Trumpakojai šunys pasižymi itin ryškiu ir pastebimu fenotipu. Kai kuriose veislėse jis sąmoningai puoselėjamas ne tik dėl grožio, bet ir siekiant funkcinių tikslų, pvz., leidžia medžiokliniam šuniui tilpti urve. Kartu su išskirtine išvaizda trumpakojai gali turėti ir sveikatos problemų. Čia atsiranda pora terminų, kurių abu apibūdina disproporcinį trumpakojiškumą. Vienas jų - chondrodisplazija. Tai - FGF4L1 (CFA18) nulemtas galūnių sutrumpėjimas, kurio priežastis - nenormalus kremzlių ir kaulų vystymosi. Kitas - chondrodistrofija, reiškianti, kad šiuo atveju trumpas galūnes lydi ankstyva tarpslankstelinių diskų degeneracija. Įprasta genetinė priežastis - FGF4L2 (CFA12) retrogenas. Polinkį turinčioms veislėms diskai greitai kalkėja ir būna linkę staiga plyšti.
Kas tas FGF4
FGF4 retrogenai – naujose genomo vietose integruotos netipiškai susidariusios FGF4 geno kopijos. Tokios kopijos (retrogenai) paprastai įsiterpia į būdingą genominių nukleotidų motyvą. Nors dauguma retrogenų evoliucijos eigoje tampa neveikliais, šunų FGF4 kažkaip atsilaikė. Šitos insercijos įvyko po naminių šunų atsiradimo. Visi šunų FGF4 variantai identiški tėviniam haplotipui. Kitaip sakant, FGF4L1 ir FGF4L2 atsiradimai buvo vienkartiniai evoliuciniai įvykiai.
Genotipo paplitimas daugybėje istoriškai skirtingų veislių ir atrankos pėdsakai leidžia spręsti apie pakankamai seną įvykį, atsiradusį ankstyvose veislių formavimo fazėse (deja, atsiradimo laikotarpis vairiuse šaltiniuose toks platus, kad net neverta jo minėti). Tačiau priešingai populiariems mitams, Egipte niekas nepaišė krūvos į taksus panašių keturkojų - patikimai atpažįstamų chondrodisplazijos pavyzdžių nėra tiek daug kaip tikimasi, dažniausiai freskose ar bareljefuose matomi tiesiog maži šunys. Žinomas apie 2065–2000 m. pr. Kr. datuojamas atvaizdas (paieškokit Funerary Stela of Intef and Senettekh), jame po kėde regimas mažas šuo, tačiau ano kojų trumpumas labai jau diskutuotinas. Šiame kontekste vertėtų paminėti Gebel Asyut al-Gharbi kompleksą Vidurio Egipte (radiniai datuojami nuo 664 pr. m. e. iki IV a.). Daugumos ten aptiktų šunų proporcingų galūnių, tačiau vienas individas buvo mažo ūgio ir su trumpomis kojomis. Vakarų Meksikoje lipdė keramines šunų statulas (III–VII a. po Kr), vaizdavusias žemus ir kresnus keturkojus. Romos Koliziejaus drenažuose rasta smulkių trumpakojų šunų palaikų (I–II a.), tad tuo metu jie jau turėjo būt paplitę. Kinijos imperatorių pekinai žinomi nuo Tangų laikų (VIII a.), nors Vakarus pasiekė tik XIX a. Korgių tipo žemakojai bandšuniai Velse galbūt minimi 950 m. datuojamuose įstatymuose, o išlikusiuose rankraščiuose - nuo XIII a. Švedų valhundai greičiausiai gyvuoja nuo VIII-XI a. Basetų tipo prancūzų šunys žinomi nuo XVI a. Taksai formavosi XVIII - XIX a., ankstyviausi patikimi jų paminėjimai – XVIII a. pradžios vokiški medžioklės veikalai.
