Šypsena - veido išraiška, kurią formuoja lankstūs burnos raumenys. Žmonių pasaulyje šypsena rodo draugiškumą, norą bendrauti, laimę, džiaugsmą ir t.t. Primatologai mūsų šypseną kildina iš primatų baimės šiepimosi, demonstruojamų labiau dominuojantiems grupės nariams. Nors šypsojimąsi dažniausiai suvokiame kaip teigiamą emociją, kai kuriose kultūrose požiūriai į ją gali šiek tiek skirtis. Kai kur šypsena gali būti suvokiama kaip bloga išraiška.
Galbūt internete matomos išsišiepusios šimpanzės ir atrodo smagiai, tačiau iš tiesų už tokių išraiškų slypi ne laimė ir smagybės, o nerimas bei nuolankumas. Greičiausiai dantis rodantys gyvūnai paprastai pernelyg antropomorfizuojami, nors mūsų pasaulyje šypsena taip pat gali būti naudojama numalšinti įtemptam pasisveikinimui. Iš esmės daugeliu atvejų gyvūno šypsena rodys nuolankumą – jos siuntėjas stengsis sumažinti agresijos tikimybę.
Šunų elgesys, kurį galima vadinti šypsojimusi, iš esmės gali būti suskirstytas į tris kategorijas:
- nuolankus šiepimasis (submissive grin);
- pasisveikinimo šiepimasis (greeting grin);
- agonistinis šiepimasis (agonistic pucker).
Nuolankus šiepimasis
Šuo pakelia lūpas horizontaliai ir parodo dantis. Natūralioje aplinkoje tai – pasyvaus nuolankumo požymis (tokie signalai varijuoja nuo itin subtilių kaip akių kontakto vengimas iki ryškesnių kaip į šoną pasukta galva). Signalas sustabdys ar susilpnins viršesnio gyvūno agresiją. Vilkų atveju toks šiepimasis – nervingumo ir nuolankumo požymis. Nuolankus šiepimasis galimas susitikus su didesniu šunimi, taip pat kai šuo nežino ko tikėtis. Tokiu elgesiu gyvūnas stengiasi sumažinti įtampą tarp savęs ir kito gyvūno.
Paprastai nuolankų šiepimąsi lydi atitinkamos išraiškos – atgal suskliaustos ausys, nuleista galva, nuleista uodega, kartais ir laižymas. Tokią kūno kalbą būtina atidžiai interpretuoti, kadangi nepatyrusi akis ją gali supainioti su agresijos išraiškomis.
Įdomu tai, kad šunims būdingas ir „mėgdžiojamasis šiepimasis“. Tokia šypsena demonstruojama tik žmonėms – susitikimo metu šuo rodo nuolankią, neretai džiugią išraišką ir šiepia dantis. Elgesys gali varijuoti nuo ramaus artinimosi išsišiepus iki audringo pasisveikinimo. Toks signalo naudojimas gali būti intuityvus ontogeninės ritualizacijos atvejis. Šį elgesį galima drąsiai kildinti iš nuolankaus šiepimosi, tačiau jam būdinga nors ir nuolanki, tačiau džiaugsmą rodanti kūno kalba.
Nesutariama, ar tai išmoktas, ar paveldėtas elgesys. Šunys mokosi atspindėti mūsų emocijas, o mes netyčiom juos išmokome tai daryti. Jei už dantų šiepimą šuo gauna atlygį (paglostymas, pilvo pakasymas), jis sužino, kad kiekvieną kartą už šią išraišką jis bus apdovanotas. Laikui bėgant tokia šypsena išties pradės reikšti laimę ar pasitenkinimą.
Pastebėta, kad kai kurios šunų linijos ar veislės (pvz., faraonų šunys, amerikiečių pitbulterjerai) labiau linkę į šį elgesį. Kai kurių veisėjų nuomone, polinkis į šiepimąsi paveldimas. Pastebėta ir tai, kad šuniukai, išaugantys aktyvesniais dantų rodytojais, pasisveikinimų metu linkę į aktyvų laižymą. Savimi pasitikintys, lengviau bendraujantys šunys žmonėms šypsosi dažniau.
Pasisveikinimo šiepimasis arba „žaismingas snukis“
Šiam šiepimuisi trūksta dantų rodymo elemento, jis primena žmonių šypseną pakeliant burnos kampučius. Jei nuolankaus šiepimosi atveju dauguma žmonių išsigąs, kad gyvūnas bando juos užpulti, pasisveikinimo šypsena paprastai interpretuojama kaip džiugi ir rodanti laimę. Tai – aktyvaus nuolankumo signalas.
Šiai šypsenai būdinga kūno kalba – aukštai laikomos galva ir uodega, pastaroji dar ir vizginama. Ausys laikomis tiesiai ar net „paneštos“ priekin, galimas lekavimas. Snukis praviras. Šis elgesys rodo šuns pasitikėjimą savimi, progresas intensyvus, jo prasmė teigiama. Neretai tokia išraiška pastebima žaidimų metu. Šuo nesiunčia jokių mišrių signalų – akivaizdu, kad toks elgesys kviečia pabendrauti be nerimo ar baimės.
Agonistinis šiepimasis
Šunų santykiuose agonistinis dažniausiai vartojamas kalbant apie agresyvų elgesį, tačiau taip pat gali būti susijęs su dominavimo demonstravimu, nuolankumu ar gynyba. Agonistinio šiepimosi metu lūpos atitraukiamos nuo dantų atidengiant iltis ir kandžius, oda virš ir iš nosies veidrodėlio ir jo šonuose susiraukšlėja, burnos kampai nuleidžiami, liežuvis gali būti įtrauktas ruošiantis kandimui.
Nors techniškai šuns šypsena nėra apibrėžta, vis tiek suvokiame ją – gyvūnas atrodo džiugiai. Deja, kartais kūno kalbos interpretavimui koją kiša atominės detalės. Tam tikros veislės, ypač su trumpesnėmis nosimis, atrodo, kad šypsosi tu metu, kai pavargsta ar lekuoja. Šiba inu ar samojedai turi būdingas šypseną primenančias išraiškas.
