Įvairių dalykų ėdimas - normalus šunų elgesys, tūkstantmečiais padėjęs jiems išgyventi. Prijaukinimo teorijos pabrėžia šio elgesio svarbą formuojant glaudžius ryšius tarp pusiau laukinių prototipinių šunų ir ankstyvųjų žmonių. Dauguma šunų linkę ėsti rastus daiktus ir tenka ryti pavargti su šio pročio atsikratymu, tačiau kai kurie tampa beveik apsėsti ir bando rinkti atgrasius ar net pavojingus dalykus. Tokie šunys - varginantys augintiniai, kadangi griebią viską nuo šakų iki akmenų. Šis įprotis ypač būdingas jauniems, impulsyviems, kompulsyviems, hiperaktyviems keturkojams, dažniau vardijami medžiokliniai kaip auksaspalviai, Labradoro ir Česapyko įlankos retriveriai. Šį įprotį būtina kontroliuoti.
Pika (ang. pica, dar vadinama alotriofagija) – pasikartojantis bet kokių ne maistui skirtų medžiagų laižymas, kramtymas ar rijimas. Nors pika gyvūnams pasitaiko rečiau nei žmonėms, iš veterinarijos pusės ji laikoma rimta elgesio ir sveikatos problema, susijusi su žarnyno svetimkūniais, obstrukcijomis, perforacijomis, peritonitu ir net gaišimu.
Žmonių atveju didesnis šio sutrikimo paplitimas stebimas tarp nėščių moterų ir vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų. Mūsų atveju teoretizuojama, kad pikos priežastimi gali būti kultūrinės tradicijos, badavimas, virškinamojo trakto sutrikimai, emocinis stresas, apsauga nuo toksinų ir patogenų, tačiau nė viena teorija nebuvo galutinai įrodyta. Viena metaanalizė patvirtino ryšį tarp anemijos, žemo cinko kiekio plazmoje ir pikos, taip pat rasta sąsajų su stresu, nepriežiūra ir smurtu. Pikos paplitimas tarp sergančių šizofrenija siekia apie 14 proc. Yra duomenų, kad dažniau pasireiškia turintiems protinį atsilikimą arba autizmą.
Svarbu atskirti, kada pika yra normalus jauno gyvūno elgesys, o kada – patologija. Jauni smalsūs šuniukai beveik visi linkę ragauti neįprastus daiktus ir tai laikoma normalaus vystymosi dalimi. Tačiau jei suaugęs šuo nuolat ryja ne maistines medžiagas, tai jau laikoma sutrikimu. Pastebėjus pastovų polinkį ryti nevalgomus daiktus vertėtų įtarti pikos sutrikimą ir imtis priežasčių analizės bei korekcijos. Pika dažnai slepia lėtines gastroenteropatijas ir elgesio sutrikimus. Efektyvus valdymas remiasi metodišku medicininių priežasčių ištyrimu ir gydymu bei tiksliniu elgesio keitimu, aplinkos kontrole.
Pagal ryjamą medžiagą pika apima įvairius tipus. Pvz., litofagija – akmenų, trichofagija – plaukų/vilnos, osteofagija – kaulų rijimas, o išmatų valgymas vadinamas koprofagija. Placentos suėdimas (placentofagija) taip pat laikomas pikos forma, nors ir yra natūralus motinų instinktas apsaugoti jauniklius. Dažna pikos forma šunims yra žolės ėdimas. Šito priežastys pilnai vis dar nežinomos, tačiau yra įvairių nuomonių - nuo elgesio problemų kada nusiraminama ką nors kramsnojant, raciono papildymo augalais, skrandžio pH reguliavimo ar natūralaus būdo valyti organizmą nuo kirmėlių iki natūralaus vaisto nuo virškinamojo trakto dirginimo. Kita dažna pikos forma - akmenų graužimas ir rijimas, kas gali sukelti stiprų dantų nusidėvėjimą ar skrandžio užsikimšimą. Kai kurie šuniukai ir suaugę šunys itin linkę į įvairius namų daiktus (pvz., drabužius, servetėles, popierių, žaislus, kilimų kraštus).
