Socialinis ir erdvinis apribojimai, susiję su gyvenimu uždaroje erdvėje, gali sukelti lėtinį stresą ir nenormalų elgesį. Tai gali būti būdinga šunidėse (voljeruose, narvuose) ilgą laiką laikomiems šunims. Palyginti mažai žinoma, kaip narvuose ar voljeruose laikomi šunys skiriasi nuo giminaičių, gyvenančių kaip augintiniai žmonių šeimose. Siekiant ai išsiaiškinti, buvo lygintas trijų biglių grupių elgesys. Vieni šunys laikyti apribotoje aplinkoje ir turėjo ribotą sąlytį su žmonėmis, kiti gyveno šeimose kaip augintini, o treti gimė narvų arba voljerų aplinkoje, tačiau vėliau auginti žmonių šeimose.
Aptiktas vienas svarbus faktorius, kurį galima pavadinti atsakomumu. Šeimose gyvenančių ir iš narvų paimtų bei šeimose auginamų šunų atsako buvimas buvo geresnis negu šunidėse laikomų šunų. 23 procentai šunidžių atstovų priminė tiek šeimos, tiek gimusius voljerų aplinkoje keturkojus, įskaitant panašią pozityvią reakciją į naujus stimulus, tačiau 77 proc. šunidžių gyvūnų nerodė atsako (daugiausia nereagavo) daugelyje testų. Tarp šių populiacijų genetinės įvairovės skirtumų nerasta, tad nėra įrodymų, kad šios skirtingos tirtų biglių populiacijos atsirado iš skirtingų genetinių telkinių. Dėl to greičiausiai elgesio skirtumai tarp grupių atspindi genų ir aplinkos interakcijas. Nepaisant to, kai kurie šunidėse auginami individai genetiškai atsparesni socialiniam ir aplinkos nepritekliui.
Plačiau apie gyvenimą šunidėse
Daugelį žinių apie mūsų augintinius gavome lygindami šunų ir vilkų elgesį arba testuodami namuose gyvenančius šunis. Šiais laikais naminiai šunys daugiausia laikomi šeimos nariais ar draugais, ir įprastu laikomas jų gyvenimas šalia žmonių bei bendravimas su jais. Tačiau norint suprasti socializacijos ir su aplinka susijusių veiksnių reikšmę šunų elgesiui, tenka tirti ir keturkojus, turinčius ribotą galimybę bendrauti su žmonėmis - sulaukėjusius, gyvenančius prieglaudose ar laikomus šunidėse (narvuose, voljeruose ir t.t. - trumpai šunide galima pavadinti apribotą erdvę, kurioje gyvūnai laikomi, prižiūrimi ir veisiami, tokia laikymo praktika itin populiari tarp darbui ar moksliniams tyrimams auginamų gyvūnų bei veislynuose).
Laukiniai ar kaimų šunys bei prieglaudų šunys pasižymi plačia genetine bei aplinkos poveikio įvairove bei turi ankstesnės skirtingos patirties su žmonėmis. Šunidžių šunys laikomi bei prižiūrimi standartizuotomis sąlygomis ir paprastai yra tos pačios veislės atstovai, taigi aplinkos ir genetinio kintamumo poveikis jų individualiam elgesiui yra mažesnis. Dauguma jų auga ir gyvena vidrūšinėse grupėse, o bendravimas su žmonėmis apsiriboja šėrimu, aptvarų valymu, tyrimų procedūromis, tam tikromis specifinėmis veiklomis ir t.t.. Dėl to jie itin tinka tyrimams, kur analizuojamas aplinkos ir patirties su žmonėmis santykio poveikis elgesiui, kur reikalingi sistemingi bandymai ir t.t. Deja, gyvūnų laikymas šunidėse neatitinka natūralios jų aplinkos. Tyrimų duomenimis, socialiniai ir erdviniai šunidžių aplinkos apribojimai gali bloginti gyvūno gerovę ir sukelti skirtingas streso išraiškas, ypač kai atsiranda naujų dirgiklių. Pvz., po 12 sav. laikymo standartizuotose laboratorinėse sąlygose atsiranda dažnesnis nenormalus elgesys. Dėl to, kad ankstyvame gyvenime nepavyko susidurti su socialiniais ir aplinkos dirgikliais, gali atsirasti nuolatinių elgesio anomalijų, vadinamų „šunidžių sindromu“.
