Remiantis AKC duomenimis, JAV nuo 2013 metų beveik visada populiariausių veislių sąrašo trečioje vietoje stovi auksaspalviai retriveriai. JK tiek remiantis apklausų duomenimis, tiek KC informacija, auksiukai yra 5 vietoje. Jie stabiliai populiarūs ir, atrodo, neveikiami mados klyksmo audrų. Priimtinas dydis, malonus būdas ir žavi išvaizda papirko daugybės šeimų širdis.
Auksaspalviai retriveriai - škotiški medžiokliniai šunys, pasirodę XIX a. pabaigoje. Veislė sukurta sukryžminus geltonos spalvos (greičiausiai banguotataplaukį, vėliau tapusį lygiaplaukiu retriverį) šunį su dabar jau išnykusio Tvido vandens spanielio kalyte. Pirmojo poravimo palikuonys “derinti” su Labradoro ir lygiaplaukiais retriveriais, Tvido vandens spanieliu ir airių seteriu. Vėlesniuose kergimuose naudotas dar vienas Labradoro retriveris ir smėlio spalvos bladhaundas. Giliau tyrinėjančių veislę nuomone, į auksaspalvius retriverius panašių šunų grupė egzistavo iki minėto pirmojo kergimo. Yra teigiančių, kad tokie šunys, gyvavę iki oficialaus veislės sukūrimo fakto, galėjo būti ne retriveriai, o netipinės spalvos stambesnio sudėjimo airių seteriai. Remiantis genetiniais tyrimais, auksiukai itin stipriai susiję su lygiaplaukiais ir Labradoro retriveriais, taip pat su niufaundlendais, garbanotaisiais retriveriais, airių seteriais, airių vandens spanieliais, anglų seteriais.
Pirmuosius auksaspalvius retriverius augino socialinio elito klasės atstovai ir naudojo vandens paukščių kaip antys medžioklei. Aistra vandeniui ir troškimas įtikti itin tiko tokiai veiklai. Po Pirmojo pasaulinio karo šie šunys pradėjo plisti kitose šalyse ir laikui bėgant įgijo šeimos šuns statusą.
Teigiama, kad auksaspalviai retriveriai turi didžiausią vėžio atvejų skaičių iš visų šunų veislių (po jų dažniausiai minimi Berno zenenhundai, bokseriai ir rotveileriai). Galbūt jų gyvenimo trukmė labai sumažėjo – tačiau toks faktas tebėra ginčytinas. Atsakymų paieškai dabar skirta daugybė ilgalaikių ir retrospektyvių tyrimų. Pasakojama, kad senesniais laikais šie retriveriai gyvendavo iki 17 metų, o vėliau skaičius sutrumpėjo iki 13. Tačiau taip ir liko neaišku, ar tikrai kažkas negerai - negi šie šunys tikrai dienų galo sulaukia anksčiau negu jų protėviai? Į tokius klausimus ir bandysime rasti atsakymą šiame tekste.
Auksaspalvių retriverių tipai
Paprastai skiriami trys auksaspalvių retriverių tipai (standartuose jie nėra aprašyti, kadangi labiau atsirado dėl pačių standartų skirtinguose regionuose skirtumų):
Amerikiečių. Būdinga blizgi auksinė, ryškesnė spalva, kurios atspalviai gali skirtis nuo švelniai gelsvos iki tamsiai auksinės. Kailis - ilgesnis ir storesnis už angliškųjų. Kūnas kiek ilgesnis, šiek tiek skiriasi proporcijos. Kaukolė platesnė, o kakta ilgesnė ir gilesnė. Amerikietiškos versijos ausų priekinis kraštas šiek tiek virš akių lygio, tad ausų galiukai atsiduria skruostų lygyje. Jie turi daugiau energijos negu angliškieji, yra labiau užsispyrę. Kai kurie savininkai pastebi, kad prieš treniruotę elgiasi audringiau.
Anglų. Šviesios, kreminės spalvos (JAV jie vadinami “English Cream”), truputį trumpesniu, banguotu kailiu. Kūnas platesnis, stipresnis. Jų galva didesnė, labiau subalansuota. Vidutinio dydžio ausys yra akių lygyje. Iš charakterio ramesni, nėra pernelyg energingi, manoma, kad pasižymi didesniu klusnumu ir yra lengviau dresuojami.
Kanadiečių (darbinis). Spalva raudono vario. Pats šunys smulkūs, liekni ir atletiški, labai greiti ir stiprūs. Energingesnis už pirmuosius du tipus, kurie laikomi labiau parodiniais.
Yra teiginių, kad amerikiečių auksaspalviai retriveriai gyvena trumpiau, dažniau kenčia nuo vėžio, o angliška versija - nuo širdies ligų. Plačiau su šia informacija ir kiek ji iš tiesų teisinga galėsite susipažinti skaitydami straipsnį.
Auksaspalvių retriverių gyvenimo trukmės tyrimas (GRLS)
Kalbant apie žmonių sveikatą, yra tam tikrų principų, kuriuos laikome savaime suprantamais: rūkymas sukelia plaučių vėžį, aukštas kraujospūdis apkrauna širdį, reguliarus fizinis aktyvumas padeda išvengti daugybės negalavimų. Tačiau šie dalykai ne visada buvo žinomi. Tiesą sakant, galime juos atsekti iki vieno tyrimo: Framinghamo širdies tyrimo. Šis vis dar tęsiamas tyrimas prasidėjo 1948 m., į jį įtraukta daugiau nei 5000 žmonių. Tyrėjai reguliariai klausinėjo dalyvių apie jų gyvenimo būdą ir stebėjo, kurie susirgo širdies liga, o kurie ne. Vėliau į tyrimą įtraukti pradinės kohortos suaugę vaikai.
