Kraujo tyrimas - svarbus tiek profilaktiškai tikrinant sveikatą, tiek nustatant ligas. Tačiau rezultatai visada turėtų būti aiškinami atsižvelgiant ir į gyvūno ligos istoriją ar kitus tyrimus. Įdomu tai, kad tiriamojo veislė taip pat svarbi. Nors atskiroms veislėms nėra nustatyti konkretūs tyrimų rezultatų atskaitos intervalai, tikrai naudinga žinoti, kada į nukrypimus neverta kreipti dėmesio, o kada iš pažiūros normalus rezultatas turėtų kelti nerimą.
Padidėjęs škotų terjerų ALP
Šarminė fosfatazė (ALP) – fermentas, kurį gamina kepenys, inkstai, plaučiai, gimda, žarnynas bei kaulai. ALP tyrimu dažniausiai siekiama patikrinti ar stebėti kepenų bei kaulų funkcijos sutrikimus. Kai kurie tyrimai yra užfiksavę nuolatinį, progresuojantį ALP kiekio padidėjimą tarp škotų terjerų, sukeltą dėl padidėjusios šarminės fosfatazės sintezės ir išskyrimo iš tulžies epitelio, hepatocitų ar kaulų. Tai gali skatinti cholestazė, tam tikri vaistai (pvz., kortikosteroidai) ir hormonai, taip pat padidėjęs osteoblastinis aktyvumas. Padidėjęs ALP lygis paprastai pasireiškia be pastebimų klinikinių požymių, nors kai kuriems kastruotiems patinams išsivysto prostatomegalija, kartais pasireiškia poliurija/polidipsija. Retais atvejais šiems šunims nustatoma hiperadrenokortikozė (pvz., sukelta mažos deksametazono dozės), kitiems pastebimas padidėjęs lytinių steroidinių hormonų (daugiausia progesterono ir androstenediono) kiekis. Pažymėtina, kad kliniškai normalūs šunys neturėtų būti tiriami dėl hiperadrenokortikozės.
Padidėjusios škotų terjerų ALP priežastis gali būti ir genetinis defektas, panašus į 21-hidroksilazės trūkumą, žmonėms sukeliantį antinksčių hiperplaziją. Kai kuriems šunims šis sutrikimas nesukelia klinikinių anomalijų, o kitiems pamažu išsivysto degeneracinė vakuolinė hepatopatija, kuri kartais progresuoja į kepenų nepakankamumą, kartais su antrine vartų hipertenzija. Taip pat gali padidėti kepenų vario kiekis, o kai kuriems šunims išsivystyti hepatoceliulinė karcinoma. Dėl to padidėjęs ALP škotų terjerams neturėtų būti atmestas kaip nesvarbus pakitimas.
Padidėjęs Jorkšyro terjerų BUN
Tiriant inkstų funkciją, atliekamas šlapalo (BUN) tyrimas. BUN gaminamas kepenyse ir išsiskiria per inkstus. Neįprastai didelis BUN kiekis gali rodyti inkstų ligas arba dehidrataciją, o mažas gali būti susijęs su kepenų ligomis. Lyginant su kitomis veislėmis, Jorkšyro terjerų BUN gali būti didesnis. Ši anomalija dažnai susijusi dehidratacija, kraujavimu iš virškinimo trakto, baltymingų pašarų vartojimu ir padidėjusiu baltymų katabolizmu (pvz., dėl sunkaus fizinio krūvio ar kortikosteroidų), tačiau daugybei Jorkšyro terjerų šios priežastys nepasitvirtina.
Jorkšyro terjerai yra linkę į virškinimo takto ligas, tokias kaip baltymus prarandančios enteropatijos. Tikėtina, kad padidėjęs BUN gali atsirasti dėl subklinikinio kraujavimo virškinimo trakte, nors tiriant tokius gyvūnus nepastebima geležies stokos anemijos požymių ir jie nereaguoja į virškinimo traktą saugantį gydymą. Be to, neseniai atlikto nuo baltymus prarandančios enteropatijos kenčiančių Jorkšyro terjerų tyrimo duomenimis, jiems buvo nustatytas mažas BUN. Negalima visiškai atmesti ir inkstų – vieno tyrimo metu Jorkšyro terjerai sudarė 5,8 % biopsija patvirtintų glomerulonefrito atvejų. Kaip ten bebūtų, šioje veislėje BUN padidėjimo priežastis vis dar nežinoma.
Padidėjęs greihaundų kreatinino lygis
Greihaundai – gan savita veislė, kurios net keli rodikliai dažnai nepatenka į standartinius atskaitos intervalus. Vienas iš jų – padidėjęs kreatinino kiekis (vidutinis, 1,6 mg/dl, lyginant su įprastu 1,0 mg/dL).
