Drambliai, kasmet grįžtantys paglostyti dūlančių artimųjų kaulų. Ant kompaniono kūno galvą padėjusi antis. Nuo jauniklio neatsitraukianti žirafa. Dėl žuvusio gentainio liūdintys lemūrai. Po šeimininko mirties apetitą praradęs šuo. Nuo kačių iki delfinų - sielvartas pastebimas visoje gyvūnų karalystėje. Mūsų žmogiški gedėjimo būdai – labai unikalūs, tačiau šį gebėjimą žmogus dalijasi su kitomis rūšimis.
Mokslas visada vengė antropomorfizuoti gyvūnų elgesį, tačiau pastaruoju metu vis labiau pradedama domėtis jų emocijomis. Tyrimai aktyviai pradėti Jane Goodall ir Cynthia Moss dėka. Bėda ta, kad sunku išmatuoti, kiek ir ką jaučia gyvūnai, ir, jeigu jie geba sielvartauti, gal tai išreiškia mums ne tik įprastais, bet ir nežinomais būdais.
Daugybė gyvūnų turi sudėtingesnį emocijų spektrą negu kad įsivaizdavome... Jau nebekeliamas klausimas, ar jie turi emocijas – dabar domimasi, kaip jos kinta. Juk emocijos svarbios išlikimui.
Gedėjimas gyvūnų pasaulyje
Kai kalbame apie gedėjimą, labai sunku nusakyti gyvūnų emocijas. Yra nuotraukų, dokumentuotų istorijų ir vaizdo įrašų, kurie atrodo labai įtikinamai. Tačiau vis dar sunku suprasti, ką gyvūnai jaučia.
Bent kelios rūšys greičiausiai išties geba gedėti artimųjų. Žinome, kad gedi drambliai, banginių būrio atstovai, šimpanzės, bonobos, arkliai, šunys, katės, net kai kurie paukščiai. Mirusiojo draugai tokiuatveju keičia savo elgesio rutiną – jie mažiau maitinasi ar miega, būna apatiški arba susijaudinę, net gali lankyti nugaišusiojo kūną. Nugaišus drambliukui, jo motina kartais daugybę dienų kenčia nuo depresijos, vaikšto lėtai, atokiau nuo grupės. Kartais sergančius ar negyvagimius drambliai nešioja ant ilčių. Žmonės matė beždžiones ir delfinus, kurie su savimi tampydavosi negyvus palikuonis. Vašingtone stebėta, kaip orkos šešias valandas stumdė negyvagimį. Bet ar motina iš tiesų tokiu atveju liūdi? Gal ji kūną tamposi tik todėl, kad nesuvokia, jog jis negyvas? Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas: drambliai ir delfinai niekad nenešioja sveikų jaunėlių. Jei banginiai mirtį suprastų grynai racionaliai, kūną tiesiog paliktų. Tačiau žmonės irgi nepalieka savo negyvų kūdikių.
Delfinai
Delfinai vieni kitus vadina vardais, moka naudoti įrankius, geba pasitelkti komandinį darbą ir demonstruoja puikiai išvystytą socialinę kultūrą. Liūdesio išraiška tik dar vienas įrodymas, kad tai – protingi gyvūnai. Jiems labai suku priimti mirties faktą. Su negyvu jaunikliu motina gali plaukioti kelias dienas, taip pat kiti delfinai drauge gali „tampytis“ ir kurį nors nebegyvą suaugusįjį.
2000 m. gegužės 6-ąją prie Japonijos buvo pastebėta nugaišusi delfinė. Šalia jos buvo du delfinų patinai. Tie budėtojai kūną gynė nuo narų, bandžiusių jį iškelti. 2001 m. liepos 20-ąją netoliese jūros dugne pastebėtas dar vienas negyvas delfinas. Jį lankė 20 kitų delfinų. Kaip ir pirmuoju atveju, gentainiai narams neleido kūno iškelti. Sunerimę delfinai baksnojo ir stumdė nugaišusį gyvūną.