Maždaug tuo metu kai pradinės Framingamo kohortos anūkai pradėjo dalyvauti tyrime, Morriso gyvūnų fondo mokslininkų ir veterinarijos gydytojų grupei kilo mintis: kodėl nepadarius panašaus tyrimo su šunimis? Juk galima stebėti tūkstančius palikuonių, surinkti daugybę duomenų apie genus, toksinų likučius šlapime, žaislus, dubenėlius iš kurių ėsta, ir net GPS duomenis. Nuspręsta sutelkti dėmesį į vieną veislę: auksaspalvius retriverius, kurių genetiškai santykinai homogeniška populiacija leistų lengviau atskirti gyvenimo būdo veiksnius nuo genetinių.
GRLS (Golden Retriever Lifetime Study) - pirmasis perspektyvus išilginis veterinarijos tyrimas, skirtas nustatyti pagrindinius mitybos, genetinius ir aplinkos rizikos veiksnius, sukeliančius vėžį ir kitas svarbias šunų ligas. Tai stebėjimo tyrimas, jame dalyvauja 3000 grynaveislių auksaspalvių retriverių, GRLS sukurtas remiantis koncepcija, sukurta Framinghamo širdies tyrimo ir pradėtas 2012 metais. Dalyvaujančių šunų savininkai kasmet pildo klausimyną, kuriame nurodo visus įmanomus gyvūno sveikatos veiksnius. Pavyzdžiui: maistas, kurį šunys ėda reguliariai (morkos - stebėtinai populiarios), netoliese esantys taršos šaltiniai (greitkeliai ir sąvartynai), mėgstamos maudynių vietos, buvimas saulėje ir netgi tai, kaip dažnai atnešamas numestas žaislas. Veterinarai renka įvairių rūšių mėginius ir siunčia juos į laboratoriją. Ir, žinoma, tyrimas fiksuoja, kiek gyvena augintiniai.
Pirminio klinikinio tyrimo vizito metu tiriamieji šunys buvo beveik sveiki, dažniausiai praneštos veterinarinės diagnozės - odos ir virškinimo trakto problemos. Šios būklės dažniausiai diagnozuojamos jauniems šunims. Kliniškai reikšmingi nukrypimai atliekant įprastinius laboratorinius tyrimus buvo reti, o pirminio fizinio patikrinimo metu visi šunys neturėjo lėtinių ar gyvenimą ribojančių ligų. Dažna anomalija buvo mažas bendras T4 kiekis serume.
Tyrimo pradžioje maždaug pusei šunų jau buvo atlikta gonadektomija, o JAV vidurkis yra 85%. Vėliau statusas pasikeitė ir paveikė 80%. Reprodukcinių hormonų svarba šių šunų sveikatai ir ligoms taip pat tiriama.
Nors dalis dalyvių vis dar laimingai plaukioja tvenkiniuose ir glaudžiasi prie šeimininkų, 804 mirė. Kai kurie buvo labai jauni – jauniausias tik 9 mėnesių. Kai kurie mirė nuo gaisro, karščio smūgio ar partrenkti automobilių. Kiti - nuo širdies ligų ir infekcijų. Tačiau dauguma nuo vėžio: iš viso 600 dalyvių.
Tikimasi, kad surinkus kuo daugiau duomenų, pavyks atrasti vėžio ir ankstyvos mirties rizikos veiksnius, gal net susijusius su ilgaamžiškumu. Jau išryškėjo tam tikros tendencijos. Preliminarūs duomenys rodo, kad yra ryšys tarp taršos šaltinių ir tam tikrų limfomos tipų. Tačiau kol kas sunku įvertinti ilgaamžiškumo modelius.
Auksaspalvių retriverių gyvenimo trukmė
2024 m. JK atliktas tyrimas parodė, kad šios veislės gyvenimo trukmė yra 13,2 metų. Naujausio italų darbo duomenimis, šie šunys gyvena 10 metų. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad 22% auksaspalvių retriverių nugaišo iki 10 metų amžiaus.
Žiūrint retrospektyviai, šunų gyvenimo kokybė pagerėjo. Vakarų šalyse iš būdų jie persikėlė į lovas, o profilaktinė veterinarinė priežiūra tapo norma. Diagnostika pagerėjo. Dabar veterinarijos klinikose naudojama ta pati įranga kaip ir žmonių ligoninėse. Tačiau išties turime mažai duomenų apie šunų gyvenimo trukmę. 1982 m. buvo išanalizuoti 2002 šunys, 1962–1976 m. lankęsi pas Bostono veterinarus. Auksaspalvių retriverių mirties amžius tąkart buvo 6,7 metų. 1980 - 1990 m nurodyta, kad vidutinis gaišimo amžius buvo 6,6 m. Medicininių JAV įrašų sistemoje analizavus šunis, kuriems 1989–2016 m. atliktis skrodimai, vidutinis auksiukų gaišimo amžius buvo 9,15 metų.
Tyrimuose dalyvavusios įstaigos, iš kurių gauta daugiausia duomenų apie šunų gyvenimo trukmę, dažniausiai gydė sergančius keturkojus, o diagnozių patvirtinimui jie skrosti. Joks tyrimas nelygino šios veislės gyvenimo trukmės pokyčių laikui bėgant, tačiau yra kitų veislių, pvz., airių vilkogaudžių ir dobermanų, kurie tirti. Remiantis dobermanų ilgaamžiškumo Rusijoje analize, šios veislės gyvenimo trukmė sumažėjo nuo devintojo dešimtmečio pradžios – vidutiniškai nuo 14 metų iki mažiau nei 10 metų.
JAV skrodimų tyrime nurodytas vidutinis auksaspalvių retriverių gaišimo amžius - 8,6 m. nuo neoplazijų (nenormalaus audinių augimo, dažnai pasibaigiančio pikjtybiniais navikais), 7,3 m. metų dėl visų priežasčių ir 5,7 m.nuo neoplastinių ligų (piktybinių navikų). Veterinarinių duomenų bazėse Šiaurės Amerikoje nurodomas vidutinis šios veislės amžius yra 6,6 m. Vidutinis auksaspalvių retriverių gaišimo nuo kitų priežasčių negu vėžys amžius yra 6,93 m. (0,1 - 16,6 m.), o nugaišusių nuo vėžio mediana 9,83 m. Apskritai šunys, gaištantys nuo kitų ligų nei vėžys, šioje populiacijoje dienas baigia jaunesni.
