Padaugėjus su gyvūnais, ypač šunimis, atliekamų tyrimų, pastebėta, kad jų rezultatus dažnai galima pritaikyti ir žmonių pasauliui. Tai labai paranku kalbant apie kai kurias sunkiai ištiriamas ar retesnes ligas. Dėl to imta intensyviai gilintis į šunų elgesį, ligas, psichikos sutrikimus ir t.t. (finansavimą įvairiems eksperimentams gauti ne visada lengva, tačiau jeigu pagrindžiama, kad tyrimas bus naudingas ne tik šunų, bet ir žmonių pasauliui – jo įgyvendinimo tikimybė išauga). Jau kurį laiką atsirasdavo nuomonių, kad bent kai kurie šunų ir žmonių psichikos sutrikimai yra panašūs – o augantis jų tyrimų skaičius, kad ir nedrąsiai, šias nuomones pradeda patvirtinti. Kol kas mokslininkai žengia tik pirmuosius žingsnius, tad daug naujų pastebėjimų bei įžvalgų mūsų lauks ateityje.
Paveldimos šunų ir žmonių baimės
Baimė – įgimta ir gyvybiškai svarbi reakcija. Tačiau pernelyg didelė ji gali tapti rimta problema, kurią neretai lydi agresija. 1 iš 4 šunų kenčia nuo baimių, o 25 - 49 proc. keturkojų yra jautrūs triukšmui. Žinoma, kad šunų baimės atitinka žmonių su nerimu susijusius sutrikimus. Remiantis naujausiais genetiniais tyrimais, bendros šunų baimės susijusios su regionu 7 chromosomoje, kurio žmogiškasis atitikmuo yra 18-oje chromosomoje. Sritis 18p11 siejama su keliomis neuropsichiatrinėmis ligomis kaip šizofrenija ar bipolinis afektinis sutrikimas. Baimė - neatskiriama daugelio psichikos sutrikimų dalis, o šizofrenija netgi buvo apibūdinta kaip lėtinė baimė. Gali būti, kad šunų baimės ir žmonių psichoziniai sutrikimai turi panašumų.
Šunų jautrumas triukšmui dažniausiai pastebimas perkūnijos ar fejerverkų akivaizdoje. Pastebėta, kad garsams jautriems šunims nebūtinai būdingos kitos baimės, tačiau egzistuoja jų ryšys su išsiskyrimo nerimu. Jautrumas garsams pasireiškia ir žmonėms, pvz., esant mizofonijai (būsena, kai erzina įprasti, niekuo neypatingi garsai) ir hiperakuzijai (padidėjęs jautrumas garsams), kai tam tikri garsai sukelia diskomfortą, baimę ar pyktį. Vis dėl tų apie šių ligų genetinį pagrindą tiek žmonių, tiek veterinarinėje medicinoje žinoma mažai.
Tarp vokiečių aviganių pastebėtas genominis regionas, susijęs su jautrumu triukšmui. Jame yra keletas genų, susijusių ir su žmonių psichikos sutrikimais. Taip pat šiame regione yra genas, koduojantis neurotransmiterio glutamato receptorius bei susijęs tiek su baime, tiek su klausa. Kitas įdomus oksitocino receptorių genas OXTRm siejamas su baime, stresu ir socialiniu elgesiu.
Šunų kognityvinė disfunkcija – Alzheimerio atitikmuo
Šunų kognityvinė disfunkcija ŠKD (Canine Cognitive Dysfunction, arba CCD – nesupainiokite su taip pat anglų klaba „koduojamu“ Canine Compulsive Disorder) yra su amžiumi susijęs sindromas, dėl kurio prastėja gyvūno pažintinės funkcijos. Šis degeneracinis procesas panašus į žmonių Alzheimerio ligą. Jam būdinga susipainiojimas, socialinių santykių prastėjimas (sumažėjęs interesas bendrauti, žaisti), aktyvumo lygio pakitimai, apatija, padidėjęs nerimas, kompulsinis elgesys, pažįstamų objektų ar žmonių baimė, agresija, miego ir būdravimo ciklo pakitimai (neramus elgesys naktį, miegojimas dieną), tuštinimasis namuose (nesugebėjimas iškentėti įprastos trukmės arba nesiprašymas laukan), motorinių funkcijų prastėjimas, dažnesnis cypimas/lojimas, sumažėjęs atsakas į dirgiklius. Šunys dažnai aptinkami susipainioję pažįstamose vietose, neatsako į komandas ar kvietimą. Pirmieji simptomai subtilūs ir beveik nepastebimi, milžiniškoms veislėms jie atsiranda nuo 5 metų amžiaus, mažoms – sulaukus 10 metų. Šunų ir žmonių anatominiai bei fiziologiniai demencijos požymiai labai panašūs, be to, šunų smegenys į gydymą reaguoja taip pat kaip ir žmonių.
