Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.
Žinome, kad 15 – 40 proc. displazijos atvejų paveldėti. Genai tikrai svarbūs, tačiau ar jie specifiniai veislėms, ar susiję su tam tikru vystymosi aspektu? O gal su kūno tvirtumu? Kartais sunku suprasti „mechanizmą“ - šunys su gerais klubais gamina palikuonis su blogais klubais ir atvirkščiai. Arba kas atsitiks, jei visus keturkojus su pažeistais klubais šalinsime iš veisimo kai veislė jau pavojingoje įvaisos rizikoje? O ar galima veisti šunį, kurio tik vienas klubas blogas? Kaip elgtis, jei šuns klubai blogi, bet kiti iš tos pačios vados neturi jokių bėdų? Galų gale egzistuoja ir tam tikri aplinkos veiksniai, kurie taip pat turi savą indėlį šioje problemoje. Gal displazijos adatos ieškome net ne toje šieno kupetoje?.. Taip toliau ir panašiai – gausybė klausimų, kurių dauguma neturi teisingų ar vienareikšmiškų atsakymų.
Kol kas žinome tai, kad efektyviausias sprendimas yra veisėjo rankose – jis gali veisimui atrinkti tinkamus tėvus bei nuo pat šuniuko vaikystės koreguoti negenetinius faktorius, galinčius lemti displazijos atsiradimą ar jos laipsnio pablogėjimą.
Kas ta displazija?
Paprastai displazija minima kaip liga, kurią šuo arba turi, arba ne. Tačiau medicinoje šis bendras terminas susijęs su formos ar vystymosi anomalijomis. Displazija – tai sudedamųjų sąnario dalių pakitimas, galintis atsirasti dėl įvairiausių priežasčių. Galų gale net displazijos „buvimo“ atveju ji gali būti įvairių laipsnių ir dažnai nekelti jokių problemų. Dėl to šunų klubo sąnario displaziją galima vadinti susirgimų kompleksu, dėl kurių klubų sąnaryje atsiranda kaulų ir sąnarių paviršių defektai. Tai lemia šlaunikaulio galvutės išstūmimą iš klubo gūžduobės. Laikui bėgant sąnarys darosi vis nestabilesnis, vystosi jo išnirimas, artroziniai pakitimai. Kuo displazijos laipsnis didesnis, tuo aktyviau traumuojama sąnarį gaubianti kapsulė, kuri gali net deformuotis. Uždegimas paveikia visą sąnarį, pradeda nykti jo kremzlės. Liūdniausia, kad šie procesai negrįžtami. Šuns išgydyti neįmanoma – galima tik palengvinti jo kančias.
4 – 10 mėn. amžiaus šuniukai auga itin sparčiai, tada ir atsiranda pirmieji sąnarių pakitimai. Kartais, itin sunkiais atvejais, problema išlenda dar anksčiau. Paveikti šuniukai sunkiai keliasi, stengiasi nelakstyti ristele, guldami griūva. Pasyviai judinant sąnarį matyti, kad gyvūnui skauda.
Skausmas sergant displazija labai įvairus. Klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi, gausiai inervuoti yra sąnario kapsulė ir antkaulis, tad skausmai pasireiškia priklausomai nuo pakitimų pobūdžio. Lengvomis formomis sergančių šunų kūnai taip prisitaiko, kad displazija gali būti visai nepastebėta. Vidutinio sunkumo displazijos formomis sergantiems šunims reikia daugiau dėmesio, tačiau jie gali be problemų nugyventi laimingą namų augintinio gyvenimą. Deja, sunkiais atvejais slauga ir priežiūra neefektyvios, o ligos eiga sunkiai prognozuojama.
Displazija ir genetika
Tikrai žinome, kad displazija susijusi su genetika. Įdomu tai, kad du šunys, turintys puikius klubus, gali susilaukti kelių paveiktų palikuonių. Net šunys, kurių tėvai ir protėviai oficialiai yra „švarūs“, gali susilaukti palikuonių su sunkiais displazijos laipsniais. O štai veisiant „netobulus“ šunis (su mažu displazijos laipsniu), dauguma palikuonių gali gimti sveiki.
