Iš karo misijų grįžę šunys kenčia nuo potrauminio streso sindromo

Gyvūnams, pradedant nuo pelių, baigiant žmonėmis, galimi ryškūs atsiminimai iš psichologiškai traumuojančių įvykių. Pelėms, patyrusioms neišvengiamą šoką, arba žiurkėms, kurios buvo imobilizuotos ir po to paveiktos katėmis, atsirado požymių, panašių į potrauminio streso sindromą PSS. Tie požymiai – bendros baimės, hipervigilumas (padidėjęs pastabumas pavojaus atveju), nuolatinė slapta baimė bei vengimas visų baimę galinčių sukelti situacijų.

Nenuostabu, kad šunims, įvykus gyvybei pavojingai situacijai, taip pat gali išsivystyti PSS. Gyvūnų elgesio specialistas Dr. Nicholas Dodman taip apibūdino pirmąjį savo matytą PSS atvejį: Bostono policininkas šovė į šunį manydamas, kad tas jį puola. Keturkojis išgyveno, tačiau jam išsivystė visi klasikiniai PSS požymiai: hipervigilumas, stiprus vengimas bet ko, kas susiję su įvykiu (policijos automobilių, policininkų, sirenų, mirksinčių šviesų ir t.t.). Vienintelis problemos sprendimas buvo vaistai.

Kitas atvejis, gan plačiai nuskambėjęs pasaulyje – karo šuo Gina, grįžusi iš savo pareigų Irake. Ji nuolat nerimaudavo, neatlikdavo užduočių treniruočių metu. Jos vedlys nusprendė, kad jai – PSS, nors tuo metu toks pareiškimas dar buvo tapatus neišmanėlių pasakaitėms.

Atvejai, kuriuos galima priskirti šunų PSS, galimi po gyvūno skriaudimo, nelaimingų atsitikimų, sunkių ligų ar traumų gydymo. Nors daug kas įsivaizduoja, kad PSS galimas tik po psichologinio traumuojančio įvykio kare, išties jį tiek žmonėms, tiek kitiems gyvūnams sukelti gali bet kokie nemalonūs gyvenimo iššūkiai.

Atrodo, į šunų PSS rimčiausiai žiūri JAV kariuomenė. Net apibrėžti požymiai, kurie taikomi tik karo reikmėms naudojamiems darbiniams šunims. Tokie gyvūnai turėjo atsidurti kokioje nors karinėje situacijoje, susidurti su vienu ar keliais ypač traumuojančiais įvykiais, o po jų demonstruoti tokius požymius kaip nesugebėjimas atlikti įprastų pareigų (tiksliau, vengimas veiklų, kurių anksčiau imdavosi entuziastingai). Įdomu tai, kad ne visiems šunims, atsidūrusiems traumuojančių įvykių sūkuryje, išsivysto PSS. Paplitimas – 5 - 10 proc. Atrodo, kad tie keturkojai, kuriems išsivysto PSS, turi polinkį į šią reakciją. Tas pats būdinga ir kareiviams.

Pasiūlytą daug genetinių ir epigenetinių veiksnių, galinčių nulemti polinkį į PSS. Yra įrodymų, kad trauminiai ankstyvojo gyvenimo potyriai vaikams vėliau gali paskatinti PSS atsiradimą. Tikėtina, kad tai būdinga ir šunims, ypač kilusiems iš namų, kuriuose jais piktnaudžiauta. Tai galima vadinti disfunkcine ankstyvąja patirtimi.

Nors karo šunys su PSS turėtų būti puikus modelis studijuojant problemą tarp žmonių, vis dar neskiriama finansavimo šios srities tyrimams. Tačiau bent jau taikomos tam tikros priemonės, padedančioms gyvūnams. Šunų PSS gali būti valdomas, tačiau niekada nebus visiškai išgydytas. Pasak mokslininko ir psichologo Jaak Panksepp, trumpi, grubūs ir aktyvūs žaidimai gali padėti šunims susidoroti su PSS simptomais. Toks žaidimų tipas išlaisvina didelius kiekius neurotrofinių veiksnių, susijusių su naujų neuronų augimu. Taip tam tikroje smegenų dalyje esantys blogi prisiminimai pakeičiami smagesniais. Tačiau kartais tokių šėlimų neužtenka. Rimtesniais atvejais tenka pasitelkti ilgesnę ir subtilesnę desensibilizaciją. Šunys, iš toli veikiami dirgiklio, apdovanojami už nereagavimą. Tai kartojama, o dirgiklis artinamas. Taip pat gydymas gali būti papildytas maisto terapija, feromonais, kartais - žmonių antidepresantais. Jei šuo nesugeba greitai atsigauti, skiriamas ilgalaikis gydymas namuose. Jei po trijų mėnesių simptomai išlieka, šuo skiriamas į kitas pareigas arba išleidžiamas pensijon.


Fatal error: Allowed memory size of 268435456 bytes exhausted (tried to allocate 974848 bytes) in /home/aleksann/domains/vetvila.lt/public_html/includes/database/database.inc on line 2139