Europoje rezultatai kiek kitokie - vidutinis gaišimo amžius 11,0–12,5 m. ir tik 20–39 % jų priskirtos neoplazijoms. Turint tokius duomenis atrodo, kad auksaspalviai retriveriai JAV dažniau serga piktybinėmis ligomis ir gyvena trumpiau. Tačiau čia gali būti ir klaidinančių veiksnių kaltės. Skiriasi tyrimų metodologija - būdas, kaip renkamos tiriamųjų grupės. Jei vienu atveju bus tiriami atsidūrę klinikose šunys ir pasitelktos skrodimu patvirtintos diagnozės, o kitais atvejais bus pasiremta apklausomis, rezultatai gali labai skirtis. Pvz., jei JAV tyrimas nurodo, kad vidutinis auksaspalvių retriverių, kuriems atliktas skrodimas, gaišimo amžius buvo 9 metai, tai sunku palyginti tokį skaičių su Europos darbais, kuriuose analizuota bendra auksiukų populiacija ir gauta ~12 metų gyvenimo trukmė.
Nepaisant tyrimų, kuriuose pranešama apie vidutinę auksiukų gyvenimo trukmę, ilgaamžio fenotipo apibrėžimas nėra pilnai aiškus. Nustatyta, kad vidutinis gaišimo amžius, stebimas veterinarinės medicinos mokymo ligoninėse, skiriasi lyginant su šunimis, sutinkamais pirminėje veterinarijos praktikoje. Tai greičiausiai gali būti siejama su atvejų atrankos šališkumu, atsirandančiu į specializuotus centrus nukreiptose populiacijose. Vidutinis auksaspalvių retriverių gaišimo amžius pirminėje veterinarijos praktikoje yra 12,5–14 metų ir 6,6 - 9 metai rimtesnėse klinikose. Didžiausiame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 9000 auksaspalvių retriverių, vidutinė gyvenimo trukmė buvo mažesnė nei 12,5 metų. Norint turėti tikslesnius duomenis apie šios veislės gyvenimo trukmę, reikėtų rinkti duomenis iš įvairesnių šaltinių.
Auksaspalvių retriverių vėžiniai susirgimai
Vėžiniai susirgimai - dažna grynaveislių šunų gaišimo priežastis. Pvz., net 54,5% Berno zenenhundų įveikia piktybiniai navikai. Šunų genomo plastiškumas per palyginti trumpą laikotarpį galėjo lemti kintamą vėžio dažnį tarp veislių. Manoma, kad veislėms kaip Berno zenenhundas, lygiaplaukis retriveris ir auksaspalvis retriveris gresia didelė rizika susirgti tam tikrais vėžiniais susirgimais, o mažos ir žaislinės veislės turi palyginti mažą riziką, išskyrus vieną išimtį: škotų terjerams 17 kartų didesnė tikimybė susirgti šlapimo pūslės vėžiu.
Viename JAV tyrime nustatyta, kad neoplazijos atsako už pusę auksaspalvių retriverių mirčių. Vėžys buvo 56,6% auksiukų mirties priežastis iš šunų, kuriems atlikti skrodimai 1985–1999 m.. JAV medicininių įrašų sistemoje analizavus šunis, skrostus 1989–2016 m., nustatyta, kad 65,0% jų nugaišo nuo vėžio. 1998 m. Amerikos auksaspalvių retriverių klubo atlikta apklausa parodė, kad vėžys nulėmė 61% mirčių. Naujausiais GRLS duomenimis, iš nugaišusių 352 šunų už 70% atsakingi piktybiniai naikai.
Europoje (tiksliau, JK ir Skandinavijoje) nustatytas mažesnis paplitimas (20–39%), kas galbūt atspindi genetinį skirtumą tarp Amerikos ir Europos populiacijų, o gal rodo ir skirtingus diagnozavimo būdus. Europoje dažniau pasikliaujama veislių klubų registrais arba draudimo duomenimis. Tačiau JK nustatyta, kad metastazavusių neoplazijų rizika šiai veislei 4,86 karto didesnė lyginant su kitomis.
Tikslių duomenų apie sergamumą vėžiu trūkumas yra viena pagrindinių veterinarijos problemų. Galutinė įtariamos neoplastinės būklės diagnozė priklauso nuo išlaidų ir prieigos prie audinių tyrimų. Ilgaamžiuose auksaspalviuose retriveriuose, kurių savininkai mažiau linkę atlikti invazinę ir brangią diagnostiką, vėžio priskyrimas mirties priežastims būna subjektyvesnis. Pavyzdžiui, keletas tokių šunų buvo eutanazuoti atsiradus neurologinių požymių. Nors galima įtarti vėžį, nesant skrodimo ar pažangios diagnostikos, negalima atmesti neurologinių požymių, susijusių su metaboliniais, infekciniais/uždegiminiais ar degeneraciniais procesais. Kai kurie savininkai pranešė apie pablogėjusią gyvenimo kokybę dėl senėjimo ar degeneracinių procesų prieš mirtį, tačiau neatlikus diagnostikos ar skrodimo negalima atmesti vėžio ir kitų ligų.
Dažniausios histologijos, aprašytos 1985–1999 m. skrodimų ataskaitose, buvo hemangiosarkoma (31,5 %), limfoma (14,3%), karcinoma (13,1%), kitos sarkomos (8,9%), CNS (7,7%), histiocitiniai (6,5%) navikai ir endokrininiai ar neuroendokrininiai navikai (3,6%). Kadangi į tyrimą įtraukti tik autopsijų atvejai, gaišimo nesukėlę navikai galėjo būti neužfiksuoti. Kitais duomenimis, vėžio pribaigtiems auksaspalviams retriveriams dažniausios histologinės diagnozės buvo hemangiosarkoma (22,6%) ir limfoidinė neoplazija (18,4%). 1998 m. Amerikos auksaspalvių retriverių klubo atlikta apklausa parodė, kad dažniausiai pasitaikantys piktybinių navikų tipai yra hemangiosarkoma, limfoma, putliųjų ląstelių navikai ir osteosarkoma.