FGF4L1 atsirado 18 chromosomoje, o FGF4L2 – 12. Abu koduoja beveik identišką FGF4 baltymą, tačiau dėl skirtingų įterpimo vietų ir reguliacinių sekų jų ekspresija skiriasi. FGF4L1 atrastas pirmas. Nustatyta, kad būtent jis lemia paveldimą chondrodisplaziją. Vėliau aptiktas chondrodistrofiją sukeliantis FGF4L2.
Abu retrogenai sutrikdo augimo plokštelių darbą. Trumpakojų šunyčių ilgųjų kaulų augimo zonose pastebima netvarkinga kremzlinio audinio ląstelių (chondrocitų) proliferacija ir suplonėjęs bręstančios kremzlės sluoksnio storis. Taigi jų kremzlinės ląstelės bręsta per anksti ir per greitai virsta kaulu, dėl ko ilgųjų kaulų augimas sustoja. Fibroblastų augimo faktorių signalų perteklius besivystančiose augimo plokštelėse labai panašus į žmonių achondroplazijos mechanizmą, sukeltą FGFR3 mutacijos. Šunims FGF4 retrogenų ekspresija greičiausiai pernelyg suaktyvina FGFR3 signalų kelią. Kaip ir achondroplazijos atveju, perdėtas FGFR3 aktyvumas stabdo ilgųjų kaulų augimą. Achondroplazijai būdingas galūnių trumpumas, didesnė galva, vidurinės veido dalies hipoplazija, dažni stuburo kanalo susiaurėjimo simptomai. Galima paminėti ir hipochondroplaziją, kuriai taip pat būdingi disproporciniai sutrumpėjimai, tik ne tokie ryškūs kaip achondroplazijos atveju.
Chondrodistrofiniams šunims jau ankstyvame amžiuje pastebima patologinė stuburo tarpslankstelinių diskų kaita. Centrinė diskų dalis vietoje elastingo notochordinio audinio užpildoma kremzlinėmis ląstelėmis. Šis procesas prasideda nuo gimimo ir gan greit diskai praranda elastingumą, pradeda kalkėti. Dėl to jauni chondrodistrofiniai šunys jau turi degeneravusius diskus, kurie esant didelėms apkovoms linkę staiga plyšti. Ši būklė žinoma kaip Hanseno I tipo tarpslankstelinių diskų išvarža. Skamba nekaip - kietas, sukalkėjęs disko branduolys gali sprogstamai prasiveržti ir patekti į stuburo kanalą, taip suspausdamas nugaros smegenis. Tai ne tik skausminga, bet ir gali baigtis paralyžiumi. Chondordisplaziniams šunims tarpslankstelinių diskų degeneracija vyksta lėčiau, pasireiškia vėlesniame amžiuje ir dažniau kaip Hanseno II tipo išvarža (dalinė, lėtinė išsigaubusi išvarža vyresniame).
FGF4L1 ir FGF4L2 skirtumai
Nors abu FGF4 retrogenai lemia galūnių sutrumpėjimą,jų poveikio pobūdis skiriasi. Genetiškai tai du atskiri įvykiai, kadangi FGF4L1 įsiterpė 18, o FGF4L2 – 12 chromosomoje. Dėl to skiriasi jų ekspresijos reguliacija skiriasi ir sukeliamas fenotipas.
FGF4L1 paprastai nulemia trumpesnes galūnes. FGF4L1 poveikis kojų ilgiui stipresnis nei FGF4L2. FGF4L1 alelio kopijos mažina ūgį ties ketera ir visų priekinių kojų segmentų ilgį. Nors FGF4L2 taip pat patrumpina galūnes, veikia silpniau ir labiausiai taikosi į distalesnius galūnių segmentus (dilbį, plaštaką), tuo tarpu proksimaliniai kaulai (pvz., mentė) beveik nepaveikiami. Vien FGF4L1 sukelia riešų išvirtimą, kai priekinės kojos ties riešais būna pastebimai išlenktos išorėn (galime tai paprastai pavadinti kreivomis kojelėmis). Šis požymis būdingas FGF4L1 paveiktiems basetams ar taksams, o štai vien FGF4L2 turinčioms veislėms (bigliams ar kokerspanieliams) tokia riešų deformacija nebūdinga.