Pagrindinės pikos priežastys
Pikos elgesį gali lemti medicininės (fiziologinės) ir elgesio (psichologinės) priežastys. Dažnai šie veiksniai persipina, pvz., esant medicininei priežasčiai formuojasi įprotis. Apie 88% atvejų pika yra elgesinio pobūdžio, o grynai fiziologinės (pvz., skausmo virškinamajame trakte) priežastys sudaro apie 12% atvejų.
Pika kartais susijusi su liga, todėl jos vertinimas turėtų apimti veterinarinį patikrinimą, ypač jei nuryjama didelis kiekis nemaistinių medžiagų. Dažniausiai minimos medicininės pikos priežastys apima įvairius virškinamojo trakto sutrikimus, įskaitant parazitines infekcijas. Kitos galimos priežastys yra toksinai, metaboliniai sutrikimai, mitybos trūkumai ir neurogeninės patologijos.
Virškinamojo trakto sutrikimai gali skatinti šunį ėsti neįprastus dalykus. Klasikinė teorija teigia, kad įtariamaisiais gali būti mitybos nepakankamumas ar tam tikrų mineralų trūkumas (pvz., geležies, cinko). Tada gyvūnas aplinkoje instinktyviai ieško trūkstamų medžiagų. Pastebėta, kad esant mineralų deficitui kai kurie gyvūnai ėda žemę ar molį. Vis dėlto raciono nevisavertiškumas kaip vienintelė priežastis retai patvirtinamas. Dažniau pasitaiko susirgimai, sukeliantys padidėjusį alkio jausmą arba nenormalų apetitą.
Lėtinės virškinamojo trakto ligos kaip uždegiminė žarnyno liga (UŽL), lėtinis enteritas ar lėtinė enteropatija neretai pasireiškia padidėjusiu ėdrumu, galinčiu nukrypti į neįprastų objektų rijimą. Kasos nepakankamumas sukelia maisto medžiagų neįsisavinimą ir nuolatinį alkį, dėl kurio šuo taip pat gali ėsti viską iš eilės. Lėtinės žarnyno infekcijos ar disbakteriozės taip pat priskiriamos prie galimų pikos priežasčių. Žarnyno parazitai gali sukelti maistinių medžiagų stoką ir alkį. Skausmas ar pykinimas virškinamajame trakte (dėl gastrito, pankreatito) gali lemti, kad šuo ės ne maistą, nors tokie atvejai sudaro mažą dalį pikos pasireiškimų.
Vieno tyrimo duomenimis, iš 133 gyvūnų (šunų ir kačių), atvykusių endoskopiniam skrandžio svetimkūnio šalinimui, 66% turėjo lėtinių virškinimo trakto ligų požymių. Visiems biopsijuotiems nustatyta histologinė lėtinė enteropatija, 80% – gastritas. Helicobacter spp kiekis teigiamai siejosi su gastrito sunkumu.
Tam tikros hormoninės ligos pakeičia medžiagų apykaitą ir apetitą. Kušingo sindromas ar ilgalaikis gliukokortikoidų vartojimas sukelia stiprų potraukį ėsti. Cukrinis diabetas taip pat gali pasireikšti padidėjusiu ėdrumu, kadangi gyvūnas nuolat jaučia alkį dėl gliukozės trūkumo. Skydliaukės hiperfunkcija (hipertiroidizmas) šunims reta ir dažnesnė katėms, ji didina medžiagų apykaitą ir apetitą. Esant anemijai (mažakraujystei), ypač dėl geležies trūkumo, bandydami kompensuoti deficitus gyvūnai gali pradėti laižyti ar ėsti neįprastus objektus.
Centrinės nervų sistemos ligos (augliai, encefalitai) gali sukelti pakitusius maitinimosi impulsus arba rajumą. Kepenų encefalopatija (esant portosisteminiam šuntui, kai dėl kepenų kraujotakos ydos kaupiasi amoniakas) sukelia neurologinius simptomus ir kartais neįprastą elgesį, įskaitant polinkį ėsti netinkamus daiktus.
Švino toksikozė turėtų būti laikoma galimu veiksniu tais atvejais, kai žinoma, kad šuo graužė švino turinčiais dažais dažytą medieną. Švinas gali būti susijęs su hiperkinetiniu elgesiu. Apsinuodijimą švinu rodo anoreksija, padidėjęs jaudrumas, kompulsinis lojimas, žiaumojimo priepuoliai, traukuliai, raumenų spazmai ir padidėjęs jautrumas lietimui. Nors tikslių duomenų apie šunis nėra, 70%–90% vaikų, kuriems nustatytas apsinuodijimas švinu, taip pat turi piką.