Limfoma - dažniausiai pasitaikantis vėžys tarp jaunesnių nei 6 metų auksaspalvių retriverių. Hemangiosarkomų dažnis auga po 6 metų ir sulaukus maždaug 8 metų tampa populiariausiu vėžiu. Limfoma atsiranda dėl sudėtingos genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos. Vieno tyrimo metu nustatytas geografinis artumas tarp limfoma sergančių šunų gyvenamosios vietos ir 9 galimų aplinkos taršos šaltinių kaip chemijos gamyklos, sąvartynai, gamybos įmonės, deginimo įmonės, geležinkelio pylimų bėgiai, sąvartynai, anglies gamyklos, aukštos įtampos perdavimo linijos ir atominės elektrinės. Vertinant visus atvejus kartu, nė vienas kintamasis nepasiekė statistinio reikšmingumo. Tačiau kumuliacinė poveikio našta (namų ūkis arti 3 ar daugiau taršos šaltinių) priartėjo prie reikšmingumo daugiacentrinės limfomos pogrupyje.
Vėžio etiologija dažnai yra sudėtinga sąveika tarp daugelio jį skatinančių genetinių ir epigenetinių pakitimų, turinčių įtakos neoplastinio fenotipo susidarymui, atsižvelgiant į aplinkos poveikį, kuris gali tiesiogiai arba netiesiogiai keisti vėžio vystymąsi. Po šunų genomo sekos nustatymo pasiekta didžiulė pažanga apibūdinant genomo DNR pokyčius, dėl kurių atsiranda vėžys, ir galima tirti somatinių genų pakitimus, kurie galbūt susiję su šia liga.
Svarbiausi šiuo metu žinomi šunų vėžio vystymosi rizikos veiksniai yra:
- reprodukcinių hormonų poveikis pieno liaukų vėžiui;
- kelių vėžio rūšių genetika (škotų terjerai - šlapimo pūslės vėžys, Berno zenenhundai - histiocitais sarkoma);
- didelis arba milžiniškas kūno dydis (osteosarkoma);
- aplinkos poveikis (asbesto - mezoteliomai, tabako dūmų - limfomai).
Tačiau asociacinių įrodymų lygis per silpnas, kad būtų galima daryti tvirtas išvadas. Pavyzdžiui, neseniai atliktoje sisteminėje apžvalgoje padaryta išvada, kad ryšys tarp reprodukcinių hormonų buvimo ir šunų pieno liaukų vėžio nėra pakankamai tvirtas. Taip pat aišku, kad genetiškai patvirtintų vėžio formų modifikavimas aplinkoje gali sustiprinti arba pagerinti jų raišką. Štai dieta, kurią sudaro daržovės (morkos), mažina škotų terjerų šlapimo pūslės vėžio išsivystymo riziką, o herbicidų ir insekticidų poveikis tą riziką didina.
Pagrindinės vėžio rūšys, turinčios įtakos šunų gyvenimui (limfoma, osteosarkoma ir kitos sarkomos), skiriasi nuo pagrindinių žmonių mirčių nuo vėžio priežasčių (plaučių, krūties, storosios žarnos ir prostatos). Tai gali reikšti, kad skirtingų rūšių kancerogenezės procesą veikia skirtinga genų ir aplinkos sąveika arba epigenetinės modifikacijos tiek, kad vėžio modeliai gali nepasikeisti (pvz., tabako dūmai ir plaučių vėžys žmonėms, nutukimo vaidmuo vėžio etiologijoje žmonėms ir tokių įrodymų nebuvimas šunims, estrogenų abliacija šunų patelėms, sterilizuotoms prieš brendimą, ir dėl to galimai atsiradusi maža pieno liaukų vėžio tikimybė).
Genetinė dydžių kitimo įtaka šunims susijusi su insulino tipo augimo faktoriaus 1 geno (IGF1) haplotipo skirtumais. Nors nežinoma, ar IGF1/IGF1 receptorių biologija turi įtakos vėžio dažniui tarp didelių ir mažų veislių, kyla pagunda spėti, kad jis gali būti susijęs su genetiniais dydį lemiančiais veiksniais.
Genų įtaka sveikatai ir gyvenimo trukmei
Žmonės sukūrė skirtingus šunų tipus, pvz., sargus ar padėjėjus medžioklėje. XIX amžiaus viduryje šunų veisimas tapo madingu Didžiosios Britanijos aristokratijos pomėgiu, entuziastai rinkdavosi į parodas ir vertindavo keturkojus pagal išvaizdą, įgūdžius ir temperamentą (šunų savininkai taip pat buvo tyliai vertinami). Siekiant nustatyti parodų taisykles ir nuostatas kaip veislės standartai, susikūrė veislių klubai. Auksaspalvių retriverių kūrimosi metu naudotas giminingas (linijinis) veisimo būdas.
Visos gyvos būtybės turi žalingų mutacijų genų, kuriuos perduoda palikuonims. Dažniausiai palikuonys paveldi geno kopiją tik iš kažkurio vieno tėvo, tad mechanizmas veikia taip, kad žalinga mutacija neatsirastų. Tačiau kai veisiami du giminingi individai, jų palikuonys gali paveldėti dvi tos pačios mutacijos kopijas ir nelieka jokio galinčio įsikišti funkcinio geno.
Kai kurie genai “prijungti” vienas prie kito, nors koduoja visiškai skirtingas kūno sistemas. Plati galva, didelės rudos akys arba ilgas auksinis kailis gali būti slapta prisirišę prie geno, reguliuojančio tam tikrą ląstelių augimo aspektą. Jei du šunys, turintys tą patį fizinį bruožą, poruojasi, kiekvienas iš jų gali pasiųsti tą pačią kenksmingą mutaciją palikuonims dalyvaujant procesui, vadinamam genetiniu autostopu.
