Komerciniai kačių pašarai atsirado vėliau negu šunų, daugiausia dėl to, kad manyta, jog katės pačios puikiai sugeba pasirūpinti savimi. Žinoma, ne visi buvo tokie kategoriški – 1876 metais datuojamame rašte pažymima, kad Gordono arklidėse gyvenančios katės turi gauti specialaus maisto, nes tik taip jos bus vertingos kenkėjų žudikės. Kates rekomendavo šerti reguliariai ir pakankamais kiekiais, geriausia – du kartus dienoje, pusryčiams pateikiant avižinių dribsnių košę su pienu ar šiltame piene mirkytą duoną su šiek tiek cukraus, o vakarienei – mėsą. Tais pačiais metais šunų ėdalų gamintojas Spratt reklamavo kačių pašarą - tikėtina, tai buvo pirmasis komercinių kačių ėdalų gamintojas.
Katės – tikros mėsėdės, jos privalo gauti mėsos. Net namuose gyvenančios neretai mielai pasimėgauja šviežiai nužudytų graužikų ar paukštelių mėsa. Kartais katės tampa oportunistinėmis ėdikėmis ir neatsisako virtų produktų ar specialių pašarų, ypač jeigu jie skanūs. Natūralioje kačių mityboje augalinių medžiagų praktiškai nepamatysite – nebent retkarčiais jos paskanaus žolių ar suris visą peliuką su jo žarnelėmis. Katės fiziologiškai nesugeba iš augalų išgauti maistinių medžiagų.
Argininas ir taurinas katėms būtini
Kačių organizmas negali pasigaminti kai kurių maisto medžiagų kaip taurinas ar argininas, tad šios medžiagos turi būti gaunamos su maistu. Vitaminų ir mineralų trūkumas gali sukelti akivaizdžiai matomas sveikatos problemas. Stipriems kaulams ir dantimis būtini kalcis ir fosforas, o nervų impulsams bei ląstelių signalams perduoti ar raumenims susitraukti reikalingi tokie mineralai kaip magnis, kalis ir natris. Mažesniais kiekiais reikalingi mineralai kaip selenas ar varis veikia kaip fermentinių reakcijų pagalbininkai. Maisto medžiagų trūkumui itin jautri kačių oda. Esant mitybos trūkumams, atsiranda pleiskanos, paraudimai, slenka plaukai, oda riebaluojasi, kailis retėja.
Trūkstant arginino, katei gali kristi svoris, kartais viskas gali baigtis gaišimu. Čia galbūt reikėtų pradėti nuo citrulino, kuris paprastai keliauja į inkstus ruošti arginino, tačiau kadangi kačių plonosiose žarnose trūksta patį citruliną gaminančių fermentų, savaime suprantama, kad jis nepajėgs paruošti riekiamo arginino kiekio. Argininas būtinas, kad kenksmingas amoniakas pavirstų karbamidu ir iškeliautų lauk su šlapimu. Su maistu negaunant pakankamai arginino, prasideda amoniako kaupimasis ir hiperamonemija, pasireiškianti vėmimu, letargija, ataksija ir t.t. – kartais būna taip blogai, kad koma ar mirtis ištinka vos per kelias dienas. Požymiai vystosi greitai dėl to, kad net racione esant nepakankamam arginino kiekiui, katė vis viena gaus daug kitų aminorūgščių, kurias organizmas katabolizuos gamindamas amoniaką.
Mažiausia arginino paros norma katei - 190 mg/kg. Kadangi dauguma kačių sveria apie 4,5 kg, katei per dieną rekomenduojama apie 855 mg arginino. Kalbant apie maistinius arginino šaltinius, daugiausia jo galima rasti tune, vištienoje, kalakutienoje, lašišoje, krevetėse ir kiaušinio trynyje.
Taurino svarba kačių sveikatai pirmą kartą išaiškinta 1897 metais, kai pastebėtą, kad jo trūko daugumai sirgusių dilitacine kardiomiopatija. Veterinarai kardiologai sutiko, kad daugumą šios širdies ligos atvejų nulėmė taurino trūkumas. Sergamumas dramatiškai sumažėjo pertvarkius racioną. Kalbant apie šunis, taurino trūkumas miokardo sveikatą paveikia tokių veislių atstovams kaip kokerspanieliai, niūfaundlendai, auksaspalviai retriveriai ar dalmatinai. Dabar kalbant apie šunų mitybą svarstoma, ar taurino trūkumas yra priežastinis, ar tiesiog susijęs veiksnys.