Parazitozės sukelia medžiagų įsisavinimo sutrikimus. Maldigestija ar malabsorbcija gali pasireikšti polifagija – šuo iš alkio ės ne tik maistą, bet ir kitus dalykus. Už užsitęsusio neįprasto ėdimo gali slypėti virškinimo fermentų trūkumas ar žarnyno mikrofloros disbalansas.
Kai kurie autoriai spėja, kad sumažėjęs dopamino perdavimas yra pagrindinis neurocheminis substratas, lemiantis padidėjusį pikos aktyvumą. Vadovaujantis šia logika 1994 m. tirtas dviejų vaistų efektas – tioridazinas slopina dopaminerginę veiklą, o metilfenidatas ją stimuliuoja. Kai asmenims su protiniu atsilikimu ir pikos įpročiu skirtas metilfenidatas, įprotis ryškiai sumažėjo iki nereikšmingo lygio, o paskyrus tioridazino stipriai padidėjo.
Labai dažnai pika kyla dėl elgesio problemų ar emocinių būsenų. Neįprastų daiktų ėdimas šunims gali būti reakcija į stresą, nuobodulį ar nerimą. Viena dažniausių priežasčių – nepakankamas fizinis ir protinis užimtumas. Šunys instinktyviai linkę kramtyti ir kasti, kai yra suvaržyti, nusivylę, siekia ištrūkti arba kaip nors išspręsti stresinę situaciją. Laukiniams šuniniams kramtymas ir kasimas yra vertingi būdai tyrinėti aplinką ir kontroliuoti išgyvenimui būtinus išteklius (pvz., maisto slėpimas ir iškasimas, vėsaus grunto atidengimas termoreguliacijai, guolio rasimas ar augalų paieška). Namų sąlygomis šie polinkiai gali tapti destruktyviais ir probleminiais.
Yra duomenų, kad kalės dažniau linkusios ėsti išmatas (koprofagija) nei patinai. Tai siejama su motinišku elgesiu, kuris gali pasireikšti ir kitose situacijose.Taip pat kalytės, ypač sterilizuotos, dažniau pasižymi polinkiu tvarkyti „lizdą“, todėl gali ėsti savo arba kitų šunų išmatas.
Jauni šunys (ypač iki 2 metų amžiaus) linkę dažniau praryti įvairius objektus nei suaugę. Dalis šuniukų „išauga“ šį įprotį, bet jei pika tęsiasi, tai jau tampa patologija. Veislė gali turėti įtakos netiesiogiai – labai energingų, darbinių veislių atstovai (borderkoliai, belgų aviganiai, Labradoro retriveriai) reikalauja daug fizinio ir protinio krūvio, o jo negavę iš nuobodulio dažniau pridaro šunybių, įskaitant nevalgomų daiktų graužimą. Nors konkrečių veislių genetinis polinkis į piką nėra moksliškai patvirtintas, galima spėti, kad nervų sistemos tipas (ramus vs. hiperaktyvus) turi įtakos. Hiperaktyvūs, turintys dėmesio ir aktyvumo kontrolės sutrikimų šunys linkę nuolat kišti į snukį daiktus, juos draskyti, plėšyti ir praryti net nesuvokiant pasekmių. Hiperaktyvaus profilio šunims būdingas nekontroliuojamas poreikis užimti burną (kąsti, nešti daiktus), jie lengvai praryja svetimkūnius netyčia arba iš smalsumo. Pika net laikoma vienu iš galimų hiperaktyvumo-impulsyvumo sindromo (analogiško ADHD) pasireiškimų šunims. Tokie šunys gauna aukštus hiperaktyvumo balus specialiuose testuose ir jiems trūksta savikontrolės.
Kramtymo, graužimo elgesys yra grobio motorinio modelio dalis, jis aktyvina paieškos ir atlygio sistemas, mažina stresą. Skurdžioje aplinkoje laikomi šunys (vieni uždaryti be žaislų ar reguliarių pasivaikščiojimų) turi didesnę riziką užsiimti pika. Tuščiuose kiemuose be aplinkos praturtinimo laikomi šunys dažniau ėda savo ar kitų gyvūnų išmatas. Kitų šunų pika taip pat gali turėti reikšmės. Pvz., jeigu vienas ėda nesąmones, kitas jį stebėdamas gali mėgdžioti.