Auksaspalvių retriverių gyvenimo trukmę analizavusi tarptautinė tyrėjų komanda nustatė, kad šunys, kurių tėvai turėjo identiškas tų pačių genų kopijas, vidutiniškai gyveno trumpiau nei tie, kurių tėvų genai sutampa mažiau.
Mutacijos, trumpinančios šunų gyvenimo trukmę, gali atsirasti tarsi iš niekur, o tada greitai išplisti populiacijoje. Pavyzdžiui, Berno zenenhundus kankina tam tikra kraujo vėžio forma, vadinama histiocitoze. Tiek žmonėms, tiek šunims šis vėžys susijęs su vieno konkretaus geno mutacija. Nors šis vėžys žmonėms neįtikėtinai retas, 1 iš 7 šių šunų nuo jo miršta. Taip buvo ne visada: tik aštuntajame dešimtmetyje aprašytas pirmasis zenenhundų histiocitozės atvejis. Tikėtina, kad mutacija įvyko vos vienam šuniui, tačiau buvo perduota visiems jo šuniukams, ir dėl artimų poravimų vėžys išplito.
Vieno tėvo polinkis paskleisti kenksmingą mutaciją tarp palikuonių netgi turi pavadinimą „populiaraus tėvo efektas“. Iš visų veislių auksaspalviai retriveriai turi didžiausią populiarių tėvelių dalį. Jei susidaro santykinai maža veisiamų patinų koncentracija, didelė galimybė, kad “sugedęs” genas greitai išplis.
Ieškodami ilgo gyvenimo genų, tyrėjai analizavo 300 auksaspalvių retriverių DNR. Pusė jų gyveno ilgiau kaip 14 metų, o kita pusė nesulaukė 12 m. Pavyko rasti vieną su ilgaamžiškumu susijusią DNR dalį. Pavyko aptikti reikšmingą ryšį su 37 chromosomos regionu, kuriame buvo ERBB4 genas. Tame skyriuje yra trys skirtingi genų variantai. Atrodo, vienas jų susijęs su ilgesne gyvenimo trukme, o kitas – su trumpesne. Šunys, kurie turėjo dvi „blogojo“ varianto kopijas – po vieną iš kiekvieno iš tėvų – nugaišo jaunesni. Šunys, turintys dvi „gerojo“ varianto kopijas, gyveno ilgiau. Deja, mažai tikėtina, kad ateityje veisėjai galės išveisti ilgai gyvenančius jauniklius, tiesiog atrinkę šunis, turinčius „gerą“ šio geno variantą. Ilgaamžiškumas daug sudėtingesnis. Tai daugelio skirtingų genų, aplinkos ir gyvenimo būdo veiksnių derinys.
2018 m. pasirodė Šunų senėjimo projektas – novatoriškas tyrimas. Projekto tyrėjai renka duomenis, įskaitant visas genetines sekas, iš beveik 30 000 didelių veislių šunų. Galbūt rezultatai paskatins mažiau koncentruotis į tobulą galvą, rudas akis ar įspūdingą kailį. Vietoj to, apsiginklavę duomenimis, veisėjai galbūt atvers savo augintinių genetinį fondą kitoms veislėms ar šunims, turintiems mažiau archetipinių bruožų. Gal net pavyks atrinkti genus, susijusius su ilgaamžiškumu, ir genus, susijusius su tam tikromis vėžio rūšimis – tai vargu ar garantuoja tam tikrą rezultatą specifiniam šuniui, tačiau tikrai atneš naudos pačiai veislei.
Dar sudėtingiau - gali egzistuoti ilgaamžiškumui svarbūs apsauginiai genetiniai veiksniai. Juos galima paaiškinti palankių genų variantų „buferiniu“ mechanizmu, kai nepalankūs genai buferuojami arba sušvelninami palankių alelių, esančių kituose genuose. Nors dauguma žmonių ir šunų genetinių tyrimų ieško genų, susijusių su ligomis, alternatyvus „teigiamos biologijos“ metodas atkreipia dėmesį į genų, susijusių su pageidaujamais fenotipais, tokiais kaip ilgaamžiškumas ar sveikas senėjimas, nustatymą.
Yra genų, susijusių su fenotipiniais skirtumais arba ligomis, įskaitant kai kuriuos genus, kurie susiję su jautrumu vėžiui. Esant tokiam dideliam su vėžiu susijusio mirtingumo lygiui, gali būti, kad auksasplavių retriverių veislėje yra fiksuotas vienas ar daugiau polinkio į piktybines ligas genų. „Teigiamos biologijos“ metodas, kuriuo siekiama nustatyti ilgaamžiškumui palankius genetinius variantus, padės rasti variantus, neutralizuojančius vėžio riziką ar progresavimą.
Įvaisos įtaka sveikatai ir gyvenimo trukmei
Tyrinėdami giminingumą, mokslininkai naudoja giminystės (įvaisos) koeficientą, matuojantį tikimybę, ar tas pats konkretaus geno variantas – pavyzdžiui, genas, didinantis vėžio tikimybę – bus paveldėtas iš abiejų tėvų. Tai genetinis rodiklis, rodantis, kiek individas iš abiejų genų paveldės tų pačių genų. Dažniausiai naudojamas įvaisos koeficiento skaičius svyruoja nuo 0 iki 1 arba nuo 0 iki 100%. 0 reiškia, kad nėra jokio bendro genetinio pagrindo, o 1 arba 100% rodo visišką įvaisą (pvz., tėvai yra klonai ar poravimasis tarp artimų giminaičių vyko per kelias kartas). Brolio ir sesers šis koeficientas 0,25 (25%) - kiekvienas palikuonis, gimęs iš tokios poros, turės 25 % tikimybę gauti identiškus genus iš abiejų tėvų. Štai kodėl pavojinga broliams ir seserims turėti vaikų.