Displazija siejama su tam tikru kūno dydžiu, tipu, raumenynu, judesių ir augimo modeliu, temperamentu ir tt. - tarp panašaus tipo šunų, nors ir skirtingų veislių, ji paplitusi gan panašiai, nors tarp tų veislių genų srauto nėra. Kai kuriose veislėse lyginant su kitomis displazija paplitusi labiau, dažnai ji populiaresnė net tam tikrose linijose. Tai leidžia manyti, kad sutrikimas turi genetinį komponentą, tačiau jis vis dar nerastas. Tiesa, aptikti kai kurioms veislėms specifiniai su displazija siejami genai.
Greičiausiai tikimybė, kad mokslininkai aptiks paprastą genetinį sprendimą labai maža. Displazija – sudėtingas poligeninis bruožas, kuriam įtaką daro ir genai, ir aplinka: už ligos pasireiškimą atsako ne vienas genas, o jų kombinacija.
Genetika šiuo atveju nulemia tai, kad jei polinkio dipslazijai nėra, šuo gali kad ir špagatus ant slidaus pagrindo daryti ar kaip pasiutęs lakstyti nuo mažų dienų – jis bėdų neturės. Jei polinkis displazijai yra, tinkama šuniuko priežiūra gali nulemti jos laipsnį. Gali būti, kad tokiu atveju pakitimų išvengti nepavyks, tačiau jie bus ne tokie ryškūs.
Šuniukų dydis ir klubo sąnario displazija
Didelių veislių šuniukai augti gali iki 18 mėn., kai mažesniųjų atstovai suaugusiųjų dydį pasiekia sulaukę 6 – 8 mėn. amžiaus. Pastebėta tokia tendencija – kuo šuo sunkesnis, tuo klubo sąnario displazijos rizika didesnė. Tie šuniukai, kurie gimę sveria daugiau ir auga aktyviau (anksčiau tampa sunkesni) dažniau kenčia nuo degeneracinių klubų sąnarių pokyčių.
Pastebėta, kad mažesnėse vadose gimę šuniukai būna sunkesni, o sulaukę 8 mėnesių amžiaus dažniau kenčia nuo klubų anomalijų. Kuo daugiau gimimo metu šuniukas sveria, tuo didesnė šlaunikaulio pakitimų rizika. Gali būti, kad sunkesnių šuniukų nesubrendęs jungiamasis audinys ir minkštutis skeletas pernelyg apkraunami, kas nulemia tam tikrą šlaunikaulio galvos silpnumą.
Gausesnių vadų šuniukai gimimo metu sveria mažiau. Paprastai jie auga kiek sparčiau negu mažesnių vadų atstovai, ir, nors spartus augimas siejamas su displazijos rizika, atrodo, šiuo atveju svarbiau gimimo svoris.
Šuns tipas, dydis ir klubo sąnario anomalijų rizika
Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.
Dabar pamąstykime apie tokį įdomų dalyką. Žinome, kad tiek klubo, tiek alkūnės sąnario displaziją sukelia krūva genų, kurių kol kas nepavyko nustatyti. Genai taip pat lemia ir tai, kokio sudėjimo šuo bus. Net veislės viduje galimos variacijos tarp individų. Yra teorija, svarstanti variantą, jog galbūt šunų atrinkimas pagal displazijos laipsnius su klubais išties turi mažiau bendrumų, negu kad turėtų atrinkimas pagal šuns sudėjimą. Tai yra, galbūt tai biomechaninė problema, susijusi su šuns sudėjimu, o ne kažkoks specifinis genų rinkinys.
Veislės, tarp kurių displazija pastebima rečiausiai, yra nedidelės, lieknos, lengvų kaulų, gerai išvystytais raiščiais, gerais dubens ir šlaunų raumenimis, ilgomis bei siauromis galvomis, mažu riebalų kiekiu (oda ir poodiniai audiniai retai turi daugiau negu 1 – 2 proc. riebalinės masės), plona oda, kuri glaudžiai aptempia audinius. Tokie šunys greitakojai, gerai koordinuotais judesiais.
Veislių, tarp kurių displazija dažna, atstovai pasižymi kresnais ir apvaliais kūnais, stambiais kaulais, didelėmis kojomis išskėstais pirštais, didelėmis bei plačiomis galvomis, raukšlėta kaklo bei galvos oda, stora oda (odoje ir paodyje daug riebalų, pasturgalyje jie sudaro 5 – 10 proc. minkštųjų audinių svorio, be to, riebalai infiltruoti net į sausgysles ir raiščius). Šių šunų raumenys išsivystę prasčiau, eisena lėtesnė, ne tokia grakšti.