Taurinas yra širdies ląstelių osmosinio streso mažintojas, jis stabilizuoja membraną, veikia kai antioksidantas, normalizuoja kalcio koncentraciją ir srautą, inaktyvuoja laisvuosius radikalus, gali sušvelninti katecholaminų poveikį kardiomiocitams ir kraujagyslių sistemai, susilpnina angiotenzinogeno poveikį, daro įtaką neurologiniam vystymuisi, tinklainės, griaučių raumenų ir reprodukcinėms funkcijoms. Gali būti, kad taurinas, kaip ir vanduo, savo fiziocheminės savybės padeda išlaikyti tinkamą vidinę aplinką ląstelėse, palengvindamas normalius medžiagų apykaitos procesus. Klausimų kelia tai, kodėl dilitacinė kardiomiopatija išsivysto tik apie trečdaliui taurino negaunančių kačių, kodėl kai kurie šunys itin jautrūs jo trūkumui ir koks tikslus jo fiziologinis/fiziocheminis vaidmuo širdžiai bei kitoms ląstelėms.
Daugiausia taurino organizme galima rasti skeleto raumenyse, kur normaliai kalcio homeostazei reikia daug taurino. Kai raumenų taurino koncentracija sumažėja 90 proc., krenta ir žmonių fizinis pajėgumas. Taurino kiekis kraujyje gali neatspindėti jo kiekio širdies raumenyje.
35 – 56 mg – pakankama taurino dozė katei per dieną. Šeriant kates natūraliai, turėkite omenyje, kad daug taurino turi kalakutiena (306 mg/100g), vištų kepenys (110 mg/100g), vištiena (82,6 mg/100g), jaučio kepenys (68,8 mg/100 g), jaučio širdis (63,2 mg/100 g), ėriena (43,8 mg/100 g) ir jautiena (43,1 mg/100 g).
Ląsteliena
Ląsteliena - augaliniai angliavandeniai, kurių žinduolių fermentai virškinti negali, tačiau jų galima rasti įvairių tipų – nuo labai lengvai fermentuojamo pektino iki vidutiniškai „pasiduodančio“ runkelių minkštimo ar praktiškai „nepajudinamos“ celiuliozės. Ląsteliena padeda pasisotinti, palaikyti normalią žarnyno peristaltiką. Paprastai geriausiai vertinama vidutiniškai fermentuojama ląstelieną, siejama su padidėjusiu storosios žarnos svoriu ir didesniu gleivinės paviršiaus plotu, skirtu medžiagoms absorbuoti.
Katėms ląsteliena nėra būtina, tačiau ji svarbi sveikam virškinimo traktui. Storojoje žarnoje esantys mikrobai turi galimybę fermentuoti maistinę ląstelieną iki trumpųjų grandinių riebalų rūgščių. Virškinimo trakto ląstelės nuolat miršta ir jas reikia keiti kitomis, o tai reikalauja daug energijos. Šios pagamintos riebalų rūgštys yra puikus energijos šaltinis epitelio ląstelėms.
Dažnai sugautą grobį katės suryja visą – su kailiuku, sausgyslėmis, raiščiais ir kremzlėmis. Tikėtina, kad ta nedidelė nesuvirškinto grobio dalis tam tikra prasme žarnyne „dirba“ kaip augalinė ląsteliena. Mažas kiekis nevirškinamos medžiagos gali būti naudingas ir gal netgi reikalingas optimaliai žarnyno sveikatai. Racione trūkstant ląstelienos, katės kartais pačios pradeda ieškoti augalinių medžiagų (lapų). Ar augalinės kilmės ląsteliena gali tapti adekvačiu pakaitalu tam, ką katė gautų gamtoje? Greičiausiai taip, tačiau reikia atsiminti, kad tos nevirškinamos medžiagos esant natūraliai mitybai sudaro daugiausia 0,55 proc.
Per daug ląstelienos katei gali pakenkti – mažinti kasos fermentų, reikalingų baltymų virškinimui, sekreciją. Katės turi mažesnį kasos fermentų kiekį negu kiti žinduoliai, tad esant didesniam kiekiui ląstelienos jų gebėjimas absorbuoti maisto medžiagas prastėja. Dėl to nuolat šeriant ėdalu, kuriame labai didelis ląstelienos kiekis (apie 10 proc.) katei gali prastėti kailio kokybė ir stipriai padidėti išmatų kiekis.
Svorio metimas
Pagrindiniai kačių nutukimo veiksniai yra su maistu į organizmą patenkančios energijos perteklius, kastracija ir sumažėjusi šilumos gamyba po svorio priaugimo. Nerimą kelia tai, kad kiekvienas priaugtas kilogramas maždaug trečdaliu sumažina jautrumą insulinui. Nors bazinė ir po ėdimo esanti gliukozės koncentracija nesiskiria tarp liesų ir riebių kačių, nutukusioms norint palaikyti normalią gliukozės kontrolę, prireikia didesnio insulino lygio. Svorio sumažėjimas jautrumą insulinui padidina.
Paprastai kaip dietos valdymo dalis skiriamas kalorijų ribojimas. Natūralus kačių elgesys – kelis kartus dienoje (net iki 16, jei suteikiamas laisvas priėjimas prie pašaro) suėsti po nedidelį ėdalo kiekį. Metant svorį, siekiama, kad katė numestų 1 – 2 proc. per savaitę. Čia kyla daug iššūkių – reikalingos aiškios rekomendacijos, tinkamas ėdalo kiekio pateikimas, kova su tam tikromis augintinės elgesio problemomis kalorijų ribojimo metu (maisto prašinėjimas, miaukimas, neigiamos tarpusavio socialinės sąveikos su kitomis katėmis) ir fizinis aktyvumas. Kai kurioms katėms alkį gali sumažinti vienas rimtesnis paėdimas dienoje, dėl to visada verta atsižvelgti į individualius atvejus.
Vis dažniau kontroliuojant auginių svorį, į pagalbą pasitelkiamos išmaniosios technologijos, pvz., labai naudingos šėryklos, kelis kartus dienoje katei patiekiančios nustatytą maisto kiekį. Aktyvumo stebėjimui gali pasitelkti nuo judesių ar garsų suaktyvinamamas namų kameras bei išmaniuosius mankštos prietaisus.
Jei namuose gyvena kelios katės, rekomenduojama besilaikančią dietos šerti atskirai. Kadangi alkana katė ėdalą ryja greičiau, specialūs lėto ėdimo dubenėliai šią problemą gali sumažinti. Taip pat galima rinktis produktus, kuriuos ėdant prireikia daugiau pastangų. Kramtymo ritmą moduliuoja maisto savybės kaip dydis, kietumas ir tekstūra. Suvartotą ėdalo kiekį gali moduliuoti jo mikrostruktūra – laikas, kiek jis išbūna burnoje, kąsnio dydis, kramtukų skaičius ir ėdimo greitis. Tyrimų su žmonėmis duomenimis, greitai ir lengvai valgomi maisto produktai gali sukelti ribotai suvokiamą sotumą, o tai savo ruožtu padidina maisto suvartojimą. Žmonių tyrimuose padidinus gabaliukų skaičių, sumažinus kandimo dydį ir valgymo dažnį, laisvai prieinamo maisto vartojimas taip pat sumažėja. Pvz., piure konsistencijos ėdalą, lyginant su mėsos juostelėmis, katė vartoja su daugiau kandimų, o burnoje jis išbūna ilgiau – tad kąsniai būna mažesni. Tačiau vartojant piurė laisvas pašaro suvartojimas nesumažėja.
Kartais metant svorį pasirenkamas didesnis ląstelienos kiekis. Tačiau nepastebėta, kad toks sprendimas iš tiesų padėtų svorio kontrolei. Be to, katės tokius ėdalus ėda nenoriai, kadangi pirmenybę jos teikia baltymams ir riebalams. Metant svorį geriau rinktis pašarą su mažesniu kalorijų kiekiu.