Nerimas taip pat svarbus veiksnys – šuo gali nukreipti įtampą į kompulsinį ėdimą ir nusiraminti per oralinę veiklą. Griaustinio fobiją turintys šunys, vieni palikti per audrą, linkę draskyti ir kandžioti duris bei sienas. Kai kurie slepiasi spintose ir ten drasko bei kramto sienas.
Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantiems šunims pasitaiko destruktyvaus elgesio epizodų, įskaitant objektų draskymą, graužimą ir rijimą. Tai tampa savotiška savęs raminimo strategija. Kai kurių šunų elgesys blogėja dėl nenusistovėjusio santykio su šeimininku. Jei šuo labai priklausomas, šeimininko ilgesys gali pasireikšti destruktyvumu ir daiktų rijimu. Išsiskyrimo nerimas visada turi būti laikomas galima priežastimi tais atvejais, kai destrukcija nukreipta į durų staktas, kilimus ar langų apvadus. Toks elgesys taip pat gali būti skatinamas barjero sukeltu nusivylimu, kylant šeimininkui išėjus arba dėl matomos veiklos lauke (praeinančių šunų ar kitų gyvūnų).
Kitas elgesinis mechanizmas – dėmesio siekimas. Jei šuo pastebi, kad suėdęs kažką neleistino sulaukia išskirtinio šeimininko dėmesio (kad ir neigiamo), jis gali kartoti šį veiksmą. Tokiu atveju pika tampa išmoktu modeliu.
Netinkamas auklėjimas gali netiesiogiai sukelti piką. Pvz., jei šuo griežtai baudžiamas už tuštinimąsi namuose, jis gali pradėti ėsti savo išmatas slėpdamas „įkalčius“ ir taip vengdamas bausmės. Toks mechanizmas dažnai paaiškina koprofagijos atsiradimą jauniems šunims, kurie buvo pernelyg griežtai bausti už ne vietoje paliktas balutes ar krūveles. Labai griežtai dresuojami specialios paskirties šunys gali patirti daugiau streso – itin griežtai dresuotų tarnybinių keturkojų tarpe pikos atvejų pasitaiko dažniau nei tarp paprastų augintinių. Tai siejama su psichologine įtampa ir galbūt ribotu laisvalaikiu.
Kartais toks elgesys gali būti susijęs su stereotipijomis. Tai būna ritmiškas ar atkaklus graužimo elgesys, mažai reaguojantis į pertraukimus ir grįžtantis esant panašioms aplinkybėms. Dažniausiai tai nuobodulio ir frustracijos nulemta pasikartojanti automatinė schema, kuri sumažėja pagerinus aplinką. Kadangi elgesys trumpam mažina vidinį diskomfortą, jis linkęs įsitvirtinti. Jame nėra socialinio žaidimo dėsnių, mažai kintamumo, vyksta ir be žmogaus, kartais net atrodo kad šuo paniro į graužimo transą. Stereotipiniame graužime paprastai nebūna resurso saugojimo, pirminis tikslas – pats kramtymas. Jis būdingesnis veislėms, kurių paskirtis buvo kąsti ir laikyti, pvz, terjerams ar bull tipo terjerams.
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS) gali pasireikšti kaip įkyri vieno tipo daiktų valgymo manija. Šunims OKS pasireiškia kitomis formomis (šešėlių gaudymu, uodegos vaikymusi), bet kartais pasitaiko ir neįprastų medžiagų rijimo atvejų.
Kai kurios kompulsinės pikos formos gali kilti dėl limbinės sistemos disfunkcijos. Dvipusė laikinųjų smegenų skilčių pašalinimo operacija beždžionėms (tyrimai daryti kokiais 1937 metais) sukelia kompulsinį oralinį elgesį. Tokiu atveju alkanas gyvūnas, kai jam pateikiama įvairių objektų kaip, šukos, varžtas, pagaliukas, obuolio skiltelė, gyvatė, banano gabalas ir žiurkė, visus juos ima, dedasi į burną ir, jei nevalgoma, išmeta. Tyrėjai šią būseną apibūdino kaip psichinį aklumą, dėl kurio gyvūnas nesugeba iš anksto įvertinti, ar daiktas valgomas kol neįsidėjo jo į burną.
