Jei reikėtų trumpai apibūdinti atmintį, tai būtų galima padaryti keliais žodžiais: atmintis yra gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas. Kaip ir paprasta. Tačiau ar kada nors susimąstėte apie tai, kaip Jūsų augintinis atsimena, ką vakar su juo veikėte? Kokie įvykiai „nusėda“ jo galvoje ir kada jie „išlenda“ (o gal visiems laikams dingsta atminties labirintuose)? Žinome, kad visą gyvenimą keturkojis gali atsiminti tai, ko buvo mokintas ar nuo mažens įgyti baimę tam tikriems dalykams, tačiau kokia iš tiesų ta jo atmintis?
Nežinome, ar mirus šeimininkui šuo pasigenda tam tikro žmogaus su tam tikru veidu ir tam tikrais judesiais, ar jam stinga tiktai kažko, nors ir ne su visomis smulkmenomis įsirėžusio į jo atmintį? Kaip mes kartais pamirštame kokį nors ketinimą, bet žinome, jog kažką ketinome daryti: „Kažką norėjau daryti, bet ką..?“
Trumpai apie atmintį
Atmintį bendrais bruožais galima suskirstyti į darbinę, trumpalaikę ir ilgalaikę. Darbinė atmintis reikalinga, kad būtų galima veikti išoriniame pasaulyje, o trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis užtikrina, kad būtų pasinaudota gauta informacija. Neaišku, kur yra jas skirianti riba ir kaip jos sąveikauja.
Darbinė atmintis - tai, į ką tam tikru momentu nukreiptas dėmesys. Tuo metu gaunamas labai mažas informacijos kiekis, be to, jis sparčiai kinta. Trumpalaikei atminčiai taip pat būdingas nepastovumas. Priešingai negu ilgalaikė atmintis, kuri gali neribotą laiką kaupti didelį informacijos kiekį, trumpalaikė atmintis yra ribota.
Trumpalaikė atmintis beveik visų vienoda - keista, tačiau ir beždžionių, ir žiurkių ji panaši. Tarp daugelio rūšių jos vidutinė trukmė yra apgailėtinos 27 sekundės. Bičių atsiminimas trunka apie 2,5 s, šimpanzių - 20 s, šunų - 70 s.
Šuns atsiminimai
Gyvūnų atmintį tirti sunku. Reikia patikimų mokslinių metodų, kuriems įtakos nedarytų aplinka ar kiti net ne visada nuspėjami veiksniai. Paprastai dauguma mokslininkų sutaria, kad šunys kaupia asociatyvinį patyrimą, sukeliantį tam tikras nuotaikas. Nors nenustatyta, ar jų nuotaikos tokios įvairialypės kaip žmonių, bet aišku, kad jos neapsiriboja „džiaugsmu“ bei „nepasitenkinimu“. Kai atmintis pradeda veikti, bandoma sukelti ar atitolinti tam tikras nuotaikas. Ko gero, šuo niekada neužduoda sau klausimo, kur šiuo metu yra jo šeimininkas, bet jam užtenka tik išgirsti šeimininko mašinos variklį, ir jis iškart prisimena patį žmogų.
Pagal vienus mokslininkus, šunys nesugeba patys prisiminti praeities vaizdų. Jie neturi „laisvo“ prisiminimo, o tik „susietą“. Bet yra nesutinkančių su šiuo požiūriu. Sunku įsivaizduoti, kad šuo, pririštas ant pasaitėlio priešais parduotuvę ir nepaprastai atidžiai stebintis duris, neturėtų galvoje šeimininko vaizdo ir lauktų ne realaus asmens, o tik malonios nuotaikos dirgiklio.
Anksčiau ilgalaikė šunų atmintis buvo nuvertinta. Iš esmės manyta, kad šunims ji nebūdinga. Dabar įvairių tyrimų dėka pradeda aiškėti, kad jiems būdinga ilgalaikė – ir gan nebloga – atmintis. Vengrijos mokslininkai išmokė keturkojus imituoti žmonių veiksmus (tokius kaip šokinėjimas vietoje, objekto padėjimas į dėžutę ir t.t.) ir po to pakartoti tuos veiksmus po tam tikro laiko. Anksčiau testai buvo daromi po gan trumpo uždelsimo laiko (10 min.), tačiau naujausiomis žiniomis, šuo veiksmus imituoti gali ir po 24 val.
Ilgalaikių atsiminimų būna du tipai: procedūrinis ir deklaratyvusis. Procedūrinė atmintis apima tam tikrus judesius, kurie atliekami net nesusimąstant, o deklaratyvioji - faktus, laiką, įvykių seką. Tikėtina, kad šunys turi vadinamąją ilgalaikę deklaratyviąją atmintį, kuri apima gebėjimą atsiminti faktus, praeities įvykius ar išmoktus gebėjimus. Kodėl ar kaip šunims išsivystė ilgalaikė atmintis, nežinoma. Tai galėjo gyvūnams padėti priimti sprendimus ir reguliuoti ateities sąveikas su kitais socialiniais partneriais, ypač žmonėmis. Šunys linkę žmones stebėti ir įsiminti jų veiksmus, jeigu tai gali būti naudinga. Taip jie sužino apie elgesį, kuris suteikia privalumų ir naudos.
Žmonių ir šunų atsiminimai
Žmonių ir šunų atminties versijos labai skirtingos. Šunys gyvena čia ir dabar, jie neturi tokios praeities-dabarties koncepcijos kaip žmonės, jie dėmesį kreipia į šiuo metu vykstančius dalykus. Dėl to jei šuo išbaramas praėjus ilgesniam laikui po kažkokio veiksmo atlikimo , jis neturi supratimo, kodėl žmogus pyksta. Deja, labai tikėtina ir tai, kad šuo greičiausiai nepamena to neįtikėtinai smagaus žaidimo, kurį su juo vakar žaidėte. Ir tas skanėstas, kurį davėt prieš kelias minutes... greičiausiai pamirštas. Šunų atmintis neturi realios nuorodos į praeitį, tačiau jie vis dar gali atsiminti tam tikrus dalykus.
Žmonės išlaiko prisiminimus, ryškius vaizdus ir pozityvius bei neigiamus įvykius, iš kurių įgijo patirties. Tikėtina, kad šunys turi ne vaizdus ir atsiminimus, o vadinamuosius „įvykių atspaudus“. Pvz., šuo kažką tyrinėja, pasigirsta baisus garsas. Jis išsigandęs pabėga ir nuo tos akimirkos bijo siurblio. Atsiminimo nėra - yra tik baimės, susijusios su garsu, keistu objektu, įspaudas.
Nuo paskutinio susitikimo praėjus metams buvusį šeimininką šuo greičiausiai atsimins pagal kvapą. Tačiau jei šeimininkas šunį paliks tik savaitei, tas jį atpažins iš išvaizdos ir balso.
Žmonių atminties sistema yra "atvira" ir gali saugoti bet kokio tipo informaciją ilgą laiką. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad nežmonės taip pat gali turėti atsiminimų. Kadangi neturima patikimų metodikų, dar per anksti teigti, kad žmonės vieninteliai gali laiku nukeliauti į savo atsiminimus.