Svarbu atsiminti, kad bet kuris ŠKD požymis gali būti susijęs su rimta ir galbūt išgydoma medicinine būkle - tad pirmoji stotelė kilus bet kokiems įtarimams turi būti veterinaras. Būtina įvertinti, ar šuo neserga skydliaukės, inkstų, raumenų ir kaulų ligomis, diabetu, vėžių, Kušingo liga, ar neturi kepenų sutrikimų. Kai kurios elgesio problemos gali priminti ŠKD simptomus (tinkamas neišmokymas nesituštinti namuose, socialinių sąveikų stoka, išsiskyrimo nerimas, baimė, agresija, kompulsiniai sutrikimai). Tik tada, kai standartiniai tyrimai nenustato medicininės demencijos simptomų priežasties, laikas apsvarstyti ŠKD. Nors kai kurie simptomai gali būti susiję su pačiu senyvu amžiumi, kai jie pasireiškia drauge, didesnė tikimybė, kad tai bus ŠKD.
Pagrindinėmis Alzheimerio ligos priežastimis laikoma tarp smegenų ląstelių esančių lipnių baltymų, vadinamų beta amiloidinėmis plokštelėmis, kaupimasis, ir neurofibrilinių tinklelių susidarymas smegenų ląstelių viduje. Abu reiškiniai paveikia smegenis nutraukdami nervinių impulsų perdavimą. Tyrimais patvirtinta, kad senstančių šunų, kuriems nustatytas ŠKD, požymiai panašūs į žmonių Alzheimerio ligos, ypač kalbant apie su beta amiloidinėmis plokštelėmis susijusias patologijas.
Skiriami keturi ŠKD tipai:
Involiucinė depresija, kurią gali sukelti dalinai negydytas nerimas. Ji panaši į lėtinę žmonių depresiją. Kai kurie simptomai kaip tuštinimasis namuose lemia šuns izoliavimą, tad baimė ir kiti simptomai tik blogėja.
Distimija dažnai apima propriocepcijos praradimą, tokie šunys dažnai kliūva už baldų ar kampų. Rimtesniais atvejais galima agresija.
Šunų senjorų hiepragresija susijusi su serotonino kiekiu ir smegenų žievės navikais. Šunys praranda gebėjimą bendrauti su kitais gyvūnais. Jie pirma kanda, tada įspėja.
Konfūzinis sindromas apima pažintinių gebėjimų silpimą. Šią demencijos formą turintys šunys atrodo nesugebantys mokytis. Šis sindromas artimiausias žmonių Alzheimerio ligai.
ŠKD laikoma negrįžtama būkle, tačiau Sidnėjaus Universitete kamieninių ląstelių terapija dviem šunims pavyko atkurti pažintinius gebėjimus. Iš odos ląstelių išaugintos nervinės ląstelės buvo įterptos į šunų smegenis. Pati procedūra nėra lengva – gyvūnus reikėjo du kartus anestezuoti, be to, tam reikalinga smegenų operacija. Dėl to realiai ŠKD galima tik atitolinti ar sumažinti jos pasireiškimą. Svarbiausia prevencija – nuolatinė šuns profilaktinė priežiūra, mityba, papildai. Pasireiškus požymiams, gydymo tikslai yra ligos pažangos lėtinimas bei šunų gyvenimo kokybės gerinimas. Tai – elgesio ir aplinkos valdymas, pritaikyta dieta ir vaistai.
Elgesį galima valdyti tinkamai parinktu fiziniu krūviu, žaidimais (rekomenduojama šunį nuolat pradžiuginti naujais žaislais), socialinėmis sąveikomis, naujų komandų mokymu (naudokite trumpus žodžius), kas lemia fizinę bei psichinę stimuliaciją. Aplinkos valdymas taip pat labai svarbus - tegul ji būna nuspėjama, venite namų pertvarkymo. Kalbant apie tualeto reikalus, vyresni šunys ne visada gali šlapimą ar išmatas išlaikyti taip gerai kaip jaunystėje, kartais netgi prisireikia vystyklų, vandeniui atsparių dangų. Maistas gali būti arba specializuoti antioksidantais (vitaminas E, omega 3 riebiosios rūgštys, aminorūgštys) bei vidutinių grandinių trigliceridais praturtinti komerciniai pašarai, arba namuose ruošiamas ėdalas. Vienintelis šunims, turintiems kognityvinę disfunkciją, patvirtintas vaistas yra anipryl (selegilinas).
Šunų kompulsinis sutrikimas
Šunų kompulsinis sutrikimas ŠKS (Canine Compulsive Disorder) tarp gyvūnų dažnai vadinamas stereotipiniu elgesiu arba stereotipijomis ir gali būti apibrėžtas kaip konkretus, nereikalingas veiksmas ar veiksmų serija, kartojamas dažniau, negu paprastai to tikimasi. Dažniausiai pastebimi yra šunų uodegos vaikymasis ar intensyvus galūnių laižymas, sukeliantis akralinį dermatitą. Nors jis laikomas patologiniu ar nepageidaujamu, kai kurie ritualizuoti ir stereotipiniai elgesiai gamtoje yra naudingi, jie vadinami fiksuotais veiksmais. Jie kartais pasižymi savybėmis, būdingoms obsesiniam kompulsiniam elgesiui. Dėl to kai kurie mokslininkai mano, kad nepalankus obsesinis kompulsinis elgesys atsirado iš normaliai naudingo proceso, kuris nuėjo kiek per toli.