Kodėl pika pavojinga
Apie 10% gyvūnų, atvykstančių pas veterinarus dėl žarnų obstrukcijos prarijus svetimkūnį, tenka eutanazuoti dėl sunkių komplikacijų. Aišku, ne visi praryti daiktai sukelia tiesioginius simptomus. Kai kurie sėkmingai pereina virškinimo traktą ir pasišalina su išmatomis be didesnių pasekmių. Tačiau kartais prarytas objektas užstringa skrandyje ar žarnyne, sukeldamas dalinį arba pilną nepraeinamumą. Pilna žarnyno obstrukcija paprastai pasireiškia staigiais sunkiais požymiais ir greitu būklės blogėjimu. Dalinė obstrukcija gali sukelti lėtinius arba protarpinius požymius – prastesnį maisto įsisavinimą, svorio kritimą, protarpinį viduriavimą ir būti sunkiau pastebima.
Tipiniai ūmūs simptomai, sukeliantys įtarimą dėl galimo svetimkūnio virškinamajame trakte, yra pasikartojantis vėmimas (ypač jei prasideda staiga sveikam šuniui), pilvo skausmingumas (šuo jautriai reaguoja palpuojant pilvą, rangosi dėl dieglių), atsisakymas ėsti (anoreksija), vangumas, depresija, vidurių užkietėjimas arba viduriavimas (kartais su krauju ar gleivėmis išmatose), pastebimai sumažėjęs tuštinimasis ar jo nebuvimas. Dėl nuolatinio vėmimo galima dehidratacija. Svetimkūniui pažeidus virškinamojo trakto sienelę, atsiranda vidinis kraujavimas (dėl to išmatos gali būti su kraujo priemaiša) ar net perforacija. Sunkių komplikacijų spektre yra žarnyno nekrozė (audinių žūtis užspaustoje žarnos dalyje), žarnos prakiurimas su tai lydinčiu peritonitu, generalizuotas sepsis, hipovoleminis šokas dėl skysčių netekimo ir toksinų patekimo į kraują. Tokios komplikacijos gyvybei pavojingos ir net laiku operavus gali lemti ilgesnį gijimą ar net baigtis mirtimi.
Šuo, nuolat ėdantis netinkamus daiktus, rizikuoja apsinuodyti arba patirti mechaninių pažeidimų. Kramtant kaulus, akmenis ar kietus plastikinius daiktus dažnai nuskyla dantys, susižaloja dantenos. Aštrūs daiktai kaip vinys, adatos, kaulų skeveldros gali subraižyti ar pradurti stemplę, skrandį, žarnyną. Ilgi siūlai ar virvės gali sukelti žarnų žaizdas. Gumos gabalai ar kamščiai gali užsistovėti skrandyje sukeldami lėtinį gastritą.
Negana to, pikos elgesys turi padarinių šuns gerovei bei santykiui su šeimininku. Dažnai žmonės susidūrę su nuolatiniu šuns polinkiu ėsti draudžiamus daiktus imasi netinkamų priemonių - gyvūną bara, baudžia fiziškai arba izoliuoja. Deja, tokios priemonės problemą gali dar labiau paaštrinti. Tai gali lemti kitus elgesio nukrypimus ir užburtą ratą – šuns elgesys blogėja, nes prastėja jo emocinė būsena.
Pikos valdymo strategijos
Pikos korekcija reikalauja daugiapakopio ir integruoto požiūrio. Nėra vienos stebuklingos tabletės ar komandos, kuri iškart panaikintų šį elgesį. Tenka derinti aplinkos valdymą, dresūrą, elgesio modifikaciją ir prireikus medikamentinį gydymą. Tais atvejais, kai įtariama streso sukelta problema, reikia nustatyti streso šaltinius ir juos tvarkyti per tinkamą sąlygojimą, dresūrą bei aplinkos pakeitimą. Išsiskyrimo nerimą patiriantiems šunims reikia padėti išmokti susidoroti su vienatve ir atsiskyrimu, bailūs turi būti sistemiškai desensibilizuojami, o nuobodžiaujantiems reikia suteikti alternatyvių būdų gauti trokštamos stimuliacijos. Kai pagrindinės priežastys pašalinamos, destruktyvus elgesys dažnai savaime sumažėja be papildomos dresūros. Kai kuriais atvejai šuo gali įgyti atsparų potraukį destruktyviam elgesiui net kai pirminės priežastys pašalintos. Ypač destruktyvus kramtymas gali lengvai tapti tokia problema. Tokiais atvejais objektas ir toliau traukia šuns kramtymo elgesį ir gali prireikti slopinančio treniravimo arba aversinių metodų bei kramtymo elgesio nukreipimo į priimtinesnes alternatyvas.
