Sulaukėjusių šunų gyvenimas

Tradiciškai esame linkę šunis lyginti su vilkais - jų elgesys, polinkiai, gaujos taisyklės… Tačiau ar į gamtą „grąžinti” šunys tikrai taip pertvarko savo „sistemas”, kad vėl pradeda elgtis kaip vilkai? Pasirodo, ne visai - skiriasi jų socialinė santvarka, teritorinis, veisimosi elgesys ir maisto šaltiniai.

Laisvai gyvenančių šunų tipai

Apie platų šunų prisitaikymą gyventi įvairiausiose aplinkose liudija gausi veislių ir mišrūnų įvairovė. Tokia pat įvairovė pastebima tarp bet kurio Žemės kampelio natūralios atrankos veikiamų šunų. Šunys - labai įvairi biologinė grupė. Jie skirstomi pagal elgesio ir ekologinius požymius, kilmę, pagrindinius gyvenamo diapazono tipus (miestas, kaimas) ir priklausomybės nuo žmonių mastą. Turbūt viena geriausių klasifikacijų būtų tokia: priklausomas apribotas, priklausomas laisvas, benamis ir sulaukėjęs. Ši klasifikacija leidžia atsižvelgti į individualų socialinio ryšio su žmonėmis vystymąsi ir šunų ekologiją. Trečiosios kategorijos - benamių šunų - gyvenime vis dar dominuoja žmonės. Šią grupę sudaro dar socialinio ryšio su žmonėmis nepraradę šunys, apleisti ar gimę žmonių aplinkoje, ir šunys su skirtingais žmonių baimės/toleravimo laipsniais. Pastarieji lankosi prie žmonių teikiamų maisto ir gyvenimo vietos išteklių. Šie gyvūnai taip pat vadinti „kaimo šunimis” ir buvo aprašyti daugelio autorių. Jų būta daugybėje miestų Viduržemio jūros baseine (Stambule, Aleksandrijoje), XVIII a. jie laikyti beveik atskiru porūšiu.

Ketvirtajai kategorijai, sulaukėjusiems šunims, priklauso sulaukėję ir laisvi šunys, nesinaudojantys žmonių tiesiogiai tiekiamu maistu ar pastoge. Nėra jų socializacijos su žmonėmis įrodymų, jie stipriai vengia kontaktų su žmonėmis ir daugiausia gyvena natūralioje aplinkoje.

Kaimo/kaimyniškų šunų gyvenimas

Kaimo šunys - ankstyviausi šuniniai, siejami su žmonėmis. Prieš 15 000 metų, kai žmonės pradėjo sėslų gyvenimą, buvo pastatyti pirmieji kaimai, o atliekos (skerdienos gabalai, subproduktai, išmatos, maisto likučiai) ėmė kauptis aplink juos. Tie naujai sukurti ištekliai atvėrė nišą maita linkusioms misti šuninių rūšims, o priėmimo kaina buvo tolerancija žmogui. Šunų prijaukinimas galbūt vyko taip: individai, mažiau vengę žmonių, galėjo knaisiotis po šiukšles ir taip prasidėjo jų ilgalaikis koegzistavimas su žmonėmis.

Tarp laisvai gyvenančių šunų, besilaikančių netoli žmonių gyvenviečių (kaimo šunys), pastebimos panašios elgesio charakteristikos. Dauguma jų bastosi po kaimus, miestelius ir miestų gatves, ėda žmonių atliekas, o kaip pastogę naudoja pastatus, prieangius, automobilius ar kitas žmonių sukurtas struktūras. Dauguma kaimo šunų turi savininkus, nors ir nėra šeimos gyvūnai, kaip apie tai galvojame remdamiesi vakarietišku požiūriu. Dauguma tų šunų vienišiai, nors laikymasis poromis ar po tris nėra neįprastas. Dažniausiai jie aktyvūs ankstų rytą ir vakare.

Dauguma tų šunų - patinai. Visame pasaulyje kaimo šunų populiacijose žmonės sunaikina daugiau kaip 75 proc. vadų, o brandos sulaukia mažiau kaip 20 proc. jauniklių. Vis dar įprastas ir atrankinis mažų patelių žudymas, kas greičiausiai ir lemia iškreipta lyčių santykį tarp suaugusių gyvūnų.

