Ar galima maistu išspręsti elgesio problemas?

Pastaruoju metu šunų šėrimas natūraliais produktais yra ant bangos. Apie tai (sveika/nesveika, saugu/nesaugu) būta įvairių diskusijų, netgi tyrimų. Tačiau į mitybą galima pažiūrėti ir kitu kampu – kaip maistas gali keisti elgesį. Pavyzdžiui, racionas, pagrįstas riebia jautiena, gali prisidėti prie potencialių sveikatos ir elgesio problemų, o liesa mėsa tas bėdas gali pataisyti.

Išties mintis įdomi – maistas gali būti sudėtinė kažkokią elgesio problemą sprendžiančio (arba sukeliančio) komplekso dalis. Užtenka rasti tinkamą receptą ir jį naudoti. 

Riebalai

Jeigu kaip pagrindinis raciono ingredientas naudojama riebi mėsa, gyvūnas negauna pakankamai baltymų, tuo pačiu viršijama rekomenduotina saugi riebalų riba. 30 proc. riebumo jautiena nesuteiks nė pusės kiekio svarbios aminorūgšties triptofano (serotonino prekusoriaus), kas kai kuriais atvejais gali pabloginti agresyvų elgesį.

Labai riebi mėsa nėra „senovinės dietos“ dalis. Šunų protėviai vaikydavosi liesus, dažnai ligotus (vadinasi, gal net perkarusius) laukinius gyvūnus. Dauguma vilkų aukų neauga fermose ar ganyklose. Tinkamai „sudėliotas“ mėsa grįsta racionas (RAW/BARF) turbūt geriausias būdas maitinti daugelį šunų, įskaitant ir šuningas kales ar augančius šunyčius, tačiau blogai sudėliotas toks meniu bus nenaudingas. Tarkim, žmogus pigiai gauna maltos jautienos. Pats faktas „malta jautiena“ nieko nesako ir nėra stabilus – gal ta mėsa yra 40 proc. riebumo, o gal tik 20 proc... 30 proc. riebumo jautienos 1000 kcal turės 43 g baltymų – kai rekomenduojamas minimalus kiekis šuniukui yra 56,3 g, o suaugusiam šuniui – 45 g. Net riebų faršą papildžius kepenėlėmis ir daržovėmis, jis vis viena liks per riebus ir turės per mažai jaunam šunyčiui reikalingų baltymų.

Ilgą laiką žinduolius šeriant riebiu maistu, pastebima koreliacija su tam tikrais smegenų cheminių medžiagų pokyčiais – ypač sistemų, reguliuojančių motyvaciją bei norą dirbti. Netgi vaisiaus vystymosi metu motinai vartojant per daug riebalų tai paveiks būsimos atžalos mokymosi ir atminties gebėjimus.

Bėda ir ta, kad nors riebioje jautienoje riebalų bus labai daug, jie nesuteiks pakankamos įvairovės. Linolo rūgšties šuo (jos trūkumas siejamas su odos, kailio problemomis) reikiamą kiekį gaus, jeigu atrajotojų mėsa bus kaitaliojama su paukštiena. Tačiau pasirinkus keturkojį šerti pvz. tik jautiena, prireiks papildų. Eikozapentaeno rūgšties trūkumas siejamas su žinduolių depresija ir liūdesiu. Per mažai dokozaheksaeno rūgšties gaunantys šunys pasižymės ne tokia gera rega, klausa, atmintimi. Šias svarbias medžiagas (paprastai augintiniams tiekiamas žuvų taukų pavidalu) sunku į traukti į racioną, kuriame riebalų ir taip per daug.

Racionas, daugiausia sudarytas iš 30 proc. riebumo maltos jautienos, 1000 kcal suteikia 0,22 g triptofano, kai tarkim augantiems šuniukams jo rekomenduojama gauti 0,5 – 0,58 g. Šios medžiagos trūkumas gali būti susijęs su tam tikromis agresijos rūšimis, sumažėjusiu atsparumu stresui. Žinoma, tai aktualiau šunims, jau turintiems polinkį į kokias nors problemas.

Savaime suprantama, dauguma šeimininkų vienaip ar kitaip nešers keturkojų vien tik riebiu jautienos faršu. Iš esmės net duodant 20 proc. riebumo jautienos ir vištų kakliukų, keturkojo racionas jau bus pakankamai subalansuotas.

Rekomenduojama suaugusiems šunims duoti maždaug 15 proc. riebumo mėsos, o jaunikliams – 12 proc. riebumo. Tokiu atveju jiems galima papildomai duoti ir riebios jūrinės žuvies ar žuvų taukų.

Baltymai

Baltymų kiekis nėra elgesio problemų priežastis, tačiau ne visi baltymai yra lygūs. Aukštos biologinės vertės baltymai lengviau virškinami, absorbuojami ir metabolizuojami. Kiaušinio biologinė vertė didžiausia, arti jo yra vištiena, lašiša ir baltos žuvys. Tai - labai geras maisto šaltinis. Javų baltymai virškinami prasčiau.

Tokie ingredientai kaip kviečiai paprastai laikomi angliavandenių šaltiniu, tačiau kiekviename grūde rasime ir šiek tiek baltymų - glitimo frakcijos. Kai kurie ėdalų gamintojai naudoja kviečių ar kukurūzų glitimo miltus, padidinančius bendrą baltymų procentą racione. Tai grūdų baltymai, kurie gali išprovokuoti neigiamas reakcijas.  Kviečių gluteine esantis gliadinas – bene populiariausias maistinis šunų alergenas.

Serotonino sintezė smegenyse priklauso nuo šiame straipsnyje jau minėtos aminoroūgšties triptofano (serotonino pirmtakas) prieinamumo. Serotinonas subalansuoja nuotaiką ir elgesį. Triptofano molekulės gan didelės ir kitos lengviau absorbuojamos aminorūgštys su jomis aktyviai konkuruoja. Dėl to žmonėms, kuriems skirtas specialus racionas depresijai valdyti, patariama vartoti daugiau krakmolingų produktų (bulvių, rudųjų ryžių) – jie padidina insulino, kas padeda lengviau pasisavinti triptofaną. Gan lengvai žarnyne fermentuojami angliavandeniai užtikrina mažiau svyruojančią insulino koncentraciją kraujyje, kas palaiko pastovų gliukozės kiekį. Dėl to kai kuriais šunų agresijos atvejais rekomenduojami mažiau baltymingi pašarai. Daugiausia triptofano turi vištiena ir kiaušiniai.

Iš esmės greičiausiai  baltymų kiekio sumažinimas nebus naudingas tramdant visas šunų elgesio problemas, tačiau gali būti tikslingas keturkojams su baimės sukelta teritorine agresija. Vienas tyrimas lyg ir suteikė šiek tiek įrodymų, kad mažiau baltymų turinti dieta gali sumažinti agresijos riziką. Silpnas ryšys pastebėtas tarp amoniako kiekio kraujyje ir agresijos (amoniakas – azoto, baltymų apykaitos metabolizmo produkto, atlieka). Dar vieno tyrimo metu pastebėta, kad dominavimo agresijos atveju geresnė situacija buvo su tais šunimis, kurie gavo triptofanu papildytą racioną. Teritorinės agresijos atveju „suveikė“ triptofanu papildyta mažiau baltymų turinti dieta. Per daug baltymų kai kuriems šunims pasunkina baimę ir agresiją - labai baltyminguose racionuose triptofanas konkuruoja su kitomis aminorūgštimis ir joms pralaimi. Tai gali sukelti nuotaikų nestabilumą.

Taip pat nuotaikas gali lemti keletas kitų medžiagų:

„Šokinėjanti“ gliukozė kraujyje – dar viena problema, prastinanti tokias savybes kaip gebėjimas sutelkti dėmesį. Viena iš to priežasčių – daug angliavandenių turintis ėdalas. Mėsėdžiams pastovų gliukozės kiekį kraujyje geriausiai palaiko kokybiški, lengvai virškinami baltymai.

Atrodo, tirozinas taip pat turi teigiamą poveikį kovojant su žmonių ir kitų gyvūnų stresu. Tačiau šios medžiagos trūksta retai – daugelyje baltymingų patiekalų jos aptinkami dideli kiekiai.

Nervų sistemos funkcijų palaikymui naudingi B grupės vitaminai, ypač B6.

Tyrimai rodo, kad dokozaheksaeno rūgštis ne tik slopina uždegiminius procesus, tačiau ir pagerina mokymosi gebėjimus. Atliekant tyrimą su šuniukais, pastebėta, kad mokytis geriau sekasi ir rečiau klaidų pasitaiko tiems mažyliams, kurie iki gimimo ir po gimimo gaudavo daugiau DHA.

Iš esmės pastebėta, kad subalansuotais, gerai virškinamais ėdalais šeriami gyvūnai rečiau kenčia nuo elgesio problemų, greičiau mokosi, daugiau atsimena, geriau elgiasi, pasižymi stipresne širdimi, geresne oda ir kailiu, jiems mažesnė tikimybė susirgti alergijomis ar vėžiu. Vidutiniškai šuns racioną turėtų sudaryti 25 proc. baltymų. Mažiausias galimas kiekis ramiai gyvenantiems šunims – 18 proc. Dirbantiems, sportuojantiems keturkojams reikia bent 25 proc., o itin sunkiomis sąlygomis gyvenantiems, labai aktyviems šunims – 35 proc. baltymų. Tačiau turėkite omenyje, kad net jei ėdale įrašytas pakankamas baltymų kiekis, būtina įsitikinti, kad jų šaltinis kokybiškas. Didelis kiekis angliavandenių, prasta sudedamųjų dalių kokybė ne tik neigiamai atsilieps augintinio sveikatai, tačiau ir gali pasunkinti kai kurias elgesio problemas.