Ar galima palyginti šunis?

Prijaukinimą tyrinėjantys mokslininkai savo argumentus dažnai grindžia tarpusavyje lygindami šunis ir vilkus. Nors tie palyginimai atrodo gan paprastas dalykas, iš tiesų niekas negali būti labiau nutolęs nuo tiesos. Taip yra dėl to, kad šis metodas dažniausiai pažeidžia pagrindinę palyginamojo darbo sąlygą, tai yra, kad vienu metu gali būti pakeistas tik vienas nepriklausomas kintamasis. Rezultatus gali paveikti daugybė vidinių ir išorinių veiksnių, tokių kaip motyvacija ar ankstesni eksperimentai.

Vilkų ir šunų palyginimai

Bandymuose, kur remiantis žmogaus gestais reikia rasti paslėptą maisto gabalėlį, šunys pranašesni už vilkus. Padaryta išvada, kad prijaukinimas pagerino šunų bendravimo įgūdžius. Nors šis paaiškinimas atrodo teisingas, tyrime taikomas metodas neatmeta kitų alternatyvių paaiškinimų. Pvz., šunys ir vilkai skyrėsi savo socializacijos mastu su žmonėmis, bandymų su vilkais aplinkybės buvo visai kitokios, ir, tikėtina, vilkai turėjo daug mažiau patirties su objektais ir procedūromis, kurias reikėjo atlikti eksperimentų metu. Be to, gali būti, kad vilkai visai nepajėgė suprasti pagrindinių užduoties reikalavimų. Intensyviai su žmonėmis socializuoti vilkai šio tipo užduotyse pasirodo geriau.

Pastebėta ir tai, kad socialinis kontaktas su pažįstamu gyvūnu kai kuriose užduotyse socialiems vilkams būna stipresniu paskatinimu negu maistas. Galbūt dėl socialinio atlygio tarp daugelio dresuotų šeimos šunų pastebimas noras įtikti žmogui. Deja, šiuo metu turima labai mažai žinių, kaip atlygio kokybė lemia motyvaciją ar šunų efektyvumą. Daugeliui šeimos šunų mėgstamas žaidimo objektas (kamuoliukas) gali būti gera alternatyva skatinimui maistu.

Viską apsunkina ir amžius. Vidutiniškai šunys lytiškai subręsta vieneriais metais anksčiau negu vilkai, dauguma – antrųjų metų pabaigoje. Atrodo, palyginti turbūt geriausia 2 metų amžiaus gyvūnus. Tačiau iki to laiko vilkai gali tapti labiau nepriklausomi ir mažiau linkę bendradarbiauti, nebent jie intensyviai socializuoti ir nuolat dalyvauja eksperimentinėje veikloje.

Siekiant suvienodinti šunų ir vilkų socializacijos skirtumus, galima šunis padaryti laukinius tai yra, abi rūšis nelaisvėje laikyti pusiu laukinėse grupėse su ribotu žmonių kontaktu. Jei testavimų metu būtinas kontaktas, priimtinesnis kitas variantas – ir vilkai, ir šunys iškart po gimimo intensyviai socializuojami. Nedidelei kaip vilkai intensyviai socializuotų šunų imčiai nustatytas „persocializavimas“,, taigi jiems tokia intensyvi socializacija gali būti nereikalinga.

Veislių palyginimai

Veislė gali būti apibūdinta kaip vidrūšinė pusiau uždara populiacija, kurios atstovai esant kontroliuojamoms žmogaus sukurtoms sąlygoms turi santykinai vienodas fizines savybes. Su šiuo apibrėžimu problema ta, kad jis suteikia labai statinį šunų veislių vaizdą. Realybėj veislės su laiku keičiasi, nes jas veikia dirbtinė atranka, genų dreifas ir genų antplūdis iš kitų populiacijų.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad dauguma veislių atrinkta tam tikroms funkcijoms atlikti, tčiau daugeliu kitų atvejų skirtingose veislėse matyti didelis elgesio charakteristikų persidengimas, o jų „viduje“ egzistuoja daugybė individualių svyravimų. Tai reiškia, kad savybės, kuriomis veislės paprastai skiriasi, tėra maža viso fenotipo dalis.

Šunų veislės - dirbtinė kategorija, o ne tikro evoliucinio proceso rezultatas. Tai reiškia, kad neįmanoma sudaryti evoliucinio veislių medžio. Iš esmės nė viena veislė nėra kilusi iš vieno protėvio - tai įvairių populiacijų mišinys, galų gale jos dažnai atkūrinėtos. Genetiniai tyrimai rodo, kad faraonų šunys tėra visai nesenas „remixas“ ir tik fiziškai primena freskose vaizduojamą senovinę veislę.

Madinga duomenis apie veislių savybes rinkti naudojantis klausimynais, tačiau šis metodas neturėtų būti naudojamas rimtuose tyrimuose. Sąžiningiausia būtų pasakyti, kad, nepaisant daugybės teiginių literatūroje, veislių palyginimai iš esmės neegzistuoja. Šios srities taisyklės tokios pačios kaip ir palyginimų su vilkais.

Kadangi daugelis veislių atrinktos tam tikram darbui, tai galėjo pakeisti jų atstovų elgesį ir gebėjimus. Deja, palyginimai susiduria su galimybe, kad bet koks stebimas elgesys – tai genetinių ir aplinkos veiksnių mišinys. Nepakanka paimti dviejų veislių ir perkelti jų į tam tikrą situaciją. Būtina užkrinti, kad ta situacija abiems turės tą pačią prasmę. Tyrimai turėtų būti grindžiami gerai apibrėžta populiacija, gyvenančia aiškiai apibrėžtoje aplinkoje, kur tiriami gerai apibrėžtais ir pagrįstais eksperimentiniais metodais. Dėl to veislių skirstymas į „agresyvias“ - labai rimta problema. Tokius teiginius naudoti reikia labai atsargiai ir tik tada, kai mokslininkai surinks pakankamai įtikinamų įrodymų. Deja, šioje srityje vis dar nėra patikimų žinių.

Skirstymas į funkcines grupes kinologų klubuose pripažįstamas tarptautiniu mastu. Jie siūlo šunis grupuoti atsižvelgiant į jų pradines funkcijas. Šis metodas paremtas prielaida, kad kiekviena veislė faktiškai atrinkta tam tikrai funkcijai atlikti. Šie palyginimų tipai kol kas neparodė didelių skirtumų tarp veislių grupių apylankos užduotyse arba tiriant temperamento bruožus.

Veislių istorija skirtingose šalyse taip pat skyrėsi. Kai kuriais atvejais geografiniai atstumai ar karantino įstatymai apribojo genetinius mainus (kai kurias veisles kai kuriose šalyse sukūrė vos keli individai). Be to, kultūriniai skirtumai šunų-žmonių santykiuose tikrai lemia šunų elgesį, nesąmoningai pasirenkant pageidaujamus elgesio bruožus. Gaila, kad šiam aspektui skiriama mažai dėmesio.

Šunys ir vaikai

Įdomu, kad nuo šunų tyrimų pradžios būta siūlymų atlikti tyrimus su vaikais. Vieni tam priešinosi, kiti pabrėžė šunų socialinių santykių su žmonėmis panašumą. Nepaisant teorinių diskusijų, eksperimentų atlikta labai mažai.