Užtikrinkite, kad šuo gautų visavertį, pagal amžių ir poreikius tinkamą pašarą. Rinkitės aukštos kokybės komercinį ėdalą arba subalansuokite naminį racioną su veterinaro pagalba. Šeriant geru pašaru mažės tikimybė, kad šuo jaus kokių nors maistinių medžiagų stygių ar nuolatinį alkį, kas skatintų neįprastą ėdimą.
Aplinkos valdymas – pirmas ir bene svarbiausias žingsnis. Reikia pašalinti arba apriboti šuns galimybes pasiekti tuos daiktus, kuriuos jis gali suėsti. Praktikoje tai reiškia nuolat palaikyti tvarką - nepalikti išmėtytų kojinių, žaislų, šiukšlių, smulkių daiktų. Viską, ko nenorėtumėte kad šuo prarytų, laikyti jam nepasiekiamoje vietoje (aukštai, spintose, už uždarų durų). Ypač atidžiai reikia saugoti vaistus, chemikalus, smulkius daiktus (vinis, adatas, monetas, baterijas). Jei šuo linkęs draskyti ir ryti audinius, reikia riboti jo patekimą į patalpas su patalyne, drabužiais arba bent jau prižiūrėti jį ten. Šiukšlių dėžės turėtų būti uždaromos arba padedamos kur šuo nepasieks, nes daugybė pikos atvejų nutinka šuniui išknisus ir prarijus šiukšles.
Vienas efektyviausių aplinkos kontrolės būdų – fizinė apribojimo priemonė. Tai gali būti antsnukis, uždedamas situacijose kur šuo gali ėsti kažką netinkamo. Prie antsnukio reikia pratinti palaipsniui, kad tai nesukeltų papildomo streso. Ten, kur yra daug pagundų (pvz., parke), gyvūną būtina vedžioti pavadėliu. Taip galima jį kontroliuoti ir neleisti ryti rastų daiktų. Kontroliuojamas pasivaikščiojimas apsaugo tiek nuo nuodų rinkimo, tiek nuo pikos.
Kai šuo negali būti prižiūrimas, rekomenduojama jį laikyti saugioje aplinkoje. Galima uždaryti kambaryje be pavojingų daiktų arba įkurdinti specialioje aptvertoje erdvėje, kurioje paliekami tik saugūs daiktai. Tai neturi būti baudžiamoji izoliacija, todėl tą erdvę reikia padaryti teigiamą – duoti skanėstų, žaislų, kad šuo mielai ten būtų.
Neužtenka viską atimti, reikia pasiūlyti pakaitalą, kitaip šuo gali frustracijos vedinas sugalvoti dar blogesnių būdų kaip išlieti tą energiją. Jei atimame galimybę ėsti pagalves ar pagalius, turime pasiūlyti kažką vietoje to. Pasirūpinkite gausiu saugių kramtalų ir žaislų arsenalu. Tinkami kramtomi daiktai (kongai ar goughnutai su skanėstais) padeda patenkinti šuns natūralų poreikį kramtyti nesukeliant pavojaus. Jei šuo drasko medžiaginius daiktus, duokite jam stiprią virvę žaidimams, jei mėgsta plastiko traškesį – yra žaislų su traškančiu vidumi, jei ėda žolę – padėkite sodinukų vazonėlį su kviečių želmenimis. Esmė – nukreipti oralinį poreikį į tinkamą objektą. Yra ir valgomų saugių kramtalų (džiovintų gyvūnų odų, skanumynų).
