Ar gali kas nors labiau atpalaiduoti negu jaukus ir palaimingas katės murkimas? Dauguma net neauginančių kates tam pritars. O pats murkimas labai ilgą laiką buvo laikytas itin paslaptingu dalyku. Ir, atrodo, jis naudingas žmonėms. Jeigu kenčiat skausmą ar kamuoja artritas, nevykit šalin katės – jei ir nepagydys, tai bent nuramins.
Murkimas – dviejų garsinių impulsų kaitaliojimasis, kurie pasigamina prieš įkvėpiant ir iškvėpiant. Murkimo tonas bei garsumas gali būti labai įvairus. Šį garsą skleidžia kai kurių rūšių katinių šeimos atstovai ir dviejų rūšių genėtos. Panašius į murkimą garsus gali skleisti ir kiti gyvūnai – meškėnai, lokiai, barsukai, lapės, hienos, jūrų kiaulytės, tapyrai ir t.t.
Kaip katės murkia?
Kačių smegenyse yra unikalus nervinis osciliatorius. Nors šis mechanizmas nėra iki galo išaiškintas, jis susijęs su centrinės nervų sistemos osciliatoriniu mechanizmu. Murkimą galima sukelti elektra stimuliuojant tam tikrą kačių neurohipofizės sritį. Patį garsą sukelia balsto stygos, vibruojančios įkvepiamo ir iškvepiamo oro sraute, tuo metu susitraukiant gerklės raumenims ir rezonuojant poliežuviniams kaulams. Garsas pasireiškia pastebimais virpesiais kūno paviršiuje, kinta pagal kvėpavimo ritmą. Intensyvumas ir trukmė gal skirtis priklausomai nuo gyvūno susijaudinimo.
Įdomus faktas – kačių šeimos atstovai gali arba riaumoti, arba murkti. Riaumojančių kačių (liūtas, tigras, jaguaras, leopardas) poliežuvinis kaulas nepilnai sukaulėjęs, kas teoriškai leidžia joms riaumoti, o ne murkti. Likusios katinių šeimos rūšys (naminės katės, lūšys, ocelotai, pumos) turi visiškai sukaulėjusį poliežuvinį kaulą ir murkia, tačiau nesugeba riaumoti. Tiesa, šiai teorijai gali paprieštarauti snieginis leopardas, kurio poliežuvinis kaulas nepilnai sukaulėjęs, tačiau jis murkia.
Murkimo priežastys
Murkti pradeda visai jauni kačiukai žindymo metu. Murkimas galėjo išsivystyti kaip signalinis mechanizmas, užtikrinantis motiną, kad jos mažyliai gerai maitinasi, taip pat gali būti, kad katės murkimas „užmaskuodavo“ palikuonių skleidžiamus garsus, galinčius privilioti plėšrūnus. Katės dažnai murkia būdamos sočios ir atsipalaidavusios. Kartais murkimas būna signalas, reiškiantis, kad katinukas nekelia pavojaus aplinkiniams.
Įvairiose situacijose murkimas skambės skirtingai. Jis netgi gali būti naudojamas žmogaus dėmesiui atkreipti, ypač jei katė išalko – tokiu atveju pastebimas aukšto dažnio komponentas. Aukšto dažnio murkimas – subtilus žmogaus jautrumo išnaudojimas, kadangi mums prie tokių garsu sunku priprasti ir jų nepaisyti.
Katės gali murkti ir kentėdamos skausmą ar norėdamos nusiraminti. Murkimo dėka katės smegenyse gali būti išlaisvintas hormonas, padedantis atsipalaiduoti ir veikiantis kaip skausmo malšintojas.
Dažnių paslaptys...
Įvairių tyrimų duomenimis, kačių murkimo dažnis gali varijuoti nuo 20 iki 140 Hz, tačiau dažniausiai „sukiojasi“ apie 20-25 Hz. Gepardų vidutinis murkimo dažnis yra 20,87 Hz iškvėpimo ir 18,32 Hz įkvėpimo metu, o naminių kačių atitinkamai 21,98 ir 23,24 Hz.
Yra teiginių, kad murkimas gali gydyti. Katės prijaukintos seniai, tačiau lyginant su šunimis jas kamuoja gerokai mažiau kaulų ir raumenų problemų. Dėl to yra teorijų, kad jų murkimas gali švelninti tokias degeneracines judamojo aparato problemas kaip displazija ar osteoporozė. Manoma, kad virpesiai gal skatinti kaulų gijimą. Teigiama, kad katės, kurių murkimo dažnis yra 25-50Hz, naudingesnės gyjant kaulams, o tos, kurių murkimo dažnis 100 Hz – gyjant odai ir minkštiesiems audiniams.
