Siekiant optimaliai su šunimi susikalbėti namuose/sporte/dresūroje/darbe, rekomenduojama vengti tam tikrų socilainių klaidų, kurių dalis galimos ir žmonėms bendraujant tarpusavyje. Šiuo atveju itin svarbu išankstinė nuomonė ar stereotipai. Pvz., į svorio tempimo treniruotę atėjus pinčeriui, galima išankstinė nuomonė – „tai per gležnas šuo“, „jo psichika per silpna“, kas gali paveikti požiūrį į gyvūną bei darbą su juo. Nuo stereotipų dažniausiai kenčia pitbulterjerų tipo atstovai – pvz., jie dažnai nepriimami į Agility, kadangi yra laikomi agresyviais ir pavojingais. Siekiant išvengti šių kliūčių, vertinant šunį rekomenduojama:
- Atidumas detalėms – atidžiai stebėti visus šuns skleidžiamus „pranešimus“;
- Sprendimo atidėjimas – stengtis kuo ilgiau nesudaryti galutinio sprendimo, sukaupti kuo daugiau informacijos apie gyvūną;
- Nuomonės keitimas – būti nusiteikus keisti požiūrį į šunį, jei paaiškės naujų detalių apie jį;
- Alternatyvaus elgesio priežasčių aiškinimas – stengtis rasti keletą skirtingų paaiškinimų, kodėl šuo pasielgė taip, o ne kitaip;
- Papildomos informacijos rinkimas – ne tik stebėti šuns elgesį konkrečioje situacijoje, tačiau įvertinti ir tai, kaip jis gyvena namuose, kokia buvo jo socializacija ir t.t.
Planuojant kokią nors veiklą su šunimi, rekomenduotina įvertinti ir jo temperamentą. Temperamentas - instinktų, dirgiklių ir charakterio bruožų rinkinys, nervinės sistemos stiprumas ir lankstumas, kurie yra įgimti ir perduodami iš kartos į kartą. Tai – paveldimas dalykas. Jo negalima niekaip pakeisti. Aplinka, socializacija ir dresūra gali keisti temperamento išraišką, tačiau šuo nugaiš su tuo temperamentu, kurį atsinešė gimęs. Trenirutoės gali sumažinti specifinio elgesio raišką, bet jos nepakeis genetikos. Temperamentą įvertinti sunku. Žiūrint į vertinimus iš mokslo pozicijos, galima teigti, kad yra keletas bendrų veiksnių, kurie suteikia tam tikrą supratimą apie mūsų keturokuų draugų temperamento struktūrą ir išmatuotinas savybes, tačiau tai reikia tobulinti.
Temperamentas jau daugybę metų tradiciškai skiriamas į dideles kategorijas, pagrindą joms padėjo Pavlovo tyrimai:
Silpnas – nervingas, jautrus, bailus, dominuoja slopinimas, šunys sunkiai dresuojami.
Stiprus nesubalansuotas – aktyvus, drąsus, greit orientuojasi aplinkoje, gerai išmoksta veiksmus, kurie reikalauja jaudinimo ir prastai tuos, kurie reikalauja slopinimo, nervinėje veikloje dominuoja jaudinimas.
Stiprus-subalansuotas – lėtas: ramus, pastovus, mokosi lėtai, sunku sujaudinti, o sujaudinus – nuraminti, jaudinimas ir slopinimas stiprūs, tačiau jų paslankumas mažas.
Stiprus – subalansuotas – mobilus: aktyvus, reaguoja į naujus stimulus, vyrauja sužadinimo procesai, lengvai pakelia sukrėtimus, susijaudinę greit nusiramina.
Stiprus-subalansuotas-mobilus laikomas pačiu optimaliausiu tipu, jo atstovai lengvai atlaiko psichologinį „spaudimą“, nestresuoja nežinomoje aplinkoje, greit prisitaiko prie žmogaus. Daugiausia iššūkių kyla su silpno temperamento tipo atstovais – darbas su jais sudėtingas, dažnai tenka kovoti su baimėmis, išmokus tinkamai atlikti veiksmus pažįstamose situacijose, varžybose koją jiems kiša per didelis dirgiklių skaičius. Stiprus nesubalansuotas tipas optimalus ne visoms užduotims, tokius šunis dažniausiai tenka mokinti nusiraminti ir stengtis jų nesujaudinti, pasikeitus aplinkai jie „pratrūksta“ ir sunkiai valdosi, linkę „perdegti“. Stiprus-subalansuotas-lėtas tipas taip pat tinka ne visoms užduotims, dažnai greit praranda susidomėjimą užduotimi, jam trūksta entuziazmo.