Žmonių kaimynystėje besiglaudžiančius šunis gali priglausti ir tada jie tampa šeimos šunimis. Tačiau tai nereiškia, kad kaimo šunys siekia bendrystės su žmonėmis, kaip kad teigia populiarus šeimininko ieškančio benamio įvaizdis. Dauguma šunų vengia žmonių ir sprunka, kai į juos atkreipiamas dėmesys. Tik maža dalis (4 proc.) artinasi prie stebėtojo. Be to, daug šunų (22 proc.) demonstruoja įspėjimą, pvz., loja ar urzgia ant nepažįstamo asmens, o kai kurie (11 proc.) būna agresyvūs, bando pulti. Visi agresyvūs šunys greičiausiai tiesiog blefuoja, kad įsibrovėlis atkreiptų dėmesį į jų įspėjamuosius signalus.

Sulaukėjusių šunų elgesys

Šių šunų biologijoje vis dar pastebima daug protėvių bruožų, pvz., grupinio gyvenimo tendencija, teritoriškumas, instinktai ir didele dalimi ekologinis lankstumas, tačiau dauguma šių bruožų atsirado iš jų adaptacinių savybių. Prijaukinimas padidino elgesio ir ekologinį lankstumą, kas leido šunims išgyventi įvairiapusėse pusiau laukinėse aplinkose, tačiau sumenkino galimybę susidoroti su ilgalaikėmis laukinio gyvenimo sąlygomis. Sulaukėję šunys kenčia nuo didelio jauniklių mirtingumo, yra priklausomi nuo netiesiogiai randamų žmonių maisto atliekų, o jų demografijoje dominuoja nenuspėjami mechanizmai. Dauguma sulaukėjusių šunų tyrimų atlikti su gyvūnais, kurie kaip laukiniai gyvena vos kelias kartas, todėl šie apibendrinimai negali būti taikomi natūralioje aplinkoje ilgesnį laiką gyvenantiems gyvūnams kaip dingai ir parijai.

Sulaukėjusių šunų socialinė struktūra sudaryta iš monogaminių veisimosi porų ir jų bendrininkų (šuniukų ir nesuaugusių narių), ji iš esmės skiraisi nuo itin struktūrizuotos vilkų gaujos. Sulaukėjusių šunų grupių nariai paprastai nėra susiję. Pagrindinis socialinis vienetas - veisimosi pora, bet visuomeniniu ryšiu socialiniai ryšiai laisvi, nėra sudėtingų taisyklių, reguliuojančių laukinių šuninių gyvenimą. Tai itin skiriasi nuo vilkų gaujų, kurios yra labai darnūs šeimyniniai vienetai, medžiojantys, auginantys jauniklius ir saugantys teritoriją kaip stabili gauja. Dėl to kalbant apie šunų santykius naudojamas terminas „grupė”. Tų grupių dydis svyruoja nuo 2 iki 6 gyvūnų.

Teigiama, kad pagrindinis grupės dydį lemiantis veiksnys - mėsėdžių kiekis ir maisto šaltinių pasiskirstymas. Vilkų gaujos dydį greičiausiai pirmiausia paveikia grobio prieinamumas - kuo maisto daugiau, tuo gauja didesnė.

Didesnę gyvenimo dalį sulaukėję šunys leidžia tiksliai apibrėžtame diapazone, kurio vidinės dalys dažnai ginamos nuo įsibrovėlių, nors šiaip jų teritorinis elgesys labai įvairuoja priklausimai nuo aplinkos ir su žmonėmis susijusių priežasčių. Teritorijos plotas priklauso ne nuo grupės gausumo, o nuo pagrindinių išteklių išsidėstymo, pvz., šiukšlynų ir kitų maisto šaltinių.

Sulaukėję šunys namų zonas, ypač svarbiausias jų dalis, kuriose randa maisto ar įsirengia guolius, aktyviai žymi kvapu ir gina lodami bei agresyviai elgdamiesi. Daugiausia teritorinio elgesio, lyginant su kitais tyrimais, pastebėta tarp Italijos šunų - tai gali būti susiję su aukštesnio lygio integracija grupėje, didesniu atsiskyrimu nuo kitų šunų ir maisto išteklių koncentravimusi lokalizuotuose sąvartynuose.

Sulaukėję šunys aktyviausi vakare ir naktį. Tiesa, jie gali būti aktyvūs ir dienos metu, jei tik trikdymai iš žmonių pusės reti, o tai rodo, kad sulaukėjusių šunų įpročiai atsirado siekiant išvengti kontakto su žmonėmis.