Įvaisos koeficientus biologai dažniausiai naudoja vertindami visos būtybių populiacijos sveikatą. Žmonių populiacijose 10% koeficientas laikomas nesveiku, kadangi tada didėja rizika, kad paveldimos ligos, recesyviniai susirgimai ar genetinės anomalijos dažniau pasireikš. Tarp šunų mišrūnų įvaisos koeficientas paprastai mažesnis negu 5%, veisliniams šunims jis vidutiniškai sudaro 20 - 30%. Veislės, kurių įvaisos koeficientas mažiausias (3 - 5 %), paprastai turi didelę populiaciją arba išlaiko platesnį genofondą. Čia galima paminėti borderkolius, Labradoro retriverius, ispanų vandens šunis, švedų valhundus, vokiečių aviganius ir basendžius. Tarp didžiausius įvaisos koeficientus turinčių veislių minimi norvegų lundehundai (net 80 %), anglų buldogai (25 - 30%), kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai, dalmatinai, bostono terjerai, airių seteriai. Tyrimai rodo, kad auksaspalvių retriverių atveju ši vertė svyruoja apie 8% (kai kuriais duomenimis vos 5%, 10-15% ar net 18,7 - 49,9% priklausomai nuo tiriamų populiacijų).
Vertinant auksaspalvius retriverius pastebėtas aiškus neigiamas ryšys tarp įvaisos koeficiento ir vados dydžio (vados dydis sumažėja vienu šuniuku maždaug kas 10% padidėjant įvaisos koeficientui). Taip pat pastebėtas subtilus neigiamas ryšys tarp minėto koeficiento ir šuns aukščio.
Auksaspalvių retriverių problema ta, kad veislė susiformavo iš mažos pradinės populiacijos. Vėliau dėl populiarumo išaugusi šių šunų paklausa paskatino kai kurių individų perveisimą. Tyrimais pastebėta, kad parodoms veisiamų šunų giminystės koeficientas didesnis negu veisiamų darbui.
Grynaveislių keturkojų registrams nėra svetimas populiarus tėvo efektas. Gyvūnai, turintys reikšmingų titulų ir pasiekimų, bus aktyviau veisiami viliantis, kad palikuonys turės tokią pat puikią kūno sandarą ar darbines savybes. Selektyvus vos kelių labai sėkmingų individų naudojimas iš esmės stumia populiaciją į dirbtinę kliūtį, dėl kurios mažėja kitų kartų genetinė įvairovė. Genetinės įvairovės problemų nesprendžia ir kai kurių šunų šalinimas iš veisimo dėl su genetika susijusių sveikatos problemų (dėl to negalima “išmesti” tam tikrų ligų nešiotojų - tik atidžiai parinkti veisimo partnerius).
Nors veislinių šunų pasaulyje egzistuoja tam tikros priemonės, skirtos kontroliuoti populiaraus tėvo poveikį, o dauguma veisėjų pastelikia genealogijos įrašus gyvūnų giminingumo stebėjimui, per paskutinius 50 metų efektyvi veisimosi populiacija gerokai sumažėjo.
Reprodukcinė sistema
Kalbant apie kastraciją ir sterilizaciją, būna daug pasimetimo terminuose. Kastracija ir sterilizacija yra chirurginės procedūros, atliekamos lytiniuose organuose ir skirtos užkirsti kelią dauginimuisi. Įprastai teigiama, kad patelės sterilizuojamos, o patinai kastruojami. Tai klaidinga nuomonė. Abi procedūros gali būti atliekamos tiek patelėms, tiek patinams.
Sterilizacija atima dauginimosi galimybę, bet neslopina hormonų gamybos ir nesuteikia 100% garantijos, kad nebus apvaisinimo.
Sterilizacija patinams apima sėklinio latako perrišimą arba išpjaustymą jo nepašalinant. Patelėms ši procedūra apima kiaušintakių perrišimą arba išpjaustymą jų nepašalinant. Papildomai gali būti pašalintos tik kiaušidės, paliekant gimdą. Šunų atveju lietuvių kalboje sterilizacija dažnai vadinama tik patelių reprodukcinių organų (kiaušidžių ir gimdos) pašalinimas. Dar gali būti naudojami terminai ovariektomija - kiaušidžių pašalinimas, histerektomija - gimdos pašalinimas, ovariohisterektomija - kiaušidžių ir gimdos pašalinimas.
Kastracijos procedūra slopina hormonų gamybą. Tai vaisingumo organų pašalinimas, šuo atveju patelėms gimda ir du kiaušintakiai, o patinams - sėklinis latakas ir sėklidės.
Yra tam tikras ryšys tarp kastracijos ir vėžio. JAV atliktame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 40 000 šunų, nustatyta, kad tarp sterilizuotų ar kastruotų šunų padaugėjo vėžinių susirgimų. Sterilizacijos ir kastracijos ryšys su vėžio išsivystymu - sudėtingas klausimas, tad nustatyti priežastis bei išsiaiškinti galimą apsauginį lytinių hormonų poveikio mechanizmą sudėtinga. Viena iš su sterilizacija susijusių problemų ta, kad dėl jos visą gyvenimą išsiskiria itin didelė liuteinizuojančio hormono sekrecija, veikianti viso kūno receptorius, galbūt net lemianti agresyvų ir bailų elgesį bei sukelianti įvairius kitus sutrikimus.
Ankstyva auksaspalvių bei Labradoro retriverių kastracija ar sterilizacija susijusi su didesne ortopedinių ligų bei tam tikrų piktybinių navikų tikimybe. Dar vienas tyrimas parodė, kad gonadektomija susijusi su padidėjusia vėžio rizika nepriklausomai nuo veislės. Tyrimai apie ankstyvą gonadektomiją aktualiausi JAV gyventojams, kadangi ten dažnai praktikuojamos itin jaunų šunų operacijos. Lietuvoje tai nėra taip aktualu - čia paprastai operuojami kiek vyresni ar net subrendę šunys. Iš esmės gauti naujausi tyrimų duomenys yra perėjimas nuo itin ankstyvos kastracijos modelio, populiaraus JAV ir dalyje Europos, prie operacijų kiek vyresniems šunims (sulaukusiems bent pusės metų amžiaus).