Galiausiai aplinkos kontrolėje ypatingai akcentuotina švara ir koprofagijos prevencija. Jei šuo turi polinkį ėsti išmatas, būtina labai tvarkingai jas rinkti tiek namuose, tiek pasivaikščiojimų metu. Negalima ekskrementų palikti kieme. Jeigu namuose gyvena keli šunys, teks stebėti, kad vienas neėstų kito fekalijų, idealiausia bus juos vedžioti atskirai arba viską surinkti vos pasituštinus. Katinų kraiko dėžės taip pat turi būti nepasiekiamos. Pastebėjus, kad šuo ieško „skanumynų“, geriau vedžioti jį su pavadžiu ir antsnukiu. Taip pat yra komercinių priedų, dedamų į šuns maistą ar tiesiai ant išmatų, kad jos taptų atstumiančio skonio. Rezultatai nevienodi, bet kaip papildomą priemonę galima išbandyti.
Valdant piką svarbu ir dresūra. Šuo turi išmokti, kad tam tikri objektai jam nepriklauso ir juos pagriebus po komandos teks paleisti. Geriausia šiuos dalykus daryti su dresuotoju, kuris paaiškins apie markerius ir komandas. Dresuotojas gali padėti nustatyti aiškias taisykles ir ribas šuniui. Tai apima bendrą paklusnumo komandų mokymą, kas sustiprina šuns impulsų kontrolę. Pvz., pratimas kai maistas padėtas prieš šunį ir jis turi luktelti kol jį gaus lavina gebėjimą valdyti impulsą staigiai griebti, ir ši kompetencija persikelia į kitus kontekstus. Kuo drausmingesnis šuo, tuo lengviau jį sustabdyti pikos situacijose. Jei paaiškėja, kad šuo ėda ne maistą tam, kad gautų dėmesio, būtina šį ciklą nutraukti. Tai reiškia netinkamo elgesio ignoravimą ir dėmesio skyrimą tik už gerą. Praktikoje tai gali būti sudėtinga, bet situacijas įmanoma surežisuoti.
Priešpriešinis sąlygojimas (counter-conditioning) – metodas, kai nepageidaujamo objekto sureikšminimas mažinamas siejant jį su nemaloniu pojūčiu. Šunų atveju populiaru naudoti kartaus skonio purškalus, aštraus skonio medžiagas, garsinį ar kitą nuotolinį baidymą. Teorija tokia, kad šuo susies tą daiktą su nemaloniu įvykiu ir jo nebenorės. Tačiau su šiais metodais reikia elgtis atsargiai. Jie nepašalina vidinės priežasties, o netinkamai naudojami gali sukelti dar daugiau streso arba šuo gali pradėti bijoti ne paties veiksmo, o, pvz., kambario, kuriame nutiko blogi dalykai. Pozityvi dresūra reikštų, kad skatiname norimą elgesį vietoje bausmės už netinkamą. Užuot šunį barus tektų jį pagirti ir apdovanoti kaskart kai anas pasirenka negriaužti arba kai gražiai paleidžia daiktą pagal komandą. Toks metodas reikalauja nuoseklumo, bet ilguoju laikotarpiu yra labai efektyvus. Daug kas derina abu metodus. Taip pat reikia suprasti, kad didelės emocijos (pyktis, panika) duoda atvirkštinį efektą, nuo jų šuo dar labiau jaudinasi. Todėl reikia reaguoti santūriai, bet užtikrintai.
Pakankamas fizinio krūvio kiekis tiesiogiai veikia šuns psichiką – pavargęs, išsidūkęs šuo būna ramesnis. Geras fizinis krūvis gerina nuotaiką ir mažina kompulsyvų elgesį. Todėl kiekvienam šuniui pagal galimybes turi būti prieinami ilgesni pasivaikščiojimai, bėgimas šalia dviračio, laisvas lakstymas aptvertoje zonoje, plaukimas. Žinoma, persistengti nereikia, bet vidutiniškai bent 1–2 valandos aktyvaus judėjimo per dieną daugumai šunų būtina. Vertėtų apsvarstyti galimybę suteikti šuniui darbą, atitinkantį jo prigimtį. Mėtomi ir atnešami kamuoliukai išvargins retriverį, o lobio ieškojimas pagal kvapą patenkins skaliko uoslės poreikį. Reguliarus žaidimų grafikas padės išlieti energiją priimtinu būdu ir mažins poreikį užsiimti destruktyvia veikla.
