Šunų treniruotės su Cavaletti

Susidūrę su šunų ruošimu parodomis, sportui, fitnesu ar reabilitacija vis dažniau išgirsta žodį Cavaletti. Šį pratimą pradėta dažnai taikyti įvairiomis progomis. Cavaletti įrengimas nėra labai sudėtingas ar brangus, tai paprasta pasidaryti namuose, o taikyti galima tikrai labai plačiai. Cavaletti pratimas lavina žingsnio ilgį, sąnarių judesių diapazoną, propriocepciją, balansą, skatina tinkamą visų galūnių naudojimą. Cavaletti lazdos naudojamos padidinti judesių platumui, žingsnio ilgiui ir pozicijos laikui.

Kam naudojama Cavaletti

Kalbant apie sveikimą po traumų, šis pratimas taikomas po ortopedinių sužalojimų kaip lūžiai ar raiščių plyšimas, propriocepcijos praradimas neurologiniams pacientams, sąnarių ir raumenų skausmas, sumažėjęs ROM, aliūro sutrikimai, svorio nelaikymas su galūne. Cavaletti skiriama ir esant OCD, alkūnės displazijai, po klubo sąnario pakeitimo, šlaunikaulio galvutės osteoktomijos, lūžių, kuriems reikalinga mobilizacija, esant sunkiai raumenų atrofijai, reabilituojantis po neurologinių traumų.

Labai svarbu, kad šunų sporto specialistas gerai suprastų normalius aliūrus – tik taip galima atpažinti eisenos pakitimus. Daugelis sportuojančių šunų turi tokių subtilių eisenos pakitimų, kurie negali būti apibrėžiami kaip šlubavimas. Gebėjimas atpažinti nedidelius eisenos pakitimus gali padėti nustatyti ir gydyti skeleto-raumenų sistemos sutrikimus. Analizuojat aliūrą, stebimas risnojantis ir einantis šuo. Reikia atkreipti dėmesį į ataksijas, kojų trūkčiojimus, kliuvimus. Kadangi ėjimas lėtas, jo metu lengviausia pastebėti problemas, tačiau lengvą šlubavimą galima ir praleisti. Jo aptikimui tinkamesnė risčia.

Esant priekinės galūnės šlubumui, svoris perkeliamas kaudaliai, šlubai kojai pasiekus žemę galva leidžiasi žemyn arba kyla aukštyn, užpakalinės galūnės gali būti pakištos po kūnu, o nugara išlenkta (atsiranda arka). Šiuo atveju šunims būdinga ir trumpesni žingsniai užpakalinėmis galūnėmis. Esant problemai peties srityje žinsgnis bus trumpas, alkūnių srityse kojos „suksis ratu“ taip sumažinant spaudimą šiai sričiai. Esant užpakalinių galūnių šlubumui svoris perkeliamas kranialiai. Kai galva ir kaklas ištiesti ir nuleisti, priekinės kojos, siekiant perkelti kuo daugiau svorio nuo užpakalinės dalies, gali būti dedamos kaudaliau. Esant problemai klubo srityje, šlubojoje kojoje padidėja vertikalus judesys, dėl ko stebint iš užpakalio nepaveiktas klubas atrodo esantis žemiau. Šlubai kojai kontaktuojant su žeme uodega gali pakilti.

Savo eisenas ir perėjimus iš jų gali pagerinti be kokio amžiaus šunys. Keista, tačiau eisena, su kuria šunys dažniausiai grumiasi, mums atrodo paprasčiausia – tai risčia. Ji yra pageidaujama daugelyje veislių, laukiniai šunų giminaičiai kaip vilkai ar lapės šį judėjimo būdą naudoja įveikdami ilgus atstumus. Šunys, pirmenybę teikiantys eidinei, o ne risčiai, turi būti ypač gerai tiriami, kadangi jie gali turėti sužalojimų, neleidžiančių judėti risčia. Tai susiję su daugeliu traumų, sukeliančių skausmą kai remiamasi viena ar daugiau galūnių. Jei tokie šunys fiziškai sveiki, jie turi būti mokomi judėti risčia, kad suprastų, jog geriau naudoti šią energiją taupančią eisieną. Risčia geriausia eisena kondicionuojant, nes ji verčia šunį visą svorį perkelti ant vienos galinės ir priekinės kojų, tad abiejų kūno pusių raumenys dirba vienodai. Šunys po operacijų ar ilgo poilsio turi būti mokomi grįžti į risčią. Pastebėta, kad nors risčia didina raumenų susitraukimų greitį ir galūnių jėgą, lyginant su ėjimu ji mažai pagerina klubo sąnarių judesius.