Atsižvelgiant socialinę struktūrą ir gebėjimą prisitaikyti prie buveinių įvairovės, akivaizdu, kad sulaukėjusių šunų mityba apima didelę maisto šaltinių įvairovę. Nors vilkų socialinė struktūra gaujoje visus narius integruoja į efektyvų medžioklinį vienetą, sulaukėjusių šunų grupėse lyderystė labiau ginčytina, o socialiniai ryšiai lankstesni. Greičiausiai dėl šios priežasties šunys - neefektyvūs plėšrūnai.

Sulaukėję šunys kaltinami žudantys tiek laukinius gyvūnus, tiek naminius gyvulius. Teigiama, kad jie pridaro rimtų nuostolių, tačiau tai patvirtinančių duomenų stebėtinai mažai. Nepavyko dokumentuoti gyvulių grobstymo nepaisant to, kad laukiniams šunims jie buvo prieinami. Gyvulių pjovimu dažniau užsiima kaimyniški/kaimo/benamiai šunys.

Daugiau įrodymų surinkta apie sulaukėjusių šunų medžioklę gamtoje, nors nė vienu atveju nepavyko užfiksuoti didelės įtakos laukinių gyvūnų populiacijoms. Zimbabvėje nustatyta, kad tie šunys pirmiausia renkasi žmonių atliekas ir kritusių gyvulių gaišenas, keliauja į rezervatus ir konkuruoja su kitais maitėdomis. Sulaukėję šunys retai elgiasi kaip plėšrūnai. Jų žudymo efektyvumas žemas ir jie netiesiogiai priklauso nuo žmonių teikiamų maisto išteklių.

Naminiai šunys paprastai veisiasi du kartus metuose su mažu ar visai be jokio sezoniškumo, nors šiaurinėse ir vidutinio klimato zonose sulaukėję šunys linkę koncentruoti savo rujos ciklus į pavasarį arba po musoninio periodo Indijoje. Tarp rujų pastebėtas maždaug 7,3 mėn. (6,5 - 10 mėn.) periodas. 50 proc. vadų būna vasarį - gegužę.

Grupėse nepastebima bendruomeninės vadų priežiūros, visos patelės jauniklius augina atskirai, nors jas ir lanko kiti grupės nariai. Patelės urvus kasa netoli grupės ir juose praleidžia didesnę laiko dalį, taip pat dažnai lanko artimiausias maitinimosi vietas. Nors maisto gali būti gausu visoje urvų zonoje, pagalbos iš grupės narių trūkumas (įskaitant šuniukų saugojimą) gali lemti dažnas jauniklių žūtis. Atrodo, sulaukėję šunys - vieninteliai šuniniai be jokios parentinės rūpinimosi formos, nors kartais dalis šeimai priklausančių patinų gali rūpintis šuniukais atrydami jiems maistą. Prijaukinimas ir žmogaus įtaka pakeitė tėvišką elgesį ir panaikino didžiąją dalį reprodukcijos socialinės kontrolės grupėje.

Sulaukėjusių šunų vados dydis svyruoja nuo 3,6 iki 5,5 šuniukų vadoje, tačiau jų išgyvenamumo lygis labai žemas. 70 proc. šuniukų gaišta per pirmas 70 dienų nuo gimimo ir tik 5 proc. išgyvena ilgiau kaip 1 metus. Be to, prasidėjus naujam veisimosi ciklui motina praranda susidomėjimą palikuonimis. Taip pat šuniukai retai išgyvena, jei gimsta kitu metų laiku negu pavasaris ar ankstyva vasara. Kitaip sakant, selektyviai atrinktos naminių šunų reprodukcinės savybės turi mažai prisitaikančios vertės gamtoje.

Įdomus ir iki šiol nepaaiškintas sulaukėjusių šunų demografijos aspektas - labai iškreiptas lyčių santykis, kadangi daugumą jų sudaro patinai. Nors kaimo šunims įtaką daro pateles žudančių žmonių atranka, tarp sulaukėjusių šunų to tikėtis sunku. Bendra vadų sudėtis labai iškeipta patinų naudai.

 

 

Pagal The Behavioural Biology of Dogs; Edited by Per Jensen; IFM Biology; Linköping University, Sweden Linköping University. Behaviour and Social Ecology of Free-ranging Dogs ; Luigi Boitani, Paolo Ciucci and Alessia Ortolani