Dėl dirbtinės atrankos laikui bėgant tam tikros stambių veislių savybės dar labiau eina į kraštutinumus – jie stambėja, sunkūs kaulai dar labiau masyvėja, plečiasi galvos. Įspūdingai atrodantys čempionai susilaukia daugiau įspūdingų palikuonių, kurie kartu su „wow“ išvaizda atsigabena ir struktūrinį silpnumą. Tikėtina, kad kai kurių didelių veislių atranka pati savaime skatina šunų su polinkiu į displazija gausėjimą.
Augimo spartumas ir displazija
Skirtingų veislių augimo modeliai nevienodi (beje, kalytės auga lėčiau už patinus). Pvz., Labradoro retriveriai auga greičiau už niūfaundlendus, o vienos stambesnių veislių airių vilkogaudžiai ar leonbergeriai nebūtinai augs labai sparčiai. Veislių, tarp kurių klubo sąnario displazija dažna, šuniukai auga ir bręsta greičiau. Jie labai ėdrūs, linkę persiryti. Dėl pernelyg greito augimo nuo mažens šuniuko kūne susikaupia per daug riebalų, jis per daug sveria. Tai blogina klubo sąnario dinamiką ir biomechaninį efektyvumą. Jaunas antsvorio turintis šuo rizikuoja susižaloti minkštuosius audinius, kas gali nulemti displazijos išsivystymą nulemiančių pokyčių atsiradimą – juk kaulai ir raumenys tarpusavyje neatskiriami.
Šlubi apsirijėliai
Maisto kiekis, kurį gauna mažas šuniukas, gali lemti tai, kaip jis jausis pasenęs. 2006 metais paskelbtas daug diskusijų sukėlęs tyrimas. Jame teigiama, kad Labarado retriverių šuniukams klubų sąnarių displazijos tikimybę sumažinti pavyko jiems sušeriant ketvirtadaliu mažiau įprasto dienos davinio (praėjus 6 metams, displazija kamavo tik 10 proc. tų alkį kentusių šunyčių, kai tuo tarpu ji pričiupo pusę normaliai šertų kontrolinės grupės atstovų). Iš esmės tai labai paprastas ir ekonomiškas būdas sumažinti displazijos laipsnį ar padėti jau kenčiančiam šuniui, tačiau kaip sunkiai jis įgyvendinamas! Juk nėra nieko žavesnio už riebų šunelį su žaviomis raukšlytėmis ir kitais mielumėliais - jis praktiškai ištirpdo širdį ir norisi jam pasiūlyti dar vieną sausainiuką, nors tas papildomas gramas vis labiau apkraus jo dar jautrias alkūnes ir pažeidžiamus klubus.
Žinoma, besiformuojančiam organizmui reikia pakankamai maisto kad jis teisingai vystytųsi, tačiau racionas neturi būti labai kaloringas (toks skatina neproporcingą kaukų augimą). Be to, per daug šeriami ar papildais farširuojami šuniukai gauna ir pernelyg daug specifinių maisto medžiagų (ypač šiuo atveju pavojingas kalcis), kurios jauną organizmą labiau žaloja, negu suteikia jam kokį nors „pranašumą ateičiai“. Nėra jokių įrodymų, kad papildomi baltymai ar vitaminai sumažintų klubo sąnario displazijos riziką – geriau tą laiką, kurį praleistumėte uždirbdamas pinigus brangiems šuns papildams, skirtumėte smagiai veiklai su juo.
Kokios pagrindinės rekomendacijos šėrimui? Atsiminkite, kad jauni vilkiūkščiai neėda nei labai sočiai, nei labai kaloringai – dažnai jie suryja likučius ir laksto nuolat išalkę, tad ir šeriant RAW/BARF taip pat vertėtų vengti labai kaloringų mėsų. Na o pasirinkus sausus ėdalus, didelių veislių šuniukus nuo 4 mėnesių galima pradėti šerti suaugusiesiems skirtomis formulėmis.