Lyginant su su nepažeistais šunimis, visose auksaspalvių retriverių gonadektomijos amžiaus kategorijose buvo didesnė antsvorio/nutukimo rizika. Gonadektomija yra antsvorio ar nutukimo ir lėtinių netrauminių ortopedinių sužalojimų rizikos veiksnys. Atidėjus operaciją kol šuo bus bent 6–12 mėnesių amžiaus, gali sumažėti ortopedinių sužalojimų riziką.
2013 metais paaiškėjo, kad itin ankstyva auksasplavių retriverių kastracija padidina sąnarių ligų ir tam tikrų vėžio formų riziką. Pastebėta, kad jei auksaspalvio retriverio kalytė kastruojama iki 6 mėn. amžiaus, vėžio rizika išauga 11%, jei 6 - 11 mėn. amžiaus, ši rizika siekia 17%. Nekastruojant ta rizika tėra 5%. Operuojant po 1 metų rizika - iki 14%. Patinams, kastruotiems iki 6 mėn. amžiaus, sąnarių ligų rizika išauga iki 25%, jei kastruojami 6 - 11 mėn. amžiaus, toji rizika siekia 11% (nekastruojant - 5%). Tokie duomenys sukėlė diskusijų bangą apie tinkamiausią amžių šiai operacijai ir paskatino platesnių tyrimų atsiradimą.
Lyginant labradorus su auksiukais, Labradoro retriverių atveju apie 5% patinų ir patelių nepažeistomis lytinėmis liaukomis turėjo vieną ar daugiau sąnarių sutrikimų, o operacija iki 6 mėn. dvigubai padidino vieno ar kelių sąnarių sutrikimų dažnį abiems lytims. Auksaspalviams retriveriams gonadektomija sąnarių problemų dažnį padidino net 4 - 5 kartus. Operuotoms auksaspalvių retriverių kalytėms vėžio atvejų padaugėjo net 3 - 4 kartus nepriklausomai nuo to kokio amžiaus joms atlikta gonadektomija. Abiejų veislių patinams kastracija vėžio atvejų skaičių paveikė nestipriai. Vyresni sterilizuoti šunys buvo jautresni hemangiosarkomai, o jaunesni - histiocitomai.
Jei auksaspalvių retriverių patinas kastruojamas jaunesnis negu 12 mėnesių amžiaus, jam padvigubėja klubo sąnarių displazijos rizika (lyginant su nekastruotais patinais) ir tris kartus išauga limfosarkomos rizika.
Jei auksaspalvių retriverių patelė kastruojama vyresnė negu 12 mėnesių amžiaus, hemangiosarkomos rizika jai būna 4 kartus didesnė lyginant su neoperuotomis ar operuotomis anksti. Putliųjų ląstelių navikų rizika tokiu atveju išauga iki 6% (neoperuotos neserga).
Remiantis tyrimų duomenimis, auksaspalvių retriverių kalyčių visai nerekomenduojama operuoti, o patinų atveju verta sulaukti bent 1 metų amžiaus.
Šiuo metu gonadektomijos gairės yra tokios:
- auksaspalviai retriveriai:
- patelės - visai nekastruoti;
- patinai ne anksčiau kaip 12 mėnesių amžiaus.
- Labradoro retriveriai:
- patelės: nuo 12 mėnesių;
- patinai: nuo 6 mėnesių.
Svarbu pažymėti, kad su konkrečiomis veislėmis susiję tyrimų rezultatai dėl ankstyvos ir vėlyvos gonadektomijos poveikio negali būti ekstrapoliuojami kitoms veislėms ar šunims bendrai.
Kitos auksaspalvių retriverių sveikatos problemos
Kai kurios ligos, nors tiesiogiai negrasina gyvybei, gali būti susijusios su trumpesne gyvenimo trukme (pvz., šuns užmigdymas dėl sunkios, skausmingos displazijos). Dėl to trumpai aptarsime kai kurias paveldimas ar dalinai paveldimas ligas, galinčias turėti įtakos šuns gyvenimo kokybei ir, galimai, gyvenimo trukmei.
Klubų sąnarių displazija
Klubų sąnarių displazija - būklė, kai augančio šuniuko klubų sąnariai vystosi neįprastai. Pagrindinė to priežastis yra sąnario laisvumas (aiškinantis kas jį nulemia - reikalų šiek tiek daugiau). Tas sąnario laisvumas sukelia nenormalų įtempimą, audinių uždegimą ir degeneraciją. Galiausiai sąnariuose išsivysto nuolatinis osteoartritas. Šie pokyčiai kelia skausmą, kuris gali pasireikšti įvairiais būdai kaip šlubavimas, nenormali eisena, sustingimas, nenoras keltis ir judėti.
Klubų sąnarių displazijos vystymuisi įtakos turi tiek genai (auksaspalvių retriverių displazijos paveldimumas pagal balus Prancūzijoje, Švedijoje ir JK yra atitinkamai 0,28, 0,28 ir 0,41), tiek aplinka. Tai viena dažniausia didelių šunų sąnarių problemų. Paveiktų auksaspalvių retriverių skaičius skiriasi priklausomai nuo tyrimų metodologijos.
2005 metų darbo duomenimis, JAV įvairaus sunkumo displazija kankino 53% - 73% auksiukų. 2010 metų tyrimo duomenimis, tik 4,8% auksaspalvių retriverių kentėjo nuo klubų displazijos (tuo tarpu labradorų - net 36,8%). Turkijoje atliktas populiarių veislių tyrimas atskleidė didžiausią displazijos paplitimą tarp dobermanų (70,6%), mažiausią – tarp auksaspalvių retriverių (50%). Kito tyrimo duomenimis, 8.5% auksiukų turėjo displaziją. Dar vieno JAV atlikto tyrimo duomenimis, displaziją turėjo 5% nekastruotų, 10% anksti (iki 6 mėn. amžiaus) kastruotų ir 0% vėlai kastruotų auksiukų patinų, taip pat 39% nekastruotų, 5% anksti kastruotų ir 0 % vėlai kastruotų patelių.
