Kas bus, jei gyvūną šersiu vien kepenimis?

Kepenys – geležes, baltymų, vario, vitaminų A, D ir kelių B grupės atstovų šaltinis. Paprastai nedideliais kepenų kiekiais papildomas RAW ar BARF šeriamų šunų racionas, o laikais, kai nebūta tokios gausios papildų pasiūlos, jos buvo puikus vitaminų šaltinis mūsų plėšriems augintiniams bei nepakeičiama raciono dalis darbiniams bei sportiniams šunims. Nors ir atrodo savaime suprantama, kad kepenų reikia siūlyti nedideliais kiekiais (dideliais dažnai ir nepavyks, nes, pvz., dauguma šunų gavę daugiau organų mėsos suviduriuoja), kai kurie šeimininkai nusprendžia augintinius šerti vien „supermaistu“. Šėrimo vien kepenimis ir kitų organų mėsa kilmė – geri norai ir menkas supratimas. Yra žmonių, tikinčių, kad nuolat augintiniams duodant tokius daugybės naudingų medžiagų kupinus produktus, gyvūnai klestės – deja, keturkojai nuo tokio raciono tik  suluošinami, o diagnozavus problemą padėti gali būti per vėlu.

Kepenyse labai mažai kalcio ir daug vitamino A. Šių medžiagų disbalansas gali nulemti kaulų sutrikimus. Įrodyta, kad vitamino A toksikozė katėms gali lėtai išsivystyti per metus, jeigu jos reguliariai šeriamomis kepenimis ir šios tampa pagrindiniu jų maistinių baltymų šaltiniu. Jei kačių racionas papildomas mažais kepenų kiekiais, tai nekenkia, tačiau kaip pagrindinio meniu komponento jų reikia vengti.

Kepenys katę gali padaryti neįgalia

Vitamino A perteklius katėms dažniausiai siejamas su deformuojančia kaklo spondilioze. Dėl per didelio šio vitamino kiekio vystosi kaulinės ataugos kaklo slankstelių ir ilgųjų priekinių galūnių kaulų srityse. Tos ataugos pirmiausia išsivysto pirmuose trijuose kaklo slankstelių sąnariuose ir priekinių kojų sąnariuose. Laikui bėgant jos pradeda kelti skausmą ir trukdo judėti. Pradiniai ligos požymiai – apetito praradimas, svorio kritimas, letargija, nenoras judėti. Katės tampa netvarkingos išvaizdos (matyt dėl to, kad nebesugeba rūpintis kailiuku). Ligai progresuojant, kinta laikysena – atsiranda į kengūros panaši laikysena: katė tupi labiau galine dalimi ir laiko pakeltą priekį. Dažnai pastebima „fiksuoto stebėjimo“ poza, matyt dėl sumažėjusio gebėjimo judinti kaklą ir pasukti galvą. Vėliau atsiranda šlubavimas viena ar abejomis priekinėmis galūnėmis.

Tyrimais nustatyta, kad augantiems kačiukams vitaminas A skeleto pažeidimus sukelia tada, kai kelių mėnesių laikotarpiu kasdien jo gaunama nuo 17 iki 35 mikrogramų (μg)/gramui (g) kūno svorio.  1 kg svorio kačiukui reikia maždaug 50 μg vitamino A per dieną (1000 μg/kg sausosios medžiagos masės). Saugi riba tokio dydžio kačiukui - maždaug 4000 μg. 1 kg svorio kačiukas per dieną turėtų suvartoti bent 17,000 μg (~56,000 IU) vitamino A, kad pasiektų kenksmingą lygį. Ūmiam toksiškumui sukelti reikalinga dozė yra daugiau kaip 300 kartų didesnė už rekomenduojamą. 5 kg sverianti suaugusi katė turėtų suvartoti 85,000 μg vitamino A kasdien, kad pasiektų šį toksiškumo lygį. Kasdienis aktyvios 5 kg svorio katės vitamino A poreikis - 80 μg. Toksiniam lygiui pasiekti tokia katė kasdien turi suvartoti 1000 kartų daugiau vitamino A. Savaime suprantama, kad esant subalansuotam racionui, to pasiekti neįmanoma. Net katę nuolat šeriant kepenimis tai pasiekti sunku - pvz., jautienos kepenys vitamino A turi 160 μg (530 IU)/g. Kepenimis šeriama suaugusi katė kasdien suvartos 27,200 μg vitamino A - šiek tiek mažiau, negu reikia toksiniam poveikiui. Tačiau praktikoje visais atvejais, kai katėms išsivystė deformuojanti kaklo spondiliozė, jos buvo šertos kepenimis. Galimi du tokio neatitikimo paaiškinimai. Pirma, gyvūnų kepenys labai skiriasi vitamino A kiekiu, ir lentelėse nurodomas kiekiai yra vidutinė, o ne didžiausia vertė. Antra, visais atvejais katės kepenimis šertos ilgą laiką.

