Ar tokiems plėšrūnams kaip katės ir šunys reikalinga ląsteliena? Nuomonės šiuo klausimu gali labai plačiai įvariuoti – sausuose ėdaluose kartais galima rasti nemažą ląstelienos kiekį, šeriantieji RAW (Prey model) dažnai renkasi tik gyvūninės kilmės medžiagas, o va pasirinkę BARF duoda nedidelius kiekius augalų.
Ląsteliena dažnai laikoma nereikalinga šunų ir kačių racione, tačiau ji svarbi virškinimui – skatina peristaltiką, padeda išvengti vidurių užkietėjimo ir t.t. Ląsteliena naudinga esant viduriavimui. Nors mūsų augintiniai jos tiesiogiai ir nevirškina, storojoje žarnoje esantys mikroorganizmai ją gali suskaidyti iki tam tikro laipsnio. Tai priklauso nuo daug veiksnių, vienas jų – ląstelienos rūšis. Ląsteliena skirstoma pagal fermentaciją – lengvai, vidutiniškai ar sunkiai fermentuojama (kartais tai vadinama „tirpumu“). Žarnyno gyventojos – bakterijos – skaidulas ardo į mažesnius, lengviau panaudojamus komponentus. Fermentavimasis parodo, kaip lengvai žarnyno bakterijos gali suskaidyti ląstelieną.
Lengvai fermentuojama (tirpi) ląsteliena (pektinai) turi gebėjimą keisti žarnyno mikroflorą ir potencialiai padidinti maisto absorbciją. Tai strategiškai naudojama esant streso sukeltam šunų viduriavimui. Greitai fermentuojama ląsteliena gali veikti kaip gelis ir pritraukti vandenį į žarnyną, prie išmatų prideda drėgmės, mažina maisto tranzito virškinimo taku laiką. Ši ląsteliena tvirtinasi prie matricos, kur klesti tam tikros bakterijų šeimos, įskaitant Bifidobacteria, Lactobacillus ir Streprococcus. Šios bakterijos fermentuoja tirpias skaidulas, išlaisvina lakiąsias riebalų rūgštis (acetatas, oktilbutaonatas, propionatas), skatinančias kolonocitų atsinaujinimą, vandens ir elektrolitų absorbciją. Tai gali pagerinti atsigavimą po diarėjos. Per didelė fermentacija blogina išmatų kokybę, gali skatinti dujų kaupimąsi, viduriavimą, tad lengvai fermentuojama ląsteliena neturėtų sudaryti daugiau kaip 2 proc. gyvūno pašaro sausosios medžiagos.
Vidutiniškai fermentuojama ląsteliena pašarų gamintojų laikoma optimaliausiu pasirinkimu. Dažnai sausų ėdalų gamyboje naudojamas cukrinių runkelių minkštimas ir ryžių sėlenos laikomi aukštos kokybės ląstelienos šaltiniu. Tyrimai rodo, kad ši ląsteliena veikia išmatų reguliarumą ir kokybę, gerina virškinimo trakto veiklą, nekelia pavojaus maistinių medžiagų virškinamumui. Kai jų kiekis ėdale optimalus, vidutiniškai fermentuojama ląsteliena padeda gaminti adekvatų išmatų kiekį ir palaikyti ląstelių sveikatą.
Sunkiai fermentuojama (netirpi) ląsteliena ilgina pašaro žarnynu tranzito laiką ir yra linkusi didinti išmatų kiekį, kas gali sukelti nepageidaujam dažnesnį tuštinimąsi bei pabloginti maisto medžiagų pasisavinimą. Per mažai fermentuojama ląsteliena nesukuria adekvataus kiekio trumpų grandinių riebiųjų rūgščių. Iš kitos pusės ji gera „rišamoji“ medžiaga, galinti pagerinti išmatų kokybę esant viduriavimui.
Kalbant apie kates, kurios žinomos kaip užkietėjusios mėsėdės, žinome, kad natūraliomis sąlygomis augalais jos tikrai nesimaitina. Tačiau sugautą grobį katės suryja visą – su kailiuku, sausgyslėmis, raiščiais ir kremzlėmis. Tikėtina, kad ta nedidelė nesuvirškinto grobio dalis tam tikra prasme žarnyne „dirba“ kaip augalinė ląsteliena. 2012 metais su nelaisvėje laikytais gepardais atliktas tyrimas parodė, kad gaunantys visas triušių skerdenas (su kailiu ir t.t.), turi geresnį išmatų riebiųjų rūgščių profilį negu tie, kurie šeriami tik mėsa ir vitaminų/mineralų papildais. Taigi mažas kiekis nevirškinamos medžiagos gali būti naudingas ir gal netgi reikalingas optimaliai žarnyno sveikatai. Natūralu, kad kyla klausimas, ar augalinės kilmės ląsteliena gali tapti adekvačiu pakaitalu tam, ką katė gautų gamtoje? Greičiausiai taip, tačiau reikia atsiminti, kad tos nevirškinamos medžiagos esant natūraliai mitybai sudaro daugiausia 0,55 proc.