FGF4L2 turi savitą morfologinį efektą – jis didina kaukolės plotį. Tai visai dera su kai kurių FGF4L2 turinčių veislių (prancūzų buldogų ar biglių) eksterjeru. Abu retrogenai neturi reikšmingo poveikio krūtinės ląstos dydžiui.
Tarpslankstelinių diskų liga tiesiogiai siejama su FGF4L2 retrogenu. Turint bent vieną FGF4L2 kopiją stuburo išvaržos pasireiškia žymiai ankstesniame amžiuje. Mišrių veislių populiacijoje FGF4L2 buvimas tarpslansktelinio disko išvaržos riziką padidina net 18 - 50 kartų (skirtumas didelis dėl skirtingų tyrimų). Tuo tarpu FGF4L1 heterozigotai (turintys vieną kopiją) nekenčia nuo ankstyvos tarpslankstelinių diskų ligos, o homozigotų efektas pasireiškia labai menkai. Taigi FGF4L2 yra pagrindinis chondrodistrofinių veislių tarpslankstelinių diskų ligos genetinis veiksnys, ir dar jis veikia dominuojančiai (užteks vienos kopijos, kad šuo turėtų polinkį į ankstyvą degeneraciją). Ką iš to reikia suprasti? Chondrodisplaziniai šunys (tik FGF4L1) gali būti trumpakojai ir neturėti ankstyvos tarpslankstelinių diskų ligos, o chondrodistrofiniai (FGF4L2) nuo jaunų dienų greičiausiai kentės nuo visokių išvaržų.
Kalbant apie kitas pasekmes, verta paminėti sąnarių ligas. Galima spėti, jog neįprasta kaulų augimo schema ir disproporcijos skatins osteoartrito vystymąsi. Visgi naujausi tyrimai ne tokie kategoriški. Kremzlių audinių tyrimai atskleidė, kad chondrodistrofinių šunų kremzlės gali būti atsparesnės osteoartritui negu ilgakojų. FGF4L2 šunų sąnarių kremzlės išskiria mažiau uždegimą skatinančių mediatorių ir patiria lėtesnę degeneraciją lyginant su tokio pat amžiaus aukštesnių šunų kremzlėmis. Tikėtina, kad FGFR3 signalų suaktyvėjimas trumpakojų kremzlėje gali šiek tiek lėtinti jos irimą. Tai nereiškia, kad trumpakojai apsaugoti nuo sąnarių ligų. Realiame pasaulyje trumpakojės veislės, ypač sunkesnio sudėjimo kaip basetai, dažnai kenčia nuo ortopedinių problemų. Dėl kreivų galūnių ir neįprastų kampų vystosi sąnarių nestabilumas, krypsta stuburas (lordozė), laikui bėgant formuojasi antrinis osteoartritas. Taigi nors šie šunys gali ilgiau išlaikyti sveiką kremzlę, prastesnė biomechanika vis tiek grasina lėtiniais sąnarių skausmais.
Įdomi dar viena problema, beveik nekamuojanti trumpakojų. Ji turi gan bjarų pavadinimą - fibrokremzlinė embolinė mielopatija. Tai ūmus nugaros smegenų pažeidimas, kurį sukelia į tos srities kraujagysles patekusios kremzlinio audinio dalelės. Spėjama, kad jos atsibaladoja iš tarpslankstelinio disko ir sukelia nugaros smegenų infarktą. Ta mielopatija dažniausiai ištinka stambius, greitai bėgančius šunis, o trumpakojėms veislėms diagnozuojama retai. Ilgą laiką tai laikyta atsitiktiniu faktu. Tačiau pastebėta, kad nė vienas iš fibrokremzlinės embolinė mielopatijos paveiktų šunų neturėjo FGF4L2 retrogeno. Statistinė analizė parodė, kad FGF4L2 alelio buvimas stipriai neigiamai susijęs su ibrokremzlinės embolinė mielopatijos rizika. Ši problema beveik niekada nepasitaiko taksams, basetams, kokerspanieliams ar kitoms trumpakojėms veislėms. Galbūt FGF4L2 lemia tam tikrus tarpslankstelinių diskų arba pačių stuburo kraujagyslių struktūros pokyčius, saugančius nuo fibro-kremzlinės embolizacijos galimybės. Pvz., degeneravęs chondrodistrofinių šunų disko branduolys gali tiesiog nepatekti į kraujotaką, nes yra sukaulėjęs ir linkęs išsiveržti per išvaržą, o ne sluoksniuotis po truputį ir patekti į kraujagyslę kaip embolas.
