Kita

  • Agresija - įvairialypė sąvoka, siauresne prasme tai yra ketinimas pakenkti arba veiksmas, kuriuo siekiama padidinti santykinį socialinį dominavimą, nors iš esmės gali būti apibrėžta ir kaip elgesys, kitam sukeliantis skausmą ir žalą. Tyrimai parodė, kad įvairių gyvūnų agresyviame elgesyje svarbu  tiek genetikos, tiek aplinkos veiksnių kompleksas, tačiau genetinis agresijos pagrindas vis dar labai menkai suvokiamas. Šunų agresija - visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys. Veislės standartas paprastai pasako, ar kokia nors agresija yra bendra veislei ir kokiu mastu toji agresija...
  • 2013 gruodį Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) parengė išsamiausią žmonių mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti aštuntajame dešimtmetyje. Jis grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebūdavo naudojami. Tyrimo autoriai nustatė kelis veiksnius, turėsiančius padėti išvengti žiaurių nelaimių. Ekspertai jau dešimtmečius teikia teikia šunų auginimo ir veisimo rekomendacijas, kaip sumažinti šunų įkandimų ir su tuo susijusių sužalojimų skaičių. Šis...
  • Naujausio DNR tyrimo duomenimis, tvirtų ir įtikinamų požymių, kad šunų protėviai yra dabar egzistuojantys pilkieji vilkai... nėra! Šiuolaikinių šunų protėviai gali būti jau išnykę Canis lupus atstovai. Nuo seno mokslininkai galvoja, kad geriausi žmogaus draugai - šunys  - „atskilo“ nuo dabartinių vilkų. Gentikai dėl to aktyviai šukuoja planetą ir ieško genetiškai į šunis panašiausių vilkų populiacijų... Būtent genetikai nusprendė, kad šunys kilo iš Artimųjų Rytų ar Pietryčių Azijos, nors fosilijos rodo, kad prijaukinimo centras gali būti ir Europa. Naujausio tyrimo duomenimis, šunų ir...
  • Katės kailis – tai jos sveikatos būklės ir šeimininko priežiūros veidrodis. Sveiko ir prižiūrėto gyvūno kailis švarus, švelnus ir blizga kaip šilkas – kai katė puikiai atrodo, jos šeimininkas tuo gali girtis ir didžiuotis. Katės šeriasi ne rečiau kaip kartą per metus. Patelės dažnai pradeda šertis po rujos, nėštumo metu ir po kačiukų maitinimo. Laisvai po lauką vaikščiojančios katės šeriasi sezoniškai, tuo tarpu namie laikomų kačių kailis po truputį slenka visą laiką. Jei plaukai pastoviai slenka labai smarkiai, būtina peržiūrėti katės racioną ir nebeduoti žalios mėsos, sūrio, varškės –...
  • „Šuo ėda žolę, turbūt lis“ – taip byloja liaudies išmintis, nors neįrodyta, kad prieš lietų šunys tą žolę ėstų dažniau. Augalus mėgsta ir laukiniai mūsų augintinių giminaičiai – vilkai, kojotai, dingai... Augalų randama maždaug 6 proc. vilkų išmatų turinio pavyzdžiuose. Net plėšrūnės katės pagarsėjusios kaip didelės tam tikrų augalų rūšių mėgėjos. Žinoma, kad leopardai taip pat kartais smaguriauja augalais, 7 proc. jų neatsisako augalinio maisto, dažniausiai žolių tipo augalų. Suprantama, dažnas susimąsto – na kodėl gi šunys ėda tą žolę, nors, atrodo, pievoje augalus rupšnojančios karvutės...
  • Naminių gyvūnų augintojai keturkojo kompaniono pasirinkimą grindžia jo asmenybe – tačiau, kaip ir su žmonėmis, šioje atrankoje didelį vaidmenį atlieka ir išvaizda. Garbanoti plaukai daugeliu atveju būna labai pageidautinas bruožas, tad nenuostabu, kad naminių gyvūnų savininkus bei veisėjus dažnai traukia garbanoti gyvūnai. Štai pripažįstamos jau trys tokių kačių veislės. Serina Filler iš Vienos Veterinarinės medicinos universiteto teigia, kad ketvirtoji garbanotų kačių veislė – Selkirk reksai - genetiškai skiriasi nuo anksčiau žinotų „garbanių“veislių. 1987 metais iš kažkurios Montanos (JAV...
  • Kačių rega, klausa ir uoslė išvystytos gerai, tačiau jų skonio receptoriai, esantys ant liežuvio, nėra tokie jautrūs. Be to, jų yra mažiau: mes (žmonės) turime apie 900 skonio svogūnėlių, katės – tik 473. Tačiau, žinoma, skonį jos jaučia ir tas pojūtis katėms leidžia spręsti apie maisto patrauklumą bei tinkamumą. Katės geba atskirti rūgštų, kartų, sūrų skonį, tačiau nejaučia saldumo. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jos nejaučia jokio skirtumo tarp saldinto ir nesaldinto vandens ir nė vienam neteikia pirmenybės. Saldumą jaučiantys receptoriai iš esmės sudaryti iš dviejų baltymų. 2005 m....
  • Šunys ir vilkai genetiškai tokie panašūs, kad biologams suku suprasti, kodėl mūsų naminių numylėtinių giminaičiai taip ir liko neprijaukinami laukiniai gyvūnai. Masačiusetso Amherst Universiteto biologė Kathryn Lord teigia, kad skirtingas elgesys gali būti susijęs su pirmosiomis gyvūnų jutiminėmis patirtimis ir kritiniu socializacijos laikotarpiu. Iki šiol mažai žinota apie vilkų jauniklių jutimų vystymąsi, paprastai jis būdavo aiškinamas remiantis žiniomis apie šunis. Tai atrodo gana logiška, tačiau vis dėlto egzistuoja reikšmingi skirtumai vystantis šunų ir vilkų mažyliams, ypač tuo...
  • DNR tyrimai rodo, kad šunų organizmai evoliucijos eigoje prisitaikė virškinti krakmolą. Naujausio tyrimo išvadoje teigiama, kad šunys gali ėsti įvairesnį maistą, negu jų protėviai vilkai. Panašūs genetiniai žmonių pokyčiai palaiko idėją, kad šunų ir mūsų evoliucijos istorija panaši. Šunys išsivystė iš vilkų daugiau kaip prieš 11 000 metų kažkur Eurazijoje – tačiau kada ir kaip vis dar diskutuojama. Perėjimas iš vilkų gaujos prie žmonių šeimos šunims suteikė galimybę ne tik gyventi drauge su žmonėmis. Erik Axelsson su kolegomis iš Upsalos Universiteto siekdami išsiaiškinti prijaukinimui...
  • Vilkai nuolat suprantami neteisingai – jie laikomi arba itin pavojingais naikintinais žvėrimis-kenkėjais, arba mistifikuojami, paverčiami „mielais dideliais šunimis“ - juk dažnas romantiškai nusiteikęs gyvūnų mylėtojas svajoja kada nors auginti šį laukinį žvėrį ir džiaugtis mistine jo draugija... Nė viena iš šių nuomonių nėra teisinga. Laikant vilką kaip naminį gyvūną ir nieko nenutuokiant apie jo poreikius, kurie tikrai nemaži, gyvūnas labai kenčia. Nors vilkai glaudžiai susiję su šunimis (šunys tėra vilkų porūšis, nuo jų atsiskyręs maždaug prieš 10 000 – 100 000 metų), su vilkais žmogui...