Ląsteliena gali mažinti kasos fermentų, reikalingų baltymų virškinimui, sekreciją. Katės turi mažesnį kasos fermentų kiekį negu kiti žinduoliai, tad esant didesniam kiekiui ląstelienos jų gebėjimas absorbuoti maisto medžiagas prastėja. Dėl to nuolat šeriant ėdalu, kuriame labai didelis ląstelienos kiekis (apie 10 proc.) katei gali prastėti kailis ir stipriai padidėti išmatų kiekis.
Kartais didesnis ląstelienos kiekis tiek šunims, tik katėms pasirenkamas metant svorį. Tačiau nepastebėta, kad toks sprendimas iš tiesų padėtų svorio kontrolei. Be to, katės tokius ėdalus ėda nenoriai, kadangi pirmenybę jos teikia baltymams ir riebalams. Metant svorį geriau rinktis pašarą su mažesniu kalorijų kiekiu. Tyrimais įrodyta, kad nefermentuojamos ląstelienos įtraukimas į ėdalą nepadidina šuns sotumo jausmo.
Tai tik teorija, tačiau yra teigiančių, kad kai kurie šunys žole mėgaujasi, nes jų racione trūksta ląstelienos. Tokių šunų savininkams patariama augintinius šerti pašarais, skirtais nutukusiems ar senyviems šunims (juose daugiau ląstelienos) arba duoti šviežių daržovių (jas geriausia susmulkinti smulkintuve), galų gale į maistą įberti šiek tiek sėlenų. Vienas oficialus tyrimas praneša apie pudelį, kuris septynerius metus kasdien ėsdavo žolę ir vemdavo. Trys dienos po to, kai jam buvo pradėta duoti daugiau ląstelienos turinčio pašaro, šis liovėsi ėsti žolę.
Didėjant ląstelienos kiekiui pašare (lyginant 3, 6 ir 9 proc.), trumpėja maisto tranzitas žarnynu ir mažėja medžiagų virškinamumas (tai gali būti susiję su trumpesniu tranzito žarnyne laiku), padidėja išmatų vandens kiekis. Tyrimų metu pastebėta, kad šuns pašare daugėjant fermentuojamos ląstelienos, padidėja virškinamumas ir energijos kiekis, tačiau neigiamai paveikiamas baltymų virškinamumas. Daugumoje kokybiškų ėdalų pastebėsite, kad ląstelienos kiekis neviršija kelių procentų (paprastai – 2,5- 5 proc.). Dauguma mokslininkų rekomenduoja, kad ląsteliena sudarytų 3 – 7 proc. sausos pašaro masės.
Kalbant apie skirtingus ląstelienos šaltinius, tyrimai rodo, kad kukurūzų ląsteliena yra efektyvus šaltinis naminiams gyvūnams, neprastina skonio, neblogina virškinamumo ir mažina suaugusių šunų glikeminį atsaką. Vaisių ląsteliena ir išspaudos pasižymi geromis vandens rišamosiomis savybėmis, kurios gali būti naudingos drėgnų gyvūnų ėdalų gamyboje, kur reikalingas didesnis vandens kiekis ir tvirta galutinio produkto tekstūra. Ryžių sėlenos yra skanus ląstelienos šaltinis šunims ir gali būti ekonomiška alternatyva prebiotiniams papildams pašaruose, tačiau jos didina kačių taurino poreikį. Suaugę šunys gerai toleruoja pilno grūdo miežius. Sudėtinių angliavandenių vartojimas turi apsauginį poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai bei oksidaciniam stresui.
Kaip atskirą ląstelienos šaltinį galima paminėti balkšvojo gysločio sėklų (psylium) luobelių miltus. Daugeliu atvejų psylium šunims duodami siekiant sumažinti su krūviu susijusį viduriavimą. Psylium lukštų pluoštas unikalus, kadangi yra gleivingas, suriša vandenį, suteikia nedidelį fermentacijos substratą. Dažniausiai 20 – 30 kg sveriančiam sportiniam šuniui rekomenduojama 4 g psyllium (1 šaukštelis miltelių) dienai.
Nepaisant įvairių tyrimų ir pasvarstymų, žarnynas - sudėtinga ekosistema. Vidutiniškai fermentuojama ląsteliena laikoma geru pasirinkimu gyvūno pašare, tačiau reikia atsiminti, kad jos negalia padauginti, kadangi tada suprastės maistinių medžiagų prieinamumas.