Jei vitamino A gaunama mažesnėmis dozėmis, kaklo spondilozė vystosi lėtai ir požymiai išryškėja vėliau. Tai patvirtina faktas, kad vidutinis kačių amžius, kai diagnozuojama minėta liga, yra 4,25 metų. Tad greičiausiai vitamino A kiekis, sukeliantis spondilozę, priklauso ir nuo vartojimo trukmės – ilgalaikėje perspektyvoje jo reikia mažiau.

Yra tikimybė, kad reguliarus kačių raciono papildymas kepenimis, net jei jos taikomos tik kaip priedas, kelių metų bėgyje gali sukelti skeleto problemų. Šeriant katę vien kepenimis, vitamino A tokskozė gali žengti koja kojon drauge su antriniu mitybiniu hiperparatiroidizmu, kadangi organų mėsoje yra mažai kalcio ir daug fosforo.

Pašarus papildant menkių kepenų aliejumi taip pat galima sukelti vitamino A perdozavimą. Kasdien po vieną šaukštą menkių kepenų aliejaus sulapnojanti augintinė papildomai gauna 10 000 μg vitamino A. Žuvų kepenų taukuose taip pat būna daug vitamino D.

Realiame pasaulyje šunų skeletui vitaminas A nekenkia, tačiau problema buvo sukelta eksperimentiškai, tad jos tikimybė egzistuoja. Labai dideli vitamino A kiekiai augimo metu sumažinu šunų ilgųjų kaulų ilgį ir storį, lemia pernelyg ankstyvą epifizių užsidarymą ir osteofitų išsivystymą. Tačiau iš esmės šunys gan atsparūs vitamino A toksikozei. Pusmetį - metus kasdien šuniukus šeriant iki 400 000 TV/kg sausosios medžiagos arba suaugusius šunis iki 787 000 TV/kg  toksinio poveikio požymių nepastebėta, o kaulų tankis nebuvo paveiktas neigiamai. 

Vitamino A perdozavimas gydomas pašalinant šį vitaminą iš raciono ir gyvūnui paskiriant subalansuotą ėdalą. Jeigu atsirado skeleto pažeidimų, problema greičiausiai jau neišsprendžiama. Be to, jei katė ilgai šerta kepenimis, pakeitimas į kitą ėdalą taip pat kelia problemų, kadangi gyvūnas pirmenybę teiks pašarui, prie kurio buvo pripratęs.

Ar kepenys kaupia toksinus?

Dar vienas su kepenimis susijęs mitas – kad anos pavojingos, nes kaupia toksinus. Tai ne visai tiesa. Kadangi kepenys vadinamos organizmo filtru, mes jas bandome lyginti su mūsų buityje naudojamais filtrais, kurie linkę kaupti įvairias blogybes – bet juos reikia nuolat keisti. Iš tiesų kepenys panašesnės ne į fizinį mums įprastą filtrą, o į cheminio perdirbimo gamyklėlę. Kepenys gauna siuntas, nustato, kas ten jose randasi, o tada reaguoja. Taip jos baltymus verčia gliukoze, gliukozę - glikogenu, gamina trigliceridus, padaro toksinus inertiškais ir išstumia juos lauk, kad anuos perimtų inkstai ir pašalintų su šlapimu.

Kepenys neabejotinai gali kaupti sunkiuosius metalus, tačiau tas būdinga ir mėsai – jeigu dėl tokių priežasčių vengiate kepenų, tai taikykite šį principą ir gyvūno raumenims. 2004 m. atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad galvijų, avių ir vištų kepenyse, inkstuose ir mėsoje galima rasti minėtų metalų. Jaučio kepenyse rasta 52 ppm arseno - o liesoje mėsoje 46,46 ppm. Gyvsidabrio kepenyse rasta 31,47 ppm - kai mėsoje 62,39 ppm. Taigi kepenys nėra kažkoks išskirtinis kenksmingų medžiagų kaupikas. Kito tyrimo duomenimis, kur tirti netoli metalurgijos fabrikų žolę rupšnojusių karvių organai, aptikta, kad kepenys sukaupė daugiau sunkiųjų metalų negu raumenų mėsa. Ką tai sako? Nevalgykit sunkiaisiais metalais užterštos jautienos, pirkit mėsą iš patikimų tiekėjų. Paprastai mėsa, taip pat ir kepenys, mus pasiekia  iš gyvūnų, užaugintų palyginti švariomis ir gan humaniškomis sąlygomis. Net patys atsainiausi galvijų augintojai nenori, kad jų gyvūnai ėstų užterštus pašarus. Tai būtų blogai verslui ir jie stebi tokio tipo dalykus.


Fatal error: Allowed memory size of 268435456 bytes exhausted (tried to allocate 942080 bytes) in /home/aleksann/domains/vetvila.lt/public_html/includes/database/database.inc on line 2139