Jeigu pikos priežastis yra nerimas ar išsiskyrimo baimė, reikia taikyti specifines elgesio terapijos technikas. Su išsiskyrimo nerimu dirbama palaipsniui, šuo mokomas po truputėlį pabūti vienas, grįžtama kol dar nespėjo sunerimti, pamažu ilginama atsiskyrimo trukmė. Kartu stengiamasi sumažinti prisirišimą, ne visada leidžiama sekioti iš paskos, kad jis taptų savarankiškesnis. Atsipalaidavimo pratimai (pvz., ėjimo į vietą komandų mokymas) padeda išmokti nusiraminti. Galima pasitelkti ir feromonų difuzorius ar natūralius raminančius papildus kaip L-triptofanas. Jie nesprendžia problemos, bet suteikia mokymą lengvinantį foninį nusiraminimą.
Kadangi pika yra tarpdisciplininė problema, jos valdyme gali prireikti ir veterinarinės medicinos pagalbos. Pirmiausia, jei diagnozuojama kokia nors medicininė priežastis, būtina reaguoti - koreguoti mitybą, gydyti ligą ar nutraukti vaistus. Sutvarkius medicininę pusę, neretai pika susilpnėja savaime. Vis dėlto dažnai šuo jau būna išsiugdęs įprotį arba toks elgesys turi mišrių (ir medicininių, ir elgesinių) priežasčių, todėl kartu turi vykti ir elgesio korekcija. Kai pika susijusi su stipriu nerimu ar kompulsiniu sutrikimu, vien dresūros gali nepakakti. Tada gali padėti nerimą ar obsesijas mažinantys medikamentai. Vaistai taikomi laikinai, kad geriau eitųsi elgesio terapija. Kombinuojant elgesio modifikaciją su medikamentiniu gydymu pasiekiami geresni rezultatai nei taikant vieną kurią nors priemonę atskirai.
Tyrimų duomenimis, 65% su pika susidūrusių šeimininkų geba ją sukontroliuoti - daugiausia duodant specialių žaislų ir iš aplinkos pašalinant kitus obejktus. Sąmoningų pastangų dėka daugumą šunų pavyks apsaugoti. Svarbiausia neignoruoti problemos ir ją spręsti kompleksiškai.
Plačiau:
Handbook of Applied Dog Behavior and Training, Steven R. Lindsay, 2000. Volume Two Etiology and Assessment of Behavior Problems
Perez, J., Ford, S., & Lynch, H. (2025). Pica as a clinical sign of a chronic enteropathy in dogs and cats. Journal of the American Veterinary Medical Association, 263(8), 1027-1032. Retrieved Oct 13, 2025, from https://doi.org/10.2460/javma.25.02.0079
Pica in Dogs: Overview, Owners Perception and Intestinal Perforative Obstructive Cases in Ibadan, Nigeria; O.D. Eyarefe; Global Veterinaria 17 (3): 204-213, 2016, DOI: 10.5829/idosi.gv.2016.17.03.10538
Güneş, A., Şimşek, A., Koçhan, A., … Katanalp, Ö. F. (2025). Psychogenic Lithophagia in a German Shepherd Dog. Kocatepe Veterinary Journal, 18(2), 179-184. https://doi.org/10.30607/kvj.1599958
Carter, Stacy & Wheeler, John & Mayton, Michael. (2004). Pica: A review of recent assessment and treatment procedures. Education and Training in Developmental Disabilities. 39.
Ogunbunmi, Temitope & Oyetayo, N.s & Oguntoye, Cecilia & Eyarefe, Oghenemega. (2025). Pica Syndrome-Associated Bowel Emergency in a 1-Year-5-Month-Old Boerboel Dog – A Case Report. Folia Veterinaria. 69. 28-34. 10.2478/fv-2025-0024.
Pika vaikų ir suaugusiųjų amžiuje: diagnostinės ir gydymo galimybės, Greta Stonkutė, Vilniaus Universitetas, Klinikinės medicinos institutas, Psichiatrijos klinika; Darbo vadovė prof. dr. Sigita Lesinskienė; 2022-05-18
https://www.vetmed.ucdavis.edu/sites/g/files/dgvnsk491/files/inline-files/Unusual_eating_habits.pdf
https://www.animalcarehospital.vet/sites/site-4271/documents/Pica%20and%20coprophagia.pdf