Kreatinas kepenyse gaminamas iš glicino ir arginino, po to jis pernešamas į raumenis (griaučių ir širdies) ir fosforilinamas iki fosfokreatino reakcijoje, kurią katalizuoja kreatinkinazė. Tada fosfokreatinas veikia kaip pagrindinė raumenų energijos atsarga, išskirianti fosfatą esant sumažėjusio ATP epizodams. Kreatino likučiai skaidomi į kreatininą, kuris iš inkstų išsiskiria iš esmės nepakitęs.
Svarstomos įvairios padidėjusio kurtų kreatinino lygio priežastys, įskaitant sumažėjusį filtracijos inkstuose greitį, nors tai nebuvo įrodyta. Taip pat manoma, kad tai gali sukelti šėrimas daug mėsos turinčiu racionu (kas tipiška lenktyniniams šunims), tačiau vieno tyrimo metu padidėjęs kreatinino lygis liko ir pensijon išėjusiems šunims, šertiems įprastesniu pašaru.
Kreatinino padidėjimas taip pat susijęs su didesnėmis fosfokreatino atsargomis organizme dėl padidėjusios raumenų masės, kas taip pat gali lemti aukštesnį šios veislės alanininė transaminazės (ALT) kiekį. Tikėtina, šiek tiek padidėjus kreatinino koncentracijai (iki 2,1 mg/dl) sveikiems kurtams gali nereikėti tolesnių diagnostinių tyrimų. Greihaundų vidutinis SDMA lygis taip pat didesnis negu kitų šunų, o jo atskaitos intervalas kitoks.
Padidėjęs Labardoro retriverių ATL
Alanininė aminotransferazė (ALT) – vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių, padedantis nustatyti kepenų ligas ankstyvoje stadijoje. ALT daugiausia randama kepenyse, mažiau inkstuose, širdies ir griaučių raumenyse. ALT yra ląstelės citoplazmoje, todėl pažeidus ląstelę (pvz., kepenų ląstelę hepatocitą), šis fermentas greitai patenka į tarpląstelinę erdvę ir jo aktyvumas kraujo plazmoje padidėja.
Labradoro retriveriai yra linkę į lėtinį hepatitą dėl per didelio vario kaupimosi, taip pat jiems pasitaiko idiopatinis lėtinis hepatitas. Šiems šunims požymiai gali būti subklinikiniai ar svyruoti nuo lengvų ir nespecifinių iki sunkių. Atrodo, kad su variu susijusią ligos formą nulemia ir genetinės, ir mitybos priežastys.
Nors ALT matavimas priimtinas diagnozuojant lėtinį hepatitą, ankstesnėse ligos stadijose jo jautrumas menkas. Dėl to šiai rizikos grupei pasiūlyta skirti kitokį tyrimo atskaitos intervalą su žemesne viršutine riba. Dobermanai, anglų ir amerikiečių kokerspanieliai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai, anglų springerspanieliai ir Bedlingtono terjerai taip pat linkę į lėtinį hepatitą, dėl to reikėtų atkreipti dėmesį ir į šių veislių ALT.
Padidėjusi bokserių lipazė
Lipazė (LIP) – vienas informatyviausių ūmaus pankreatito (kasos uždegimo) rodiklių, nors jos padidėjimas taip pat gali būti siejamas su kitomis kasą pažeidžiančiomis ligomis kaip kasos latako nepraeinamumas, kasos vėžys, rečiau – kepenų ar kasos neoplazija ir kt.
Bokseriams gan būdinga hiperlipazemija. Sergantys šunys dažnai kliniškai atrodo normalūs ir neturi virškinimo trakto požymių ar kitų apraiškų, atitinkančių pankreatitą. Dėl to pradėta galvoti, kad šios veislės atstovams būdingos kitokios LIP vertės. Tačiau skrodimų metu bokseriams pankreatitas pastebimas dažniau negu kitų veislių šunims. Jeigu bokseriai iš tiesų linkę į pankreatitą, padidėjęs LIP kiekis gali būti subklinikinis ligos požymis. Lėtinis pankreatitas gali sukelti egzokrininį kasos nepakankamumą – tačiau vieno tyrimo duomenimis, bokseriams kasos nepakankamumo rizika mažesnė lyginant su kitomis veislėmis. Taip pat žinoma, kad bokseriams būdinga ypač maža rizika susirgti cukriniu diabetu, tačiau didesnė rizika susirgti insulinoma. Genetinės to priežastys nežinomos, tačiau jų kasos salelių ląstelės didesnės nei kitų veislių, o tai rodo didesnę β ląstelių masę dėl padidėjusios salelių regeneracijos ir (arba) sumažėjusios apoptozės. Tai galėtų paaiškinti šios veislės atsparumą cukriniam diabetui ir polinkį į insulinomą. Galbūt bokserių egzokrininė kasa taip pat turi didesnę masę, palyginti su kitomis veislėmis, o tai gali sukelti hiperlipazemiją. Reikėtų išsamesnių šios veislės tyrimų, tačiau tikėtina, kad padidėjęs lipazės kiekis bokseriams gali kelti mažiau rūpesčių negu kitoms veislėms.