Krūvio negali būt nei per daug, nei per mažai
Svarbiausias laikotarpis klubų augimui ir vystymuisi yra pirmosios 87 šuniuko gyvenimo savaitės. Fizinė veikla stiprina kojų ir dubens raumenis, didina klubų sąnarių stabilumą. Tačiau ne visa veikla yra naudinga. Jei šuniukas turi genetinį polinkį displazijos atsiradimui ir bėginėja slidžiais paviršiais bei būdamas jaunesnis kaip 3 mėn. amžiaus laipioja laiptais, ta tikimybė dar labiau išaugs. Beje, atsargiai ir su kamuoliukų ar lazdų mėtymais – gerai pavaikius net vyresnį šunytį, jam gali atsirasti nepageidaujamų pakitimų.
Naudinga mankšta – pasivaikščiojimai ant minkšto, nelygaus paviršiaus (pvz., pievelė). Vasarą gimusius šunis displazija kankina rečiau – jie daugiau laiko praleidžia lauke patirdami teisingą, jų amžių atitinkantį krūvį.
Minkštieji audiniai svarbesni negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio
Ką tik gimusių šuniukų klubai būna normalūs (idealūs). Gimimo metu nebūna jokių displazijos požymių ar kaulų bei kremzlių sutrikimų, kurie galėtų įspėti, kad va šitam tai jau išsivystys displazija, o tam - ne. Tačiau kartais nuo gimimo iki kol šuniukams sukanka 4 savaitės atsiranda su klubo sąnario audiniais susijusių pakitimų, galinčių nulemti, kaip šlaunikaulio galvutė tilps gūžduobėje. Tai - bendrasis sąnarių palaidumo vystymasis, būtina sąlyga procesams, dėl kurių įvyksta klubo deformacijos. Deja, nežinoma, kaip sąnarių palaidumui būtų galima užkirsti kelią, ir ar tai genetikos, aplinkos ar abiejų jų sąveikos problema.
Rentgeno „šviesoje“ tik gimęs šunytis atrodo visai neturįs sąnarių, dauguma jo kaulų vis dar minkšti. Jam augant tam tikrose kaulų vietose patiriamos jėgos skatina „kamuolio“ ir „lizdo“ susiformavimą sąnaryje. Jei dėl kokios nors priežasties šlaunikaulio galvutė nebus tvirtai prilaikoma klubo gūžduobėje, visas vystymasis susijauks. To rezultatas – netinkamai susiformavęs klubo sąnarys. Žinome, kad šlaunikaulio „nenormalumui“ ima ryškėti stresui veikiant „sudedamuosius komponentus“. Pirmiausia tos jėgos pasidaro pakankamai didelės kai mažylis patenka į žindymo poziciją.
Nepriklausomai nuo gyvūno rūšies, displaziniai kaulų sistemos pakitimai gali atsirasti dėl to, kad minkštieji audiniai nėra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų šlaunikaulio galvutę gūžduobėje. Šiuo atveju apkalbami minkštieji audiniai yra raumenys, raiščiai ir sausgyslės. Jų silpnumas ar nenormalių jėgų poveikis gali lemti klubo sąnario displazijos išsivystymą.
Jei sąnarys „laisvesnis“, šuniui judant ar stovint šlaunikaulio galvutę veikia nenormalios jėgos, vedančios į degeneracinius pokyčius. Nesuformavusių audinių traumos išlaisvina biocheminius ir uždegiminius procesus, kurie dar labiau blogina sąnarių būklę. Šuniukams su tvirtesniais klubais displazija neišsivysto. Tačiau, nors taip būtų galima tikėtis, ji neatsiranda visiems be išimties šuniukams su laisvesniais klubais.
Tokių nuo klubo sąnario displazijos retai kenčiančių veislių kaip greihaundai klubus prilaikantys raumenys labai gerai išvystyti. Net dienos amžiaus kurto klubo stabilumas akivaizdus – jis atrodo kaip nindzė palyginus su tokio paties amžiaus Berno zenenhundo šuniuku. Nustatyta, kad mažesnė dubens raumenų masė susijusi su padidėjusia displazijos rizika. Pvz., vokiečių aviganiai, kurių dubens raumenys geriau išsivystę, turi sveikesnius klubus. Deja, daugybė veislių, kitaip negu kurtai, neturi išskirtinių dubens raumenų. Kurtams šiuos raumenis suformavo atranka, orientuota į kuo greitesnius šunis. O va tokie šunys kaip zenenhundai turėjo būti dideli ir tempti vežimėlius. Kaip šiame straipsnyje minėta anksčiau, iš anatominių skirtumų tarp veislių lengva aptikti polinkį į degeneracines klubo ligas.