Trumpakojės veislės
Taksai – klasikinė chondrodistrofinė veislė, turinti abu FGF4 retrogenus. Taksų populiacijoje praktiškai visi individai yra tiek FGF4L1, tiek FGF4L2 homozigotiai. Dėl to jiems būdinga labai trumpos, dažnai kiek išlenktos galūnės ir ilgas liemuo. Ši veislė taip pat liūdnai garsėja tarpslansktelinių diskų išvaržų paplitimu. Apie 18% šių šunų gyvenimo tėkmėje patiria bent vieną sunkų, chirurginio gydymo reikalaujantį disko išvaržos epizodą. Išvaržos taksams dažnai pasireiškia jauname amžiuje (3–7 metų) ir neretai būna daugybinės. Taksų veisėjai bandė kovoti su šia problema – kai kur taikomos rentgeno patikros dėl stuburo diskų mineralizacijos, siekiant kad į veisimą nepatektų didžiausią riziką turintys gyvūnai. Tikėtina, kad FGF4L2 eliminavimas visiškai panaikintų taksų polinkį į problemą, tačiau praktiškai tai neįmanoma,kadangi alelis fiksuotas visoje veislėje. Be to, toks žingsnis kardinaliai pakeistų taksų išvaizdą.
Basetai – dar viena abiem FGF4 pasižyminti veislė. Jų FGF4L1 alelis fiksuotas (jį turi visi), o FGF4L2 dažnis labai didelis. Fenotipiškai basetas yra stambus, sunkus šuo su itin trumpomis kojomis. Jų atveju dažnai pastebimas ryškus priekinių kojų išlinkimas ties riešais (carpus valgus). Dėl masyvumo basetų stuburas ir sąnariai patiria dideles apkrovas. Tarpslansktelinių diskų išvaržos juos kamuoja rečiau negu taksus, tačiau vis vien jie turi apie 5 kartus didesnę išvaržų riziką nei mišrūnai. Be to, jie linkę į alkūnės ir peties sąnarių displazijas, priekinės alkūnkaulio dalies augimo sustojimą, osteoartritą. Daugybei vyresnių basetų tenka spręsti lėtinio sąnarių skausmo problemas.
Havanos bišonai istoriškai neturėjo itin trumpų kojų, tačiau pastaruoju metu daliai jų pradėjo pasireikšti deformacijos. Atlikus genetinius tyrimus paaiškėjo, kad populiacijoje atsirado ir išplito FGF4L1 retrogenas. Dabartinėje mutavęs alelis sudaro net 97,5% visų alelių, o normalus – vos 2,5%. Tai reiškia, kad didžioji dauguma Havanos bišonų yra chondrodisplazikai. Tyrimų duojmenimis, “nemutavę” veislės atstovai būna vidutiniškai 5 cm aukštesni nei mutantai homozigotai (jei jau tiksliau - atitinkamai 31,3 cm ir 26,4 cm). Taip pat pastebėta, kad “normalūs” šunys gimė anksčiau, tad veislė per paskutinius 20 metų sparčiai neteko aukštesnių šunų linijų. Trumpakojiškumas Havanos bišonams atsirūgo, pastebima jaunų šunų, turinčių sutrumpėjusias ir kreivas priekines kojas ar deformuotus riešų sąnarius. Kai kurie šunys nepatiria didelio diskomforto, tačiau kiti atvejai gana sunkūs, lydimi skausmo ir judėjimo sutrikimų.
