Nuotrauka, kurią matote, nepalieka abejingų. Neretai neįtikėtinai raumeningas gyvūnas apšaukiamas steroidų auka. Iš tiesų tai – vipetė Wendy, turinti retą genetinę mutaciją. Wendy maždaug dvigubai sunkesnė už įprastą statistinį vipetą - ji sveria 27 kg. Wendy plaučiai ir širdis normalaus dydžio, tad ji turėtų gyventi tiek, kiek ir normalus vipetas. Wendy tėvai buvo įprastos išvaizdos šunys. Žmonės dažnai jos bijo, tačiau pabendravę su kalyte greit supranta, kad ji – draugiška kaip ir bet kuris kitas normalus vipetas. Dabartinėmis žiniomis, iš visų šunų tik vipetai ir turi šią mutaciją, iš kitų gyvūnų rūšių ją „pasigauti“ gali pelės, avys, galvijai ir žmonės.
Tokį neįtikėtiną raumeningumą lemia miostatinas, dar žinomas kaip augimo diferencijavimo veiksnys 8 (GDF8) – TGF beta baltymų šeimos narys, slopinantis raumenų diferencijavimąsi bei augimą. Daugiausia jo gaminama skeleto raumenų ląstelėse, jis cirkuliuoja kraujyje ir veikia raumenų audinius. Miostatiną koduoja MSTN genas. Esant funkcijos praradimo mutacijai miostatinas gali gaminti papildomas raumenų skaidulas, dėl ko susiformuoja raumenų hiperplazija.
Gyvūnai, kuriems trūksta miostatino ar gyvūnai, turintys tokių medžiagų kaip baltymas folistatinas (neleidžiantis miostatinui jungtis prie receptorių), turi žymiai didesnius raumenis. Šis dalykas pastebėtas 1997 metais, kai Alexandra McPherron ir Se-Jin Lee „sukūrė“ pelių mutančių veislę – tos pelytės nesugebėjo gaminti miostatino bei gamino daug folistatino, tad buvo dvigubai raumeningesnės, negu įprastosios.
Tyrimai atlikti ir su galvijais – atrodo, raumeningosios jų veislės taip pat turi „problemų“ su miostatinu. Prieš 30 metų Belgijoje išvesti Belgijos mėlynieji „suteikia“ 20% daugiau mėsos, nors gauna tiek pat pašarų, kiek ir kiti gyvuliai. Jie užsiaugina tokius didelis raumenis, kad jiems sunku judėti ir atveda tokius didelius veršiukus, kad tenka daryti Cezario pjūvį. Net heterozigotiniai galvijai (su viena geno kopija), turintys silpniau išreikštą raumeningumą, duoda 7% daugiau jautienos nei galvijai, kurių miostatinas aktyvus.
Kita veislė, turinti miostatino geno mutaciją yra Pjedmonto galvijai, kilę iš Šiaurės Italijos. Skirtingai nuo pelių, galvijai visai neturi funkcionuojančio miostatino. Nors abi jų veislės apibūdinamos kaip „dvigubo raumeningumo“, iš tiesų bendras jų raumenų padidėjimas – ne daugiau kaip 40 proc.
Žmonės, turintys mutaciją abiejose MSTN geno kopijose (homozigotai), pasižymi reikšmingai padidėjusia raumenų mase ir jėga. Žmonės su viena MTSN geno kopija (heterozigotai) taip pat turi padidėjusią raumenų masę, tačiau mažesniu laipsniu. Va taip ir atsiranda tie „stipriausi“ bei „raumeningiausi“ pasaulio berniukai, apie kuriuos mėgsta rašyto geltonoji spauda. Vienas toks vokiečių berniukas yra homozigotas, jo motina, buvusi sprinterė – heterozigotė (turi vieną mutavusio geno kopiją). Amerikiečių berniuko Liam Hoekstra atvejis kliniškai panašus, tačiau priežastys kiek kitokios – jo kūnas gamina funkcionuojantį miostatiną, tačiau dėl receptorių defekto raumenys negali atsakyt į jo signalus.
Vipetai dažnai auginami lenktynėms. Tada dažniausiai veisiami greičiausi iš greičiausių. Galite pastebėti, kad dalis lenktyninių vipetų išsiskiria įspūdingu raumenų reljefu. Tiesa, tai nėra labai ryškus požymis, tačiau dauguma tų šunų yra itin greiti. Dalis jų turi vieną mh geno kopiją (ryšys tarp minimos mutacijos ir lenktynių rezultatų nustatytas 2007 metais). Heterozigotinė forma, būdama priimtinesne lenktynėse, lėmė tai, jog veisėjai, patys to nenujausdami, selektyviai veisimui atrinkinėjo šunis, kurie jau turėjo mutaciją. Būtent tokie vipetai kartais atsiveda „bully“ tipo šuniukų. Pagalvokime – jei poruojate du heterozigotus, yra 25 proc. tikimybė, kad gims homozigotas. Deja, bully tipo vipetas, nors ir atrodys įspūdingai, jau nebus toks geras bėgikas.
Mokslininkai tyrė daugybę kitų veislių, ir labai raumeningų (bokseriai, stafai), ir „sausesnio“ reljefo (greihaundai, afganų kurtai, levretės, basendžiai), tačiau nė vienoje kitoje tokia mutacija nepatikta. Daugelį nustebino tas faktas, kad ji nepasireiškia ir greihaundų tarpe – jie juk artimi vipetams. Šiuo klausimu iškeltos kelios teorijos. Gali būti, kad imtų mėginių skaičius paprasčiausiai buvo per mažas – jei mutacija greihaundų tarpe reta, ją buvo galima „pražiopsoti“. Kitas dalykas, galbūt ji pasireiškia kai kuriose linijose, kurios nebuvo tirtos. Galų gale ta mutacija sąlyginai nauja, tad galėjo atsirasti tik pas vipetus. Dar viena teorija sako, kad galbūt greihaundai turėjo kokį nors polinkį šiai mutacijai, tačiau ji nejučiomis selektyviai buvo „išmesta“. Mutavusių šunų vidaus organai, tame tarpe ir širdis bei plaučiai, nepakinta, be to, tarp belgų mėlynųjų galvijų pastebėta, kad jų šie organai būna netgi sumažėję – taigi tokia mutacija visai nenaudinga ilgadistancinėse, daugiau ištvermės reikalaujančiose lenktynėse besivaržantiems šunims (greihaundai skuodžia 900 m, vipetai – 300 m), nes didesnė raumenų masė reikalauja geresnio aprūpinimo deguonimi.
Šiuo metu galima ištirti grynaveislių vipetų DNR ir išsiaiškinti, ar jų palikuonys turės raumenyno problemų. Taip siekiama užtikrinti, kad nešiotojas nebūtų poruojamas su nešiotoju. Atrinkinėjant remiantis vien išvaizda galima ir suklysti – būna raumeningų vipetų, kurie nėra nešiotojai (heterozigotai), o kai kurie, atrodantys visai normalaus fenotipo, paaiškėja esą nešiotojai. Anksčiau bent dalis veislynų bully tipo šuniukus užmigdydavo, nes jie neatitinka vipetų standarto, o dabar jie tampa paklausia preke. Atsiranda žmonių, specialiai norinčių auginti tokius „galiūnus“.
Jei nešiotojai pasižymi tik kiek didesniu raumeningumu ir greičiu, homozigotai turi ryškius fenotipinius bruožus. Pirmiausia, 50 proc. jų turi itin ryškų perkandimą. Tokie vipetai – lyg raumenų kalnai, 1 cm jų ūgio „gauna“ papildomus 17 proc. svorio. Jų krūtinės ir kaklo apimtis didesnė, uodega storesnė, galva platesnė, o kojos trumpesnės (su „katės pėdomis“), negu įprastinio tipo atstovų. Savininkai teigia, kad bully tipo vipetai neturi rimtų sveikatos sutrikimų, išskyrus pečių ir šlaunų mėšlungį.