Naujausių tyrimų duomenimis, priešingai nei 50-60taisiais, šiuolaikiniai laboratorijų šunidėse laikomi šunys yra pasirengę bendrauti su žmonėmis ir neturi problemų integruodamiesi į šeimas. Tačiau dauguma tokių tirtų šunų palaikė reguliarus ryšius su prižiūrėtojais, buvo vedžiojami, glostomi, su jais žaista, dalyvaudavo trumpose treniruočių sesijose ir t.t. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kad iš tokių tyrimų buvo pašalinti šunys, nenorintys bendrauti su eksperimentatoriumi. Be to, tyrimų duomenimis, iš komercinių veislynų priglausti šunys net po 2 metų pasižymi daugeliu elgesio anomalijų, įskaitant baimes ir fobijas, panašias į šunidžių sindromą.
Nors moksliniams tyrimams naudojamų gyvūnų gerovė vis labiau pripažįstama pagrindine mokslo bendruomenės problema, tačiau menkai žinoma apie bendrą šunidžių aplinkos poveikį gyvūnų elgesiui. Vis dar nėra sisteminio skirtingai laikomų gyvūnų elgesio palyginimo. Potencialius skirtumus tarp šunidžių ir namų augintinių gali lemti du veiksniai ir jų sąveika - socializacija, laikymo aplinka ir ankstesnė patirtis bei genetiniai populiacijų skirtumai.
Šunidėse gyvenančių šunų ypatybės
Tiriant skirtingose sąlygose laikytus biglius, nustatytas tik vienas pagrindinis veiksnys, atspindintis didžiąją dalį skirtumų: gyvūnai skyrėsi tuo, ar aktyviai dalyvaudavo situacijose, ar ne. Šis veiksnys pavadintas atsakomumu, nes jis apibūdina, kiek individas linkęs teigiamai reaguoti į bet kokio tipo dirgiklius, įskaitant žmones, daiktus ar aplinką. Prastai įvertinti šunys nesidomėjo eksperimentatoriumi, nežaidė, nebandė gauti atlygio, neturėjo noro dalyvauti pateiktoje situacijoje ar reaguoti į stimulus.
Atsižvelgiant į platų elgesių skirtumą, atsakomumo faktorius gali būti panašus į ankstesnių tyrimų metu nustatytus aukštesnės kategorijos asmenines savybes, kurios taip pat apima skirtingus elgesio tipus. Pvz., veiklos–sėkmės faktorius apima aktyvumą, pasitikėjimą savimi ir dalyvavimą keliose testinėse situacijose, o psichinio stabilumo faktorius susijęs su drąsa, nervų stabilumu ir tvirtumu (ilgalaikio efekto po nemalonaus poveikio nebuvimu). Drąsos faktorių sudaro socialumas, žaismingumas, noras vytis ir smalsumas/baimės nebuvimas.
Tiek šeimose laikomi, tiek šunidėse gimę (o vėliau apgyvendinti šeimose) šunys labiau reagavo į socialinius ir aplinkos dirgiklius negu šunys iš šunidžių. Šis elgesio skirtumas negalėjo atsirasti dėl nesubalansuoto amžiaus ir lyties santykio tarp grupių. Neigiamas ryšys tarp atsakomumo ir amžiaus aptiktas tik tarp šeimos šunų, gal dėl didesnio šios grupės amžiaus diapazono, o silpnas lyčių skirtumas pastebėtas tarp šunidžių šunų, greičiausiai dėl to, kad patinų buvo dvigubai daugiau negu patelių.
Šunidėse gimę ir šeimose apgyvendinti šunys buvo kilę iš to paties genetinio baseino kaip ir šunidžių šunys. Mažesnis šunidžių šunų atsakomumas rodo, kad jų reagavimas labiau susijęs su socializacija, gyvenimo patirtimi ir ribota aplinka, o mažiau – su genetine įtaka. Ankstyvos socializacijos ir auginimo aplinkos svarba formuojant šunų elgesį patvirtinta jau seniai, o socialinis nepriteklius, ypač ankstyvame amžiuje, gali sukelti nenormalų socialinį elgesį, stiprias baimės reakcijas ir sunkumus prisitaikant prie naujų situacijų. Ankstesni tyrimai patvirtino, kad socialiniai ir erdviniai apribojimai, susiję su šunidžių sąlygomis, gali sukelti stiprų stresą šunims ir didelį nepageidaujamo (daugiausia su baime susijusio) elgesio paplitimą populiacijoje.
Dauguma (94 proc.) namuose iš šunidžių atsidūrusių ir šeimos šunų buvo reaguojantys arba labai reaguojantys, bandymų metu elgėsi laisvai ir teigiamai reagavo į įvarius dirgiklius. 77 proc. šunidžių gyvūnų įvardinti kaip nereaguojantys arba vidutiniškai jautriai reaguojantys, jie daug laiko praleido nejudėdami ir/arba bandymų metu parodė atvirą baimę. Tai patvirtina, kad ribota socialinė aplinka išties daro neigiamą poveikį šunų reakcijoms. Tačiau šis elgesys tarp šunidžių keturkojų nebuvo universalus. Jų elgesio variantai labai skirtingi. 23 proc. šunidžių gyventojų elgesys nesiskyrė nuo šeimose laikomų augintinių. Perdėtas baikštus elgesys, sumažėjęs aktyvumas, nejudrumas būdingas ir socialiai skurdiems šunims atliekant atviro lauko bandymą, kas aiškinama kaip reakcija į stresą, kurį sukelia be galo daug naujų dirgiklių. Panašūs elgesio skirtumai nustatyti tarp dviejų pointerių linijų, suformuotų selektyviai veisiant atsižvelgiant į nervingą elgesį (tokio pageidaujant arba ne). Paveikti žmonių ar naujų stimulų, „normalios“ linijos šunys buvo draugiški, aktyvūs, domėjosi aplinka, tuo tarpu „nervingosios“ linijos atstovai turėjo ryškų baimės atsaką - vengimą ir sustingimą. Tačiau šunidėse abiejų linijų šunų remiantis elgesiu nebuvo galima atskirti vienų nuo kitų, kas patvirtina, kad „nervingosios“ linijos atstovų baimingas elgesys buvo reakcija į dirgiklius, o ne nuolatinė jų savybė.
Skirtumai streso valdyme atsiranda iš dviejų šaltinių: kaip lengvai nauji socialiniai ir aplinkos dirgikliai išprovokuoja skirtingų gyvūnų stresą ir kaip skirtingi individai susidoroja su šiuo stresu. Į šeimos šunis panašesni šunidžių šunys gali turėti mažesnį jautrumą naujiems potencialiai stresą išprovokuojantiems dirgikliams, tad elgiasi ramiai ir paprastai teigiamai reaguoja į įvairius dirgiklius. Didesnio jautrumo šunys naujus dirgiklius gali suvokti kaip grėsmes, dėl ko kyla gynybos strategijos kaip sustingimas ar bandymas pabėgti. Taip pat skirtumas tarp šių dviejų kraštutinumų gali būti ne bendras jautrumas, o gynybos strategija, kurią jie naudoja kovai su stresu, tiksliau - ar jie sugeba žmones naudoti kaip saugumo šaltinį. Paplitusi apsauginė streso veikiamų šunų reakcija yra žmogų naudoti kaip saugų prieglobstį. Keturkojams, gyvenantiems šunidėse, neturintiems pirminio prisirišimo figūros, šios strategijos paprastai nebūna, dėl ko ir gali skirtis šių šunų bei augintų namuose elgesys. Tačiau kitų tyrimų duomenimis, prieglaudų šunims, net neturintiems socialinio kontakto su žmonėmis, vien trumpalaikė priežiūra gali sukelti į prieraišumą panašų ryšį. Dėl to tikėtina, jog kai kurie tyrime dalyvavę šunys suformavo silpną ryšį su prižiūrinčiu asmeniu ir tada galėjo naudoti jį kaip saugią bazę stresinėse situacijose. Šunims be atsako tokia trumpa pažintis galėjo būti nepakankama ryšiui užmegzti, tad nežinomo žmogaus buvimas jiems tapo dar vienu grėsmės šaltiniu.
Faktas, kad reaguojantys ir nereaguojantys šunidžių šunys gyveno toje pačioje aplinkoje ir turėjo tokią pačią patirtį su dirgikliais, gali rodyti genetinių veiksnių įtaką elgesio reguliavimui. Ankstesnių tyrimų duomenimis, panašiam į atsakomumą elgesiui būdingas reikšmingas genetinis indėlis. Psichinis stabilumas – paveldima tiek vokiečių aviganių, tiek Labradoro retriverių savybė, drąsą paveldi vokiečių aviganiai ir rotverileriai, o tarp laboratorijos biglių aptiktas reikšmingas socialinės sąveikos faktoriaus paveldimumas. „Normalių“ ir „nervingų“ pointerių linijų mišrūnai panašesni į nevingus, kas rodo, kad bent minėtu atveju nervingas elgesys yra pavedimas dominuojančiu būdu.
Parengta pagal
Borbála Turcsán, Kitti Tátrai, Eszter Petró, József Topál, Lajos Balogh, Balázs Egyed and Eniko Kubinyi, Comparison of Behavior and Genetic Structure in Populations of Family and Kenneled Beagles; Front. Vet. Sci., 15 April 2020 | https://doi.org/10.3389/fvets.2020.00183;