Bigliai – nedideli skalikai, turintys šiek tiek sutrumpėjusias galūnes (lyginant, su kitais panašaus sudėjimo šunimis). Genetiniu požiūriu jie yra chondrodistrofikai, kadangi nešioja FGF4L2 retrogeną. Iš tiesų biglis ir buvo viena veislių, kurios genomo tyrimai padėjo identifikuoti FGF4L2 variantą. Šis genetinis statusas paaiškina šių šunų polinkį į tarpslankstelinių diskų degeneraciją. Jau septintajame dešimtmetyje atlikus jų stuburų tyrimus anie dėl nustatytų kremzlinių diskų pokyčių kaip kokie taksai priskirti achondroplazinei kategorija. Klinikiniai duomenys taip pat mini biglius tarp veislių, dažniausiai sergančių Hansen I tipo disko išvaržomis. Visgi biglių galūnių trumpumas nėra toks ekstremalus, kaip taksų ar basetų, kadangi jie neturi FGF4L1. Taip pat jiems nebūdinga kreivos ar išorėn pasuktos kojos, o jų kūno proporcijos kompaktiškos.
Amerikiečių kokerspanieliai minimi tarp chondrodistrofinių veislių, jų FGF4L2 retrogenas populiacijoj praktiškai fiksuotas. FGF4L1 ši veislė neturi, todėl jų trumpakojiškumas pasireiškia vidutiniškai. Deja, kokerspanieliai, gana dažnai kenčia nuo tarpslankstelinių diskų degeneracijos, jiems gresia didesnė diskų išvaržų rizika. Kai kuriose anglų springerspanielių ir kitų spanielių linijose taip pat kartais randama FGF4L2.
FGF4L1 dėl savo ryškaus fenotipo greitai išplito ir tapo fiksuotas keliose veislėse – bent 8 veislės yra beveik visiškai homozigotinės. FGF4L2 poveikis eksterjerui švelnesnis, todėl jis jį turi daugiau veislių (apie 37), tik 3 jis fiksuotas. FGF4L1 dažniausiai aptinkamas klasikinėse kreivakojėse veislėse, o FGF4L2 pasitaiko platesniame spektre. Kai kurios veislės (taksai, basetai, korgiai, Skajaus tejerai, pekinai, Tulearo bišonai, garbanotieji bišonai, čihuahua) nešioja abu retrogenus, tokių fenotipas pats ekstremaliausias. Tik FGF4L1 turi škotų terjerai, mažieji Vandėjos basetai grifonai, Havanos bišonai, kernterjerai, Vakarų Škotijos baltieji tejerai, o tik FGF4L2 - bigliai, kokerspanieliai, prancūzų ir anglų buldogai, kavalieriaus Karaliaus Karolio spanieliai, Naujosios Škotijos retriveriai, anglų springerspanieliai.
Trumpakojų šunų gerovė
Trumpakojų šunų, ypač chondrodistrofinių, sveikatos problemos gali būti rimtos ir įvairiapusės. Didžiausią neigiamą poveikį gerovei daro tarpslankstelinių diskų liga – skausminga būklė, kuri gali baigtis galūnių paralyžiumi. Chirurginis gydymas gali sugrąžinti vaikščiojimą, tačiau tai brangu, rizikinga, be to, pažeidimas linkęs kartotis kitose stuburo vietose. Todėl nemažai trumpakojų šunų savininkų susiduria su skaudžiais sprendimais, kartais ir ankstyva augintinio netektimi. Net be išvaržų chondrodistrofiniai šunys dažnai kenčia lėtinius nugaros skausmus dėl daugybinių diskų degeneracijos – tam reikia nuolatinės priežiūros, svorio kontrolės, fizinio krūvio ribojimo, vaistų. Tai ženkliai paveikia gyvenimo kokybę.