Klubo sąnario displazijos diagnozavimas
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.
Daugumai grynaveislių šunų, kurie bus veisiami, paprastai atliekama oficiali ekspertizė (HIP - klubo sąnarių ir ED - alkūnės sąnarių). Šunų, kuriems būtina ši ekspertizė, veislių sąrašą nustato LKD veisimo nuostatai, tačiau keturkojį ištirti galima ir savo noru (pvz., jei šis ruošiamas sportui). Daugeliui šunų ekspertizę galima atlikti nuo 12 mėn. amžiaus, tačiau itin didelių veislių atstovams ji atliekama nuo 18 mėn. amžiaus. Norint atlikti ekspertizę į pagalbą tenka pasitelkti rentgeno apartą. Tyrimas atliekamas anestezuotam šuniui.
HIP (klubo sąnarių) displazijos vertinimas:
A – Klubo sąnarių displazijos nėra
B – Beveik normalūs klubo sąnariai
C – Lengva klubo sąnarių displazija
D – Vidutinė klubo sąnarių displazija
E – Sunki klubo sąnarių displazija
Deja, net rentgenograma ne visada būna tiksli – vieno tyrimo duomenimis, 80 proc. šunų, kurie ištyrus tradiciniais metodais laikomi normaliais, išties gali būti rizikos grupėje, kuriai gresia displazijos bei osteoartrito išsivystymas. Gali būti, kad dėl to net selektyviai veisiant tik puikiai įvertintus šunis, veislės vis viena nėra visiškai išvaduotos nuo šios problemos.
Kai padėti kenčiančiam šuniui?
Kadangi klubo sąnario displazija nepagydoma ir sukelia negrįžtamus pakitimus, šuniui padėti galima malšinant simptomus ir kuo ilgesniam laikui pratęsiant kuo normalesnį jo gyvenimą. Nuskausminamųjų vaistų geriau vengti kiek įmanoma – skausmo nejausdamas gyvūnas judės aktyviau ir gali dar labiau pabloginti savo būklę.
Pažeisto sąnario funkcijas galima atstatyti chirurginiu būdu – iš dalies ar visiškai protezuojant klubo sąnarį.
Geriausia, jei susiimama kai šuo dar jaunas. Displazijos paveiktam keturkojui negalima sportuoti ar pervargti, tačiau jis turi judėti pakankamai, kad minkštieji audiniai palaikytų sąnarį stabilų. Be to, pasyvaus judėjimo metu kremzlės maitinasi ir atsinaujina – tad šuniu naudingi ilgi, lėti pasivaikščiojimai, plaukimas (o, ypač plaukimas – jei šuo plaukia taisyklingai, judesio metu sąnariai „maitinasi“, tačiau nėra apkrauti). Keturkojį patartina saugoti nuo traumų, peršalimo.
Neretai šeimininkai išbando ir alternatyvias priemones, kurios kartais padeda. Viena jų – taškinis masažas, arba akupresūra. Spaudžiami trys akupresūros taškai, supantys dubenkaulį: BL54, GB29 ir GB30. Alternatyvios veterinarinės medicinos atstovai teigia, kad jų stimuliavimas malšina skausmą. Apie minutę šie taškai spaudžiami trimis pirštais: vienos rankos rodomuoju, kitos – rodomuoju ir nykščiu.
Kasdienis masažas gali atpalaiduoti įsitempusius raumenis ir pagerinti kraujo apytaką, tokiu būdu taip pat sumažindamas skausmą. Masažą rekomenduojama pradėti lėtais judesiais – tai sušildys raumenis. Kaulų nespauskite – trinkite tik raumenis. Apie tai, kaip teisingai atlikti masažą ir rasti akupresūros taškus, galite pažiūrėti šiuose vaizdo įrašuose:
Skaudantiems sąnariams gali padėti šildymas. Šiluma gerina kraujotaką ir sumažina skausmą. Tereikia karšto vandens pripilti į šildymo pūslę ar paprasčiausią butelį, apvynioti jį rankšluosčiu ir 10 min. laikyti prie skaudančio sąnario. Procedūrą taikyti 1 – 2 kartus dienoje.