ŠKS siejamas su žmonių obsesiniu kompulsiniu sutrikimu – būkle, kurios etiologija menkai suprantama, iš dalies dėl to, kad ji ilgai išlieka nediagnozuota ir negydyta. ŠKS būdingesnis kai kurioms veislėms, tad manoma, kad sutrikimas turi genetinį faktorių. 2010 m. nustatyta, kad 7-oje šunų chromosomoje esantis CDH2 genas susijęs su padidėjusia ŠKS rizika (pasireiškiančia intensyviu šonų laižymusi).
Pastebėta, kad į šias problemas labiau linkę miniatiūriniai ir standartiniai bulterjerai, vokiečių aviganiai bei Stafordšyro bulterjerai. Pasak tyrimų, skirtingoms veislėms būdingi skirtingi ŠKS požymiai. Pvz., vokiečių aviganiai linkę į uodegos vaikymąsi ir haliucinacijas, dalmatinai bei rotveileriai į haliucinacijas, borderkoliai į „spoksojimą į šešėlius“, belgų aviganiai į ėjimą ratu, taksai ir šiba inu į uodegos vaikymąsi ir savižalojimą, didelių veislių atstovai į galūnių laižymąsi, bulterjerai į uodegos vaikymąsi ir sustingimą, dobermanai į savo šonų ar kitų daiktų laižymą. Atskiroms veislėms būdingi skirtingi požymiai gali reikšti tik joms būdingas su problema susijusias genetines mutacijas. Kol kas galima išskirti dvi veisles, su kuriomis buvo atlikti rimčiausi šios srities tyrimai – tai dobermanai ir bulterjerai.
Atlikus smegenų struktūros palyginimus MRI aparate, nustatyta, kad ŠKS turinčių dobermanų ir nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo kenčiančių žmonių smegenų pakitimai panašūs. Kito tyrimo metu aptikti „genetiniai vartai“ į dobermanų ŠKS. Su rimčiausiais atvejais susijęs lokusas, aptiktas regione, kuriame yra trys serotonino receptorių genai. Kitas su ŠKS susijęs lokusas rastas 11-toje chromosomoje, turinčioje geną, kuris, kaip manoma, žmonėms padidina riziką susirgti šizofrenija.
Tiriant savas uodegas besivaikančius bulterjerus, pastebėta, kad uodegų persekiojimu dažniau užsiima patinai (2002 m. skirtingų veislių šunų tyrimo duomenimis, tarp patinų ŠKS paplitęs dukart dažniau negu tarp kalių). Tokios veiklos metu šuo atsiduria į transą panašios būsenos, kurią kartais gali lydėti epizodinės agresijos atvejai. Kai kuriems pastebimas polinkis į baimę, nerimą ar traukulius primenančius priepuolius. Paveiktų šunų savininkai juos įvardija kaip asocialius, dažnai šie gyvūnai turi įkyrų dėmesio sutelkimą prie tam tikrų objektų (maniją). Dauguma paveiktų šunų taip pat turi rimtų odos problemų, dažnai kenčia nuo virškinimo sutrikimų.
Paveiktų šunų kompiuterinės tomografijos tyrimai atskleidė hidrocefaliją (skysčių kaupimąsi kaukolės ertmėje), o elektroencefalografija – neįprastas smegenų bangas, kurioms būdingas epileptinis modelis. Dėl to kilo klausimų – ar išties tai ŠKS, ar kažkas sudėtingiau. Ištyrus uodegas gaudančių bulterjerų kraują, pastebėta padidėjusi neurotensino NT ir hormono CRH koncentracija – abi šios medžiagos siejamos su autizmu. Be to, šuniškieji atvejai reaguoja į panašius vaistus, kaip serotinino reabsorbcijos inhibitoriai (prozakas), ir prieštraukulinį gydymą. Jau minėtas 2010 m. atrastas CDH2 nėra susijęs su bulterjerų problema. Vietoje jo atsirado kitu du įtariamieji – vienas 4-toje chromosomoje, apimantis kadherino geną (žinoma, kad šie genai susiję su autizmu), kitas – X chromosomoje.
Žmonių neurologinė problema, vadinama trapios X chromosomos sindromu, atsiranda dėl probleminio geno X chromosomoje. Trapios X chromosomos sindromas – genetinis dažniau vyrus paveikiantis sutrikimas, kuriam būdinga lengva ar vidutinio sunkumo protinė negalia. Trečdalis nukentėjusių turi autizmo bruožų kaip socialinės sąveikos problemos, dažnai pastebimas hiperaktyvumas, 10 proc. pasireiškia traukuliai.
Kol kas žinoma tik tiek, jog norint daugiau sužinoti tiek apie ŠKS, tiek apie bulterjerų uodegos vaikymosi atvejį reikia atlikti daugiau ilgai trunkančių ir dažnai brangių tyrimų.