Kitas dalykas – galūnių deformacijos ir sąnarių ligos, ypač aktualios FGF4L1 turinčioms veislėms. Kreivos kojos lemia netaisyklingą sąnarių apkrovą, dėl ko vystosi artrozė. Dideliems trumpakojams (basetams, korgiams) būdinga lordozė, koreliuojanti su nugaros skausmais senstant. Trumpakojų veislių judrumas taip pat ribotas, kadangi tokie šunys negali aukštai šokinėti, greitai bėgti dideliais žingsniais, jiems sunkiau įveikti kliūtis kaip laiptai. Nors kai kurie biologiniai rodikliai (pvz., kremzlės struktūra) paradoksaliai gali būti palankesni trumpakojams, realiame gyvenime daugumai šių šunų gresia tam tikras lėtinis skausmas ar judrumo apribojimas vyresniame amžiuje.
Trumpakojų veislių veisimo praktikoje vertėtų diegti priemones, užtikrinančias geresnę šių šunų sveikatą ir gerovę. Jeigu veislėje cirkuliuoja abu FGF4 retrogenai, reikėtų vengti poruoti abu alelius turinčius tėvus. Tokiais atvejais palikuonys gali gauti visų keturių mutavusių alelių derinį (kiekvieno po du) ir tapti homozigotiniai abiem lokusams, kas fenotipiškai reiškia ekstremaliausią trumpakojiškumą ir didžiausią stuburo problemų polinkį. Verčiau veisimui atrinkti šunis, kurių genotipas leidžia palikuonyse eliminuoti bent vieną retrogeną. Alpių dašbrakų tyrimas parodė, kad kryptingai kryžminant FGF4L1 turinčius šunis su neturinčiais FGF4L2, galima išvesti palikuonis trumpomis kojomis ir be chondrodistrofijos. Dauguma taksų (ir kitų veislių) su viena FGF4L2 kopija turi mažesnę tarpslankteslinių diskų ligos simptomų riziką nei su dviem, tad atliekant genetinius tyrimus galima siekti gauti individus tik su viena kopija.
Veislėse, kur trumpų kojų mutacija dar nėra pastebėta, būtina stengtis išsaugoti individų su normaliais aleliais linijas. Pavyzdžiui, Havanos bišonų atveju rekomenduojama specialiai veisti retesnius šunis be FGF4L1, kad padidėtų sveikojo alelio paplitimas ir būtų skatinamas saikingesnis fenotipas.
Veislėse, kur FGF4L2 alelio dažnis nėra 100% (prancūzų buldogai, basetai, kai kurie skalikai), verta poruoti tokius tėvus, kurių palikuonys gautų kuo mažiau FGF4L2 kopijų. Jei alelis populiacijoje dar pasitaiko mažiau nei pas pusę individų, nuosekli selekcija per kelis kartas gali ženkliai sumažinti stuburo problemų dažnį. Svarbu pabrėžti, kad visiškas geno eliminavimas tokiose veislėse kaip taksai nerealus, nes tektų eliminuoti beveik visus veislės atstovus. Kai kuriais atvejais, jei genetinė įvairovė leidžia, svarstytinas net kontroliuotas kryžminimas su žalingo alelio neturinčia artima veisle.
Veislių klubai ir veisėjai turėtų peržiūrėti standartus, jei tie skatina ekstremalų trumpakojiškumą. Kuo trumpesnės kojos ir ilgesnis liemuo, tuo didesnė stuburo problemų rizika. Todėl patartina netgi šiek tiek pailginti galūnes, jeigu tai nestipriai nukryptų nuo standarto, bet duotų naudos sveikatai. Reiktų skatinti veisti vidutiniškesnio fenotipo šunis, o pernelyg kraštutinio sudėjimo veisime riboti.
Nors šiandien prieinami genetiniai FGF4L2 testai (dažnai komerciškai žymimi kaip CDDY) ir FGF4L1 (CDPA), veisimo sprendimus reikia priimti kompleksiškai. Pvz., visų FGF4L2 nešiotojų eliminavimas tokioje veislėje kaip taksai būtų pražūtingas. Aklai kliautis vienu genu negalima. Vietoje genetinio testo galima remtis rentgenologiniu diskų kalcifikacijos įvertinimu, veismui atrenkant taksus, kurių stubure mažiau sukalkėjimų. Šis požymis fenotipiškai integruoja ne vieną geną, tad efektyviau atspindi tikrąją ligos riziką. Todėl rekomenduojama derinti genotipinę informaciją su fenotipine, t.y. naudoti FGF4 testus kaip pagalbinę priemonę.
