Šuniukas mokosi būti vienas

Šuo – sociali rūšis, kuriai būtini socialiniai kontaktai. Nuo motinos ar vados atskirti šuniukai įvairiais būdais bando atgauti socialinį kontaktą, įskaitant cypimą ir bandymą sekti motiną. Natūralioje aplinkoje dėl tokio elgesio šuniukas vėl susitinka su tėvais ir nemalonios reakcijos baigiasi. Priklausomybė nuo motinos, vados ir gyvenamos vietos atsiranda dėl to, kad šuniukai išmoksta reaguoti į tam tikras aplinkos detales. Laikui bėgant tai suteikia jiems galimybę tyrinėti ir siekti vis daugiau nepriklausomybės. Natūralus nujunkymo procesas priklausomybę nuo motinos dar labiau mažina, kadangi ji tampa rečiau pastebima, mažiau reaguojanti ir ne tokia tolerantiška.

Sąvoka „su išsiskyrimu susijęs elgesys“ vartojama apibūdinti bet kokiam elgesiui, pasireiškiančiam tada, kai šuo lieka vienas, numato išsiskyrimą arba kai asmuo, prie kurio prisirišta, dingsta. Šis elgesys gali būti pastebimas kaskart šuniui likus vienam, išnykus prisirišimo objektui arba esant tam tikram kontekstui, pvz., sutrikus rutinai. Paprastai tada šuo skleidžia garsus, gadina daiktus, tuštinasi (tai gali būti fiziologinis ekstremalaus išgyvenimo poveikis arba teritorijos žymėjimas išreiškiant nerimą), lekavimas, seilėtekis, vėmimas, savęs žalojimas, pasikartojantis elgesys, užsisklendimas arba bandymas asmeniui neleisti išeiti iš namų.

Jungtinėje Karalystėje 13 - 29 proc. šunų pastebima su išsiskyrimo nerimu susijusių elgesio požymių, tačiau įtraukiami tik atvejai, kai šeimininkai sugebėjo tuos požymius atpažinti. Yra daug žmonių, manančių, kad jų šunys atsipalaiduoja likę vieni namuose, tačiau iš tiesų 80 proc. šunų, neturėjusių jokių akivaizdžių su išsiskyrimu susisijusių elgesio požymių, vertinant seilių kortizolio kiekį ir vaizdo įrašų medžiagą, jautė nerimą ir stresą.

Pirminis šuniukų socializacijos laikotarpis yra maždaug 3 – 16 sav. Tada jie ypač jautriai reaguoja į socialinę aplinką ir galinčias pasikartoti situacijas. Šis jautrus laikotarpis tampa mažiau plastiškas maždaug nuo 18 sav., kai šuniukai tampa savarankiškesni ir bailesni. Jei šuniukams šiuo laikotarpiu nesudaromos galimybės susidurti su tam tikromis patirtimis, vyresni jie atitinkamose situacijose būna bailesni. Pripratimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu gyvūnas pripranta prie aplinkos dirgiklių. Tai apima lengvai sužadinančius dirgiklius ar aplinkos poveikį, kad situacija taptų priimtina.  

Šuniukai nuo mažens – maždaug 3 sav. - turi pradėti mokytis, kad išsiskyrimas nėra baisus. Laikas, kurį kiekvienas šuniukas laikomas atokiau nuo vados, turi būti pamažu ilginamas, pradedant nuo trumpo pašalinimo su greitu grąžinimu vadon. Reikia užtikrinti, kad šuniukas jaustųsi gerai ir nestresuoti.  Naujuose namuose šuniukas taip pat turi išmokti susigyventi su tuo, kad jam dalį laiko teks būti vienam – kitu atveju priklausomybė gali netyčia sustiprėti. Nuo pirmųjų dienų šuniukas po truputį mokomas būti atskirai nuo šeimininkų. 

Vieta, kurioje paliekamas šuniukas, turi būti saugi, su patogiu guoliu ir poilsio kampeliu, jei guolyje būtų per karšta ar norėtųsi išsitiesti. Naudinga pasitelkti užimtumą siūlančius daiktus kaip skanėstais užpildomi žaislai ar laižymo kilimėliai – taip su vieta bus kuriamos teigiamos asociacijos. Iš pradžių šuniukas mokomas tik būti „savo vietoje“ pamažu didinant atstumą nuo žmonių. Tik tada, kai savo kampelyje jis bus atsipalaidavęs, galima po truputį ten palikinėti jį vieną. Taip pat šiek tiek pagelbėti gali specialūs feromonų difuzoriai, mažinantys vienišų šuniukų nerimą įsikuriant naujoje vietoje.

 


Fatal error: Allowed memory size of 268435456 bytes exhausted (tried to allocate 16384 bytes) in /home/aleksann/domains/vetvila.lt/public_html/includes/database/database.inc on line 2139