Kadangi dėl displazijos sąnariai patiria netolygias apkrovas, jie gali greičiau susidėvėti, kas veda prie skausmingo artrito. Kremzlei atkurti paprastai naudojami papildai su gliukozaminu (iki 23 kg sveriantiems šunims dienai jo reikia 250 mg, didesniems 500 mg) arba gliukozamino ir chondroitino mišinys.
Dažnai skausmą sukelia uždegimas apie sąnarį. Jį, kaip ir kremzlių patiriamos žalos laipsnį, sumažinti gali vitaminai E ir C. Šunims, sveriantiems iki 7 kg, kasdien rekomenduojama duoti 10 TV vitamino E, sveriantiems 7 – 23 kg – iki 320 TV, didesniems – 30 TV. Vitaminą C rekomenduojama duoti miltelių pavidalu – taip jis lengviau virškinamas. Daugiau kaip 23 kg sveriantiems šunims rekomenduojama kasdien duoti ketvirtį arbatinio šaukštelio (1000 mg), 7 – 23 kg – aštuntadalį, mažesniems – nedidelį žiupsnelį vitamino C. Tik atsiminkite, kad jis gali sukelti viduriavimą.
Kalbant apie vaistažoles, viena populiariausių – boslevija (Boswellia serrata). Dėl tikslios dozes vertėtų pasitrati su veterinaru, bet paprastai rekomenduojama 150 – 200 mg dienai. Taip pat daug teigiamų atsiliepimų galima išgirsti apie vadinamąjį „velnio leteną“ (šliaužiantįjį inkaruotį). Šio metu rinkoje yra gausybė šunų sąnariams skirtų papildų, tad tinkamą preparatą išsirinkti neturėtų būti sunku.
Prevencija
Nors dar nežinoma, kaip užkirsti kelią sąnarių palaidumo vystymuisi, galima įvardinti kai kuriuos veiksnius, kuriuos įmanoma kontroliuoti. Pirmiausia, ko privalo imtis veisėjas – tai atrankinis šunų veisimas mažinant klubo sąnario ligos paplitimą (kas yra kiek pavojinga, kadangi taip prastėja veislės genofondas). Toliau seka aplinkos veiksnių kontrolė, kuri gal ir nepadės išvengti displazijos, tačiau sumažins jos laipsnį.
Veisėjas privalo informuoti šuniuko savininkus apie tai, kaip reikia elgtis su nauju keturkoju ir perspėti, kad per daug meilės gali jį stipriai sužaloti. Peršėrimas, raciono pakitimai (skanus šlamštas nuo stalo, sausainiukai), per daug fizinės veiklos gali nebaisų klubo „palaidumą“ paversti skausminga displazija.
Šuniukai atrodo tvirti ir elastingi, tačiau jų skeletas nesubrendęs ir suaugusio šuns dydį pasieks tik 5 – 6 mėn. amžiaus, o kaulėti baigs 12 – 24 mėn. Gal tie Youtube vaizdeliai apie nuo laiptų besiverčiančius šuniukus ir atrodo labai žavingi bei linksmi, tačiau išties juose nėra nieko smagaus.
Žinoma, vengiant displazijos išsivystymo negalima šunyčio uždaryti visai dienai į narvelį - tam tikras fizinis krūvis jam naudingas, jo dėka tvirtėja klubų srities raumenynas, geriau prilaikomos sąnarių sudedamosios dalys. Gera minkštųjų audinių būklė – svarbi sąlyga displazijos prevencijai.
Gan neseniai mokslininkai pristatė dar vieną prevencinę programą - Juvenile Pubic Symphysidesis (JPS), kurios metu mažiems šuniukams šildomos sritys netoli dubens centro. Taip žudomos už kaulų vystymąsi atsakingos ląstelės, ko dėka veterinarai gali „liepti“ kaulams augti skirtingais tempais ir formuoti pageidaujamus klubų sąnarių kampus. Ši procedūra rekomenduojama 16 – 20 sav. amžiaus šuniukams.
Svarbiausi aplinkos veiksniai, kurių privalu vengti (ypač auginant „rizikos grupės“ šuniuką):
- netinkamas fizinis krūvis;
- peršėrimas;
- per daug maisto medžiagų, vitaminų, skatinančių greitą augimą.