Analysis of large versus small dogs reveals three genes on the canine X chromosome associated with body weight, muscling and back fat thickness. Plassais J, Rimbault M, Williams FJ, Davis BW, et al. (2017) PLoS Genet 13(3): e1006661. https://doi.org/10.1371/journal.pgen.1006661
Allelic frequency of 12-FGF4RG and the association between the genotype with number of calcified intervertebral discs visible on radiographs in Coton de Tuléar and French Bulldog breeds. Reunanen, V.L.J., Jokinen, T.S., et al. BMC Vet Res 21, 140 (2025). https://doi.org/10.1186/s12917-025-04573-7
Absence of FGF4 Retrogene Insertion on Chromosome 18 Results in a Tall Phenotype in Grand Basset Griffon Vendéen Dogs, Tendai L Mhlanga-Mutangadura,Liz L Hansen,Martin L. Katz
FGF4L2 retrogene copy number is associated with intervertebral disc calcification and vertebral geometry in Nova Scotia Duck Tolling Retrievers; Catarina A. Bianchi, Denis J. Marcellin-Little et al.; American Journal of Veterinary Research; Issue: 01 Mar 2023
Breeding schemes for intervertebral disc disease in dachshunds: Is disc calcification score preferable to genotyping of the FGF4 retrogene insertion on CFA12? Bruun, C.S., Bruun, C., Marx, T. et al. . Canine Genet Epidemiol 7, 18 (2020). https://doi.org/10.1186/s40575-020-00096-6
Case report: FGF4L1 retrogene insertion is lacking in the tall dachshund phenotype. Sullivan S, Szeremeta KJ and Kutzler M (2025) Front. Vet. Sci. 11:1522745. doi: 10.3389/fvets.2024.1522745
The Effects of FGF4 Retrogenes on Canine Morphology. Bannasch, D.; Batcher, K.; et al. Genes 2022, 13, 325. https://doi.org/10.3390/genes13020325
Multiple FGF4 Retrocopies Recently Derived within Canids. Batcher, K.; Dickinson, P.; et al. Genes 2020, 11, 839. https://doi.org/10.3390/genes11080839
Phenotypic Effects of FGF4 Retrogenes on Intervertebral Disc Disease in Dogs. Batcher, K.; Dickinson, P.; et al. Genes 2019, 10, 435. https://doi.org/10.3390/genes10060435
FGF4 retrogene on CFA12 is responsible for chondrodystrophy and intervertebral disc disease in dogs, E.A. Brown,P.J. Dickinson,et al. Proc. Natl. Acad. Sci. U.S.A. 114 (43) 11476-11481, https://doi.org/10.1073/pnas.1709082114 (2017).
Dog as a Model for Osteoarthritis: The FGF4 Retrogene Insertion May Matter; Anna R. Tellegen, Aileen J. Dessing et al. First published: 02 August 2019 https://doi.org/10.1002/jor.24432 Volume37, Issue12 December 2019 Pages 2550-2560
An Expressed Fgf4 Retrogene Is Associated with Breed-Defining Chondrodysplasia in Domestic Dogs, Heidi G. Parker, Bridgett M. VonHoldt, et al., Science; 16 Jul 2009, Vol 325, Issue 5943 DOI: 10.1126/science.1173275
Association of the FGF4L2 retrogene with fibrocartilaginous embolic myelopathy in dogs; Colleen Embersics, Danika Bannasch et al., Journal of veterinary Internal Medicine, Volume38, Issue1, January/February 2024
Short and sweet: foreleg abnormalities in Havanese and the role of the FGF4 retrogene. Bellamy, K.K.L., Lingaas, F. Canine Genet Epidemiol 7, 19 (2020). https://doi.org/10.1186/s40575-020-00097-5
