gamtoje pasireiškiančiais bado epizodais. Kitaip sakant, kai trūksta ėdesio, negali būti labai išrankus.

Koprofagija dažniau pasireiškia namuose, kuriuose gyveno keli šunys. Esant vienam gyvūnui, tokį įprotį turi 20 proc. šunų, esant didesniam kiekiui - 33 proc. Išmatų rijikus dresuoti nėra sunkiau negu kitus šunis. Be to, kakus dažniausiai ryja patelės. 92 proc. išmatas ryja kol jos šviežios. Šunys- maisto vogikai taip pat dažniau linkę skanauti išmatomis.

Kai kurioms rūšims, pvz., triušiams, išmatų valgymas yra visiškai normalus būdas gauti pagrindinių maistinių medžiagų. Tiesą sakant, jei neleisite to daryti triušiams, jiems kils sveikatos problemų. Laimai, šunims neprivalu gauti reikalingų medžiagų tokiu būdu. Tačiau tai normalus, natūralus elgesys.

1981 m. buvo tyrimas, parodęs, kad žarnyno bakterijos sistemina tiaminą (B grupės vitaminą), tad kelta teorija, kad vitaminų trūkumas gali sukelti polinkį į šią problemą. Tačiau dabar dauguma šunų yra tikrai gerai maitinami, o problema niekur nedingsta. Nors nurijus žolėdžių išmatas, racioną galima papildyti tam tikrais vitaminais, nėra įrodymų, kad šunys (ar vilkai) taip maitinasi selektyviai, kad gautų jiems trūkstamų medžiagų. Be to, šunų patelės ir vilkai reguliariai ėda savo šuniukų išmatas. Manyta, kad toks elgesys gali tęstis nujunkius šunyčius. Šuniukai gali būti rimtokai linkę ėsti savo (autokoprofagija) ir kitų šunų (alokoprofagija) išmatas, toks elgesys paprastai dingsta pirmaisiais 9 gyvenimo mėnesiais.

Jeigu suaugęs šuo staiga pradėjo ėsti išmatas, reikėtų įvertinti, ar jis neturi parazitų, ar jo nekankina malabsorbcijos sindromas bei kitos ligos (skydliaukės sutrikimai, diabetas).

Geriausias būdas apsisaugoti nuo išmatų ėdimo yra apriboti prieigą prie jų stebint ką gyvūnas veikia pasivaikščiojimų metu (arba pasitelkiant antsnukį), apribojant priėjimą prie laukinių gyvūnų, tokių kaip triušiai ir elniai, išmatų, ir nelaikant išmatų kieme. Be to, treniruotės, pvz., mokymas „palikti“ ir ateiti pakvietus, padeda atpratinti šunis nuo tokio elgesio.

Daugiau įvairių idėjų apie išmatų ėdimą ir kaip su tuo kovoti galima paskaityti čia: Ėda š...?