Jeigu remsimės naujausiais OFA duomenimis (kas gal patikimiausias šaltinis, kadangi tikrinami ne tik galimai ligoti šunys), auksaspalviai retriveriai klubų displazijos atveju yra 51 vietoje - 78% jų turi normalius klubus (galima palyginti su Labradoro - 87% ar lygiaplaukiais - 96% retriveriais ).
Šveicarijoje 1995 - 2016 metais vertinta, ar stipriai paveiktų šunų šalinimas iš veisimo padeda išvengti klubų displazijos. Paaiškėjo, kad problemos paplitimas tarp auksaspalvių retriverių sumažėjo nuo 25 iki 9%, tarp Labradoro retriverių – nuo 16 iki 3%. Lygiaplaukių retriverių atveju tas paplitimas ir taip buvo mažas – sumažėjo nuo 6 iki 3%.
Alkūnių sąnarių displazija
Auksaspalviai retriveriai gali kentėti nuo alkūnės osteochondrozės ir kitų alkūnės displazijos formų (terminas apima daugybę specifinių anomalijų, paveikiančių skirtingas sąnario vietas). Alkūnė - ypač pažeidžiama, kadangi sąnario kaulų ir kremzlės paviršiai yra sudėtingos formos, o alkūnė - didelio judesio sąnarys. Šlubavimas pirmą kartą pastebimas maždaug 4–6 mėnesių amžiaus ir gali būti periodiškas. Dažniau serga patinai. Priklausomai nuo sunkumo, gydymas gali apimti operaciją ir (arba) vaistus.
2007 metais PAR 38% auksaspalvių retriverių nustatyta alkūnių displazija, tačiau kitais duomenimis tas paplitimas tėra 4–5%. OFA duomenimis, alkūnių displazijos atveju auksiukai yra 41 vietoje - 12% turi nenormalias alkūnes (larbadorų - 10%, lygiaplaukių retriverių nepilnai 1%).
Širdies ligos
Kalbant apie pagrindinį JAV OFA širdies tyrimą (atliekamą veterinarijos gydytojo), 99,7 % auksaspalvių ir 99,9 % Labradoro retriverių turi sveiką širdį. Tiriant įgimtas širdies ligas sveiki yra 99,2% auksiukų ir 99,3% labradorų. Įgimtos ligos - tai širdies ar didžiųjų kraujagyslių apsigimimai, išsivystantys perinataliniu bei augimo laikotarpiu. Manoma, kad daugelis įgimtų širdies ydų tėvų genetiškai perduodamos palikuonims. Dažniausiai pasitaikančius įgimtus širdies ir kraujagyslių defektus galima suskirstyti į keletą kategorijų, pvz. širdies pertvarų defektai, atrioventrikulinių vožtuvų apsigimimai, nenormalus didžiųjų kraujagyslių struktūrų vystymasis ir pan.
Suaugusiesiems širdies ligos išsivysto vėliau ir apima hipertrofinę, aritmogeninę ir dilatuojančią kardiomiopatijas. Dauguma suaugusiems prasidėjusių ar besivystančių širdies ligų gali turėti genetinį komponentą, tačiau tikslūs paveldėjimo būdai nėra nustatyti visiems atvejams. Kalbant apie OFA išplėstinį širdies tyrimą (atliekamą veterinarijos gydytojo kardiologo), nenormalių atvejų užfiksuota 2,8% auksiukų ir ir 3,7% labradorų. Išplėstinio tyrimo idėja ta, kad suaugusiems šunims gali būti atliktas tyrimas siekiant nustatyti, ar jie turi širdies problemų ir taip kurti vėliau atsirandančių širdies ligų duomenų bazę. Pvz., gali būti šunų, kuriems vėliau gyvenime išsivysto širdies problemos, nors jaunystėje jie atrodė visiškai sveiki.
Dvi dažnos auksaspalvių retriverių širdies problemos yra dilatuojanti kardiomiopatija ir aortos stenozė. Kardiomiopatija - būklė, kai širdis padidėja, o jos raumuo tampa silpnas. Dėl to širdžiai sunku veiksmingai pumpuoti kraują.
Daliai auksaspalvių retriverių pastebimas taurino trūkumas. Problema tapo aktuali kilus skandalui dėl begrūdžių pašarų ir galimo širdies ligų ryšio. Vieno tyrimo duomenimis, 23 iš 24 auksiukų, kuriems diagnozuotas taurino trūkumas ir dilatacinė kardiomiopatija, šerti begrdūžiais pašarais. 23 šunų echokardiografiniai parametrai reikšmingai pagerėjo ir taurino koncentracija normalizavosi po dietos pakeitimo ir taurino papildų. 9 iš 11 šunų, kuriems diagnozuotas stazinis širdies nepakankamumas, perkrova išnyko stebėjimo metu, 5 nebereikėjo gydymo diuretikais, o keturi toleravo diuretikų dozės sumažinimą. 2005 m. atvejų serijoje aprašyti 5 giminingų auksaspalvių retriverių taurino trūkumas ir dilatacinė kardiomiopatija. Šie šunys šerti komercine dieta, kurią sudarė daugiausia ėriena ir ryžiai arba vištiena ir ryžiai. Visų šunų echokardiografiniai miokardo funkcijos rodikliai pagerėjo po 3–6 mėnesių taurino papildų. Pastarojo tyrimo problema ta, kad minėti retriveriai buvo glaudžiai susiję vienas su kitu, tad negalima atmesti paveldimo taurino trūkumo priežasties. Tikėtina, kad taurino trūkumas ir dilatuojanti kardiomiopatija auksaspalviams retriveriams yra daugiafaktorinis reikalas, jame veikia mitybos, metabolinių ir genetinių veiksnių derinys.
Dėl dilatacinės kardiomiopatijos ir begrūdžių pašrų ryšio 2023 m. paskelbti du tyrimai, kurių išvados prieštarauja viena kitai. Pirmajame nustatyta, kad pakeitus netradicinę dietą (iš ankštinių augalų ir bulvių) į tradicinