Šuns gyvenimo tikslas

Dažnai skirtinguose kontekstuose užsimenama, kad kiekvienas šuo privalo turėti savo gyvenimo tikslą –vaidmuo gaujoje susijęs su tam tikromis pareigomis. Dėl to kyla gana logiškas klausimas: kam išvis šuniui ką nors daryti, jei šeimininkas jam duoda ėsti, gerti ir dar lepina nereikalaudamas už tai jokios padėkos? Iš tiesų daugybė miestuose gyvenančių šunų laikomi kaip kompanionai, auginami ne darbui, o malonumui. Tai gerai, bet… toks gyvenimas nepatenkina šuns poreikių. Gyvūnai, gyvenantys per gerai, kai viskas jiems „pateikiama lėkštutėse“, iš tikrųjų yra labai nelaimingi ar bent jau nepilnavertiški. Savininkai galvoja, kad jo augintinis gyvena „kaip inkstas taukuose“ – tačiau šuo vis viena viską drasko ir gadina. Tiesa, galimas ir taikesnis variantas: šuo – dykinėtojas greitai nutunka, nesidomi niekuo, tik poilsiu. Toks šuo retai gyvena ilgai, bendrauti su juo neįdomu. Taigi, ko trūksta tiems šunims, kurie, atrodo, turi viską?

Lengva atspėti – jiems neužtenka veiklos, kažkokių pareigų, kurios gyvenimui suteiktų tikslą. Pagalvokite, kokie pagrindiniai organizmo poreikiai suteiktų pasitenkinimą, pabandykite suprasti, kas šuniui yra nuobodulys.

Pirmiausia, kaip plėšrūnas – varovas, šuo turi gauti pakankamai fizinės veiklos. Šunims norma yra bėgimas risčia, ilgi dinamiški šuoliai. Raumenys turi būti apkrauti, dirbti energingai. Ilgas nejudėjimas šuniui nebūdingas – natūraliai poilsio ir greitos aktyvios veiklos periodai nuolat keičiasi. Kai šuo mažai vaikšto, jo poreikis judėti nepatenkinamas, ir jį tenka užpildyti lakstant po namą, darant žalą aplinkai (baldų kramtymas – pakankamai rimta apkrova, bent jau žandikauliams). Atrodo, išeitis paprasta – dabar yra bėgimo takelių, skirtų specialiai šunims, tereikia rasti tinkamą ir šuo normaliai fiziškai išsikraus. Tai tiesa tik iš dalies. Vyresni, labiau nepriklausomi ir intelektualesni šunys greit pavargsta nuo tokio aparato, stengiasi išvengti darbo su juo. Vieni randa pusiausvyros tašką, kiti – būdų, kaip sulėtinti tą judančią juostą. Pasirodo, šuniui nepatinka laiką leisti beprasmiškai. Kodėl?

Čia pasiekėme kitus poreikius. Šuo turi gauti naujos informacijos, kad jaustųsi gerai. Bėgtakis nėra panacėja. Dirbdamas su juo, šuo neįgyja naujų žinių, o teigiamos emocijos gaunamos „raumenų džiaugsmo“ sąskaita, taip vadinamas fizinio darbo malonumas yra nepakankamas. Šuniui svarbu ne tik mankštintis, bet ir gauti naujos informacijos, spręsti kokias nors problemas.

Leiskite įvertinti vaikštančio šuns elgesį, ypač jei jis atsidūręs nepažįstamoje vietoje: jis visą laiką kažką tyrinėja uostydamas, tai pradeda kapstyti žemę, tai pagraužia šakelę. Ilgi pasivaikščiojimai patenkina šuns informacijos badą, tik ne dažnas šeimininkas gali jų pasiūlyti – tačiau kuo geriau šuo pažįsta teritoriją, kuo dažniau su juo vaikštoma vis ta pačia vieta, tuo mažiau laiko jis praleidžia tyrinėdamas. Šunys turi gerą atmintį, jie gali išsaugoti daug informacijos apie pažįstamą vietovę. Pasivaikščiojimų vietas reikia kaitalioti, kas, žinoma, yra sunku.

Bet koks sveikas šuo užima kokį nors socialinį statusą ir stengiasi jį kilstelėti aukščiau. Tai susiję ne tik su tiesioginėmis grumtynėmis dėl valdžios. Aukštą socialinį statusą daug lengviau pasiekti individui, kuris gali kažką padaryti dėl gaujos. Užduotys, prieinamos kiekvienam gaujos nariui, nesuteikia socialinės pažangos. Nė vienas jaunas patinas neapsiribos dominuodamas prieš šuniukus – jis bus linkęs užimti žemesnę vieta, bet vis dėl to suaugusiųjų range.

Problemos sprendimas - kokia nors tarnyba. Pabrėžiame, kad darbas turėtų būti nelengvas, bet įmanomas: nesugebėjimas susidoroti su problema sukelia stiprias neigiamas emocijas, gyvūnas gali atsisakyti toliau bandyti išspręsti užduotį.

Galima tvirtinti: daugybė jaunų patinų augdami kartas nuo karto bando pasiekti aukštesnį hierarchijos statusą, tačiau nesėkmingai. Šuo po tokios nesėkmės kurį laiką būna ramus. Vėliau gali sekti naujas bandymas, tačiau patinas jau kitas –jis įgijo patirties, išmoko kitų kovos metodų (ir ne tik jų – apskritai daug ko išmoko), galiausia tapo fiziškai stipresnis, geresnės koordinacijos. Jei šuo nesėkmes patiria daug kartų, jis pilnai gali atsisakyti mėginimo pakelti rangą ir paprastai hierarchijoje lieka „paskutinis“.

Priminsiu, kad daugkartinės nesėkmės šuniui sukelia stiprų stresą, net aplinkybių, susijusių su nesėkme, baimę. Tokiu atveju šeimininkas turi šuniui duoti tokią užduotį, kuri aiškiai įtempus jėgas gali būti atlikta. Labai svarbu, kad šuo suprastų, ko iš jo reikalaujama, ir kiek tai svarbu šeimininkui bei visai šeimai. Tas užsiėmimas bus susietas su socialiniu statusu, o jo įvykdymas suteiks malonumą.

Čia mes vėl priversti kalbėti apie „veislės idėją“. Šuo lengvai supranta tas užduotis, kurioms kažkada buvo sukurta jo veislė. Tokia veikla jam įveikiama ir suteikia maksimalų emocinį pasitenkinimą. Kuo didesnis prieštaravimas tarp veiklos ir „veislės idėjos“, tuo sunkiau: reikia gyvūną ilgai mokinti, tai daryti labai atkakliai, „varyti“ jį priekin mažais žingsneliais. Esant dideliam norui galima pasiekti labai daug, tad kam švaistyti jėgas nedideliems rezultatams?

Jei dresūra nesutampa su „veislės idėja“, problemos sprendimas būna sudėtingas, tačiau kai dresūra visai prieštarauja „veislės idėjai“, tai turi blogą įtaką ir gyvūno psichikai. Nepaisant to, senbernarų savininkai dažnai vis viena trokšta savo geraširdžius šunis paversti asmens sargybiniais. Taip, viską galima sulaužyti ir išversti į kitą pusę, bet veislės atstovas, apie kurį kalbame – gelbėtojas, neturintis jokios agresijos!

Akivaizdu, kad medžiokliniui šuniui tinkamiausias užsiėmimas bus medžioklė. Čia šuo pilnai atskleis visa savo galimybes, gaus daug teigiamų emocijų, darbui atiduos visas jėgas. Be to, medžioklinis šuo ir jo šeimininkas sudaro mažytę, bet labai stiprų sąjungą, kuri amžinai susieja žmogų ir jo keturkojį draugą. Lygiai taip pat sarginiui šuniui geriausias dalykas gyvenime bus saugoti šeimininką, jo šeimą ir nuosavybę.

Pavyzdžių gali būti daugybė, tačiau ką daryti, jei šeimininkas nenori naudoti šuns pagal jo paskirtį?

Teks ieškoti išeities, užsiimti gana sudėtingais mokymais. Kada šeimininkas entuziastingas pats, šuo taip pat jaučia malonumą atlikdamas užduotis, kurios nieko bendro neturi su realiu gyvenimu. Kas nematė, su kokiu malonumu šunys atneša jiems mestą kamuoliuką, lazdą, akmenį? Jie pasirengę tai daryti kiekvieną dieną: skubėti paskui daiktą, kasti iš sniego, atnešti šeimininkui ir prašyti, kad tas mestų dar kartą. Biologiniu požiūriu šis darbas visai nenaudingas (greičiausiai dėl to aportavimas netraukia kai kurių veislių šunų), bet šeimininkas laimingas: kaip vikriai jo šuo randa objektą, kaip greitai jį atneša! Galų gale šuo patiki savo veiklos svarbumu, jam pačiam patinka viską atlikti teisingai. Nepaisant to, tokio pobūdžio dresūra patinka ne visiems šeimininkams. Yra įvairių sporto rūšių: daugiakovė, vikrumo varžybos, kurtų lenktynės, šunų kinkinių varžybos, jėgos sportas... Visais šiais atvejais šunys gauna gerą fizinę ir psichinę apkrovą, su savininku dalinasi sėkmėmis ir nesėkmėmis. Iš tiesų, jei partneriai stengiasi kartu, gauname gerą ištikimos sąjungos versiją.

Labai arti šito yra parodinių šunų karjera. Tokie gyvūnai reguliariai dalyvauja parodose, greit sužino, kad šeimininkai labai vertina, jei jie išsiskiria tarp kitų. „Patyrusios“ daugelio parodų keturkojės „žvaigždės“ labai mėgsta ringe laimėti prieš konkurentus, jiems patinka pasirodyti prieš auditoriją.

Visus galimus variantus išvardinti sunku, kiekvienas šeimininkas savo šuniui sugalvoja tai, kas daro jį laimingą ir laikoma priimtina veikla.

Be bendro šuns ir šeimininko pasirodymo aplinkiniame pasaulyje, svarbus tam tikras socialinis šuns vaidmuo šeimoje – gaujoje. Pakankamai atidžiai žiūrint, galima pamatyti, kokie dalykai šuniui yra patraukliausi. Pavyzdžiui, šuo prisiima auklės vaidmenį, prižiūri, kad vaikas neliestų nieko, kas jam gali pakenkti. Toks dėmesys gali būti naudingas abiems tėvams ir labai svarbus gyvūnui. Dauge šunų būna labai jautrūs visai šeimai einant pasivaikščioti, jiems tenka sunkus darbas prižiūrint, jog niekas nepasiklystų. Šuo pavirsta į atsakingą „piemenį“ – jis bėga nuo vieno prie kito žmogaus, bando surinkti visus krūvon ir siaubingai sunerimsta, jei tai nepadeda. Jei šeimininkas juokiasi, šuo supranta, kad jo darbas nerimtas ir pasimeta. Tačiau jei niekam toks elgesys netrukdo, šunį galima pagirti, siųsti jį surasti ką nors iš „pasimetusių“ šeimos narių. Toks socialinis vaidmuo šuniui sutiekia gyvenimo tikslą ir neapsunkina šeimininkų.

Maži šunys dažnai prisiima sau „skambučio“ vaidmenį, perspėdami šeimininką apie pašaliečius. Vėlgi - jei toks elgesys niekam nemaišo, jį reikia vertinti. Viena iš sudėtingiausių socialinių užduočių, kurias atlieka šunys – pagalba akliesiems. Šiuo atveju šuo turi atlikti lyderio pareigas.

Konkretaus, o svarbiausia – nuolatinio socialinio vaidmens įsigijimas, tam tikrų uždavinių atlikimas daro šuns ir šeimininko sąjungą stabilią, harmoningą. Priešingu atveju šuo, kuris neturi tikslo, pradeda jo ieškoti pats. Nuo čia – vos vienas žingsnis iki bandymo nustatyti savo taisykles gaujoje, demonstruoti dominavimą. Ši problema ypač sudėtinga jaunų šunų tarpe.

Šuo gali įgyti daugybę nepageidaujamų įpročių:  gadinti daiktus, kaukti ir loti nesant šeimininkui, tuštintis bute ir t.t. Išsamiau analizuojant situaciją, paaiškėja vienas dalykas: toks šuo neturi užduoties, neturi jokių aiškių įsipareigojimų. Jis nežino, kas tai yra gauja, jam nepatogu, todėl jis ir kvailioja. Vienintelis būdas išspręsti problemą – rasti veiklos, kuri būtų naudinga tiek jam, tiek savininkui, kitaip sakant rasti gyvenimo tikslą.

 

 

 

Pagal Е.Н. Мычко knygos ПОВЕДЕНИЕ СОБАКИ skyrelį ДЕЛО ЖИЗНИ