Šimpanzės
Šimpanzės sielojasi dėl mirusių savų jauniklių panašiai kaip žmonės. Kai nugaišta šimpanzės jauniklis, jo motina ilgą laiką – kartais net savaites ar mėnesius – nešiojasi jo kūnelį su savimi. Motina toliau prižiūri ir laižo negyvą jauniklį, atitolindama neišvengiamą irimo procesą. Rūpintis lavonėliu ji nustoja tik tada, kai jis suyra tiek, jog tampa nebeatpažįstamas. Dėl to kai birželio mėnesį Los Andželo zoologijos sode žuvo trijų mėnesių šimpanzės jauniklis, prižiūrėtojai leido jo motinai Gracie pasilikti mažylio kūną kelioms dienoms.
ABC fotografė Monica Szcupider stebėjo, kai nugaišus vienai iš narių, kai kurios šimpanzės rodė agresiją, kitos lojo iš nusivylimo, tačiau labiausiai jaudinanti reakcija buvo beveik apčiuopiama tyla. Šimpanzės nėra paprastai tylūs padarai ir ta tyla buvo itin slegianti.
Gorilos
Egzistuoja daugybė istorijų, pasakojančių apie gorilų liūdesį ir nerimą nugaišus jų artimiesiems. Kartais jos net užkasa kūnus. Širdį draskantis pavyzdys – zoosode gyvenusi gorila Gana, kuri negalėjo susitaikyti su savo jauniklio mirtimi. Ji tampėsi naujagimio kūną su savimi ir gynė jį nuo prižiūrėtojų.
Drambliai
Drambliai beveik visada reaguoja į kito mirusio dramblio (kartais – ir žmonių) palaikus. Kitų rūšių palaikus ar kaulus jie ignoruoja. Praradę artimuosius, drambliai gali badauti ar net susirgti depresija. Tai labai jautrūs, emocionalūs gyvūnai. Drambliai gali grįžti į „kapavietę“ paglostyti dūlančių kaulų. Kartais jie nugaišusių artimųjų kūnus padengia dirvožemiu ir augalais.
Eleanor buvo vienos dramblių šeimos matriarchė - „pirmoji ledi“. 2003 metų spalio 10-ąją tyrinėtojai pamatė, kad Eleanor nebegali paeiti. Jos straublys buvo sutinęs, o viena iš ilčių sulaužyta. Prie kenčiančio gyvūno priėjo kitai grupei priklausiusi Grace ir bandė padėti atsistoti. Nuo nelaimėlės ji nesitraukė nė per žingsnį ir drauge išbuvo lig sutemų. Kitą rytą Eleanor nugaišo. Prie jos kūno pradėjo rinktis drambliai iš įvairių šeimų. Tokio susirinkimo metu tyla itin slėgė – vienintelis garsas buvo straubliais lėtai pučiamas oras. Atrodo, net paukščiai nustojo čiulbėti. Drambliai tylėdami lietė murusiosios straublį ir iltis – labiausiai individualizuojamas kūno dalis. Negyvą dramblę visą savaitę lankė įvairios grupės. Kai kuriuos asmenis, atrodo, motyvavo tik smalsumas, tačiau kitų elgesys atrodė sielvartingas. Toks elgesys iš esmės nesiskyrė nuo žmonių, susirenkančių atiduoti paskutinės pagarbos velioniui.
Nugaišus matriarchei Big Tuskless, Cynthia Moss, mokslinių tyrimų projekto Kenijoje direktorė, parsinešė jos žandikaulį norėdama jį ištirti. Po kelių dienų žandikaulio savininkės šeima pasirodė stovykloje, kur ant žemės gulėjo keliasdešimt įvairių dramblių kaulų. Šeimyna rado „savą“ kaulą ir visi kurį laiką stovėjo jį liesdami. Tada grupė pasišalino, o stovykloje rymoti liko tik vienas dramblys – 7 metų amžiaus Big Tuskless sūnus.
Dabar žmonės iltis pašalina iš kiekvieno negyvo dramblio. Anksčiau to nebūdavo. 1957 metais David Sheldrick aprašė dramblius, kurie negyviems gentainiams išlupdavo iltis ir tampydavosi su savimi.
George Adamson (garsiosios „Gimusi laisva“ knygos autorės Joy vyras) nušovė pavojingu laikytą dramblį. Vietiniai išsidalino jį mėsai, o likučius nutempė atokiau. Naktį drambliai gyvūno mentę ir kojų kaulus nutempė ten, kur jis buvo nušautas.
Lawrence Anthony - dramblių gelbėtojas, parašęs „The Elephant Whisperer“ knygą. Savo gyvenimą jis skyrė dramblių gelbėjimui. Šiam vyrui mirus, drambliai paskutiniam atsisveikinimui 12 valandų žygiavo iki jo namų.
Kupranugariai
Kai Kauno zoologijos sode gimdydama jauniklį nugaišo kupranugarė (jauniklis taip pat neišgyveno), bandos nariai dėl gentainės praradimo net buvo nustoję ėsti. Į motinos ir jauniklio mirtį jie reagavo sunkiai. Patinas nesitraukė nuo patelės kūno, saugojo ją.
Paukščiai
Žąsys ir gulbės garsėja kaip monogamai, įsipareigojantys vienam išrinktajam. Kai tas miršta, likęs partneris graužiasi, gali atsiskirti nuo grupės. Vėliau dauguma vėl randa partnerius, tačiau tai nelengvas procesas – kaip ir žmonėms.
Pasakojama istorija apie specialioje prieglaudoje gyvenusį antiną Harper, kuris negalėjo atsigauti po to, kai jo draugui Kohl prireikė eutanazijos.
Katės
Nors žinomos kaip vienišės, kartais katės liūdi praradusios draugus.
Šunys
Yra ne viena istorija apie šunis, kurie liūdi netekę šeimininkų ar drauge gyvenančių gyvūnų. Visi žino istoriją apie japonų akitą Hačiko, kuris kiekvieną dieną stotyje laukdavo mirusio savo šeimininko, kol nugaišo pats. Netekę partnerio vilkai prie jo kūno gali budėti ištisą savaitę.
Arkliai
Arkliai, kurie tik stumdo ir uosto nugaišusio kompaniono kūną, nelaikomi gedinčiais. Tačiau tie, kurie prie prarasto draugo prastovi valandų valandas nemiegodami, tampa apatiški, praranda apetitą – kitas reikalas.
Žirafos
Yra aprašyti trys atvejai, kada žirafos turbūt gedėjo artimųjų. 2010 metais Kenijoje žirafa šalia negyvo jauniklio išbuvo 4 dienas. 17 kitų ilgakaklių visą tą laiką būriavosi apie kūnelį. 2011 metais žirafa Zambijoje lankstėsi prie negyvo savo jauniklio ir laižė jo kūnelį. Tais pačiais metais Namibijoje viena žirafa pastebėta tyrinėjanti negyvą gentainę, kai kurie patinai uostinėjo aplink.
Ar gedėjimas reikalingas?
Gedėjimas, sielvartas – ne tik atsakas į mirtį. Juk žinome daug mirčių atvejų, dėl kurių nesigraužėme. Kartais žmonės išeina iš mūsų gyvenimo, nors būna gyvi – o mes tada vis tiek gedime. Mums baisu juos paleisti. Jie pakeitė mūsų gyvenimus, o juos prarasdami viską turime keisti dar kartą. Gedėjimas, sielvartas susiję ne tik su gyvenimu ir mirtimi. Tai – kompaniono, draugo praradimas. Kad gedėjimas būtų įmanomas, gyvūnai turi drauge gyventi, be to, vieno iš jų gaišimas turi pakeisti kito rutiną.
Neatrodo, kad evoliucine prasme gedėjimas turėtų kokią nors prisitaikančią vertę. Jis nedidina individo reprodukcinės sėkmės. Tad kokia ta sielvarto biologinė nauda, jeigu jis nepadeda rūšims klestėti? Juk jis net gali padidinti žūties tikimybę. Sielvartas – tai įsipareigojimo kaina. Jis – evoliucijos išgyvenimui priskirto jausmo (meilės, prisirišimo) pašalinis simptomas.
Mūsų gyvenimuose sielvartas gali būti laukinė ir baisi jėga. Suvokimas, kad kiti gyvūnai taip pat moka gedėti, mūsiškio sielvarto, žinoma, nesumažins. Tačiau kai kuriais atvejais liūdesį gali sumažinti žinojimas, kad juo galime dalintis drauge su kitais gyvūnais.