Mokymas ar perkvalifikavimas į risčią – paprastas minimalios įrangos reikalaujantis dalykas. Tačiau tam reikia reguliarių kasdienių kartojimų, kad per kelias savaites būtų nustatyti ar atkurti šio judėjimo modelio neuronai. Tai, ką vadiname raumenų atmintimi, iš tiesų yra palaipsniui sukuriami nauji ryšiai tarp neuronų. Šunį perkvalifikuoti į naują aliūrą gali prireikti 4 – 6 savaičių, o jei gu šuo visą gyvenimą judėjo netaisyklingai, gali tekti padirbėti 6 – 8 sav. Treniruotės Cavaletti nutraukiamos kai progreso nebematyti.

Treniruočių su Cavaletti principai

Mokymams reikės 6 - 8 maždaug 2,5 cm diametro PVC vamzdžių, sudėtų lygiagrečiai vienas nuo kito. Esmė, kad pagaliukai būtų lengvi, kad šuniui juos užkliudžius neskaudėtų. Ant ko juos dėti – fantazijos laikas, tačiau reikės atsižvelgti į gyvūno dydį. Vamzdžius galima padėti ant tuščių skardinių ar kito pagrindo taip, kad jie būtų pakelti virš žemės 2 – 10 cm. Šeimininkas paima šunį už trumpo pavadėlio ir juda vidutiniu greičiu taip, kad žmogus eitų šalia vamzdžių, o šuo - per juos. Vamzdžiai privers šunį judėti efektyvia risčia ir skatins subalansuoti svorio centrą.

Kokiu atstumu lazdos dedamos viena nuo kitos, priklauso nuo šuns būklės ir siekiamų tikslų. Pradėti galima nuo pagalių, kurie vienas nuo kito sudėti atstumu, lygiu šuns aukščiui ties alkūne. Vėliau atstumas didinamas iki šuns aukščio ties pečiais.

Kokiame aukštyje lazdos bus, priklauso nuo šuns dydžio ir sąnarių grupės, į kurią taikomasi. Pvz., jei pagaliukai dedami riešo aukštyje, pratimas lavins kelius ir čiurnas. Jeigu jie bus dedami alkūnės lygyje, lavins alkūnes. Paprastai tokių sąnarių kaip klubai judesių diapazonas gerėja Cavaletti aukštinant. Tačiau Cavaletti negerina sąnarių ištiesimo. Per šią kliūtį šunį veskite lėtai, kad šis nešokinėtų per lazdas.

Keturkojis mokomas remiantis žaidimais ar skanėstais, už teigiamą rezultatą nuolat skatinamas. Jis negali sukiotis, perlipinėti ar daryti papildomų žingsnių. Kai šuo užduotį supranta, galima pradėti kurti naujus modelius ir kliūčių dizainus.

Viena treniruotė susideda iš 12 – 15 ėjimų. Šuo turi mokintis ant įvairių paviršių. Pažengusiems atvejams cavaletti galima įrengti ant kalvos, keisti pagaliukų aukštį. Mokymo pabaigoje (po 15 – 20 mokymo sesijų) šuo gali būti atpratinamas nuo vamzdžių, nuimant juos ir paliekant tik dvigubo dydžio tarpus, kurios šuo kirstų dviem žingsniais. Taip kas 4 – 5 treniruotes galima nuimti po vamzdį Tęsiama, kol tarp kiekvieno vamzdžio pasidaro dvigubo ilgio tarpas. Tada jie gali būti nuimami kas 4 – 5 mokymys, kol visai bus pašalinti. Kai šuo perpranta risčios pagrindus, tas pats cavaletti gali būti naudojamas kondicionuojant priekines ir dubens galūnes, pagrindinius raumenis. Atstumą tarp lazdų galima ne tik tolinti – perkėlus kelias lazdas arčiau vieną kitos, šuo turės žengti per kelias.

Jei nėra galimybės įsirengti tokio treniruoklio, galima šunį vedžioti po aukštą žolę ar tiesiog sukruti kliūčių ruožą iš to, kas yra namuose, įskaitant šluotas, pagalves ir žaislus. Cavaletti pakaitalu gali tapti kopėčios, itin tinkančios kūno sąmoningumo lavinimui. Tokių treniruočių metu šeimininkas veda šunį per kopėčias, padėtas ant žemės. Šuniui geriausia judėti lėtai, dėl to jam atsiranda laiko pagalvoti apie pėdų dėjimą. Kai šuo geba eiti pirmyn neliesdamas kraštų ar skersinių, jis gali būti vedamas pirmyn, tada iškart atgal. Kitas variantas – duoti šuniui tarp skersinių žingsniuoti į šonus tik priekinėmis ar tik užpakalinėmis galūnėmis. Siekiant padidinti sudėtingumą, kopėčios gali būti dedamos ant nelygaus ar minkšto paviršiaus, pvz., pripučiamo čiužinio, kalvos ar būti palenktos žemyn, aukštyn ar šonan. Paieškos ir gelbėjimo šunys gali būti mokomi su virš žemės pakeltomis kopėčiomis eidami jų laipteliais.

Cavaletti lazdas taip pat galima bet kaip sumesti į krūvą ant žemės. Per jas vaikštantis šuo taip pat lavins savo propriocepciją.