2002 m. Sheppard ir Mills šunis sukategorizavo į dvi grupes, kurios iš esmės atitinka du pagrindinius Pavlovo sistemos kriterijus – „silpnas“ ir „stiprus“:
Tvirtas. Šuo pasitiki savimi, yra savarankiškas, užsispyręs, smalsus. Su aplinka jis sąveikauja be baimės. Žinoma, jį galima išgąsdinti, tačiau šoks gyvūnas greit atsigaus. Esant prastai kontrolei, tas savarankiškumas ir atkaklumas gali tapti didele bėda.
Silpnas. Šuo neatrodo ramus, pasitikintis ar bebaimis. To „silpnumo“ diapazonas gan platus - irzlus (aštrus), bailus, irzliai bailus, nuolankus, hiperaktyvus, per daug agresyvus ir t.t.
Tai, kokiu būdu šuo bus treniruojamas, atspindi trenerio suvokimą apie žmonių ir gyvūnų santykius. Net įvertinus individualias gyvūno savybes metodai skirsis priklausomai nuo trenerio filosofijos apie šuns elgesį bei žmogaus atsakomybę. „Dominavimo" koncepcija orientuosis į paklusnumą, bus taikomas į žmogų orientuotas požiūris (šuo pateks į žemesnę padėtį), o atlygiu pagrįstas mokymas skatins orientuotą į šunį požiūrį, pabrėš draugišką bendradarbiavimą ir skatins pusiausvyrą tarp žmogaus bei šuns norų ir poreikių. Hipotezė, kad šunys buvo atrinkti dėl didesnės pagarbos žmonėms ir kad jų santykiai turi apibrėžtą socialinę hierarchiją, nebėra tokia gaji – dabar dažniau kalbama apie tai, kad ne pagarba žmonėms, o sumažėjusi baimė jiems lėmė atrankos pranašumą. Nors tarpusavyje bendraudami šunys demonstruoja dominavimo santykius, įrodyta, kad žmonių jie nemato kaip šunų surogatų, tad socialinio dominavimo koncepcija jų treniravime gali būti netaikoma. Žvelgiant iš moklsinės pusės, greičiausiai šunų ir žmonių sąveika yra motyvacinė ir funkcionaliai veikia ne kaip dominavimo hierarchijos sudedamoji dalis.
Pastaruoju metu vis dažniau pirmenybė teikiama švelniesniems ir draugiškesniems metodams. Dabartines treniruočių metodikas lemia neantropocentiškas mąstymo būdas, pripažįstamas šunų specifiškumas bei pastebima tam tikra tendencija keisti žmogiškąją mokymosi poros pusę bei jos požiūrį – bandoma suprasti šunį (“tapti šunimi”), o ne tradiciškai vien naudoti jo gebėjimus žmogaus naudai. Vis dažniau naudojami ne tradiciniai bausme grįsti metodai ir polinkis šunį instrumentizuoti, bet naujesnės technikos, pagrįstos teigiamu skatinimu ir bendradarbiavimu.
Daugeliu atvejų sporte pasirenkama bendradarbiavimo strategija, kadangi ši veikla dažniausiai pateikiama kaip malonus užsiėmimas tiek žmogui, tiek šuniui. Tai išties naudinga - šunų, kurių savininkai juos laiko socialiniais partneriais ir kompanionais, seilėse aptikta palyginti maža kortizolio koncentracija. Tai rodo, kad teigiamas savininko požiūris gali sumažinti gyvūno stresą. Pasienio apsaugos šunys, turėję partneryste grįstus ryšius su parneriais, seilėse turi mažiau kortizolio, negu policijos šunys, patyrę autoritetines sąveikas.
Vertinant sportinių šunų ir jų savininkų sąveikas, reikėtų išsiakinti ir žmonių dalyvavimo varžybose priežastis. Nors tikimasi, kad visi norės nugalėti, didelė dalis dalyvių dalyvauja dėl malonumo. Tyrimų duomenimis, aktyviau sporto (Agility) varžybose pasirodo asmenys, turintys žymiai didesnę vidinę motyvaciją. Išskirta 10 socialinių /aplinkos veiksnių, kurie turi įtakos motyvacijai – tai orientavimasis į užduotį/ego, šuns įtaka, šeima, draugai, mentoriai, pradinė sėkmė, tarprūšinis ryšys, iššūkiai i vieta.
Planuojat pradėti bet kokią veiklą su augintiniu ar netgi ruošiantis įsigyti keturkojį, pirmiausia verta įsitkinti, ar jo įgimtos savybės tam tiks – tai yra, ar nesikankins tiek šuo, tiek šeimininkas. Užsiimant sportu ar dresūra, reikia įsitikinti, ar šuo tą veiklą mėgsta – tokiu atveju bus galima mėgautis abipuse motyvacija, bendradarbiavimu ir maloniai leidžiamu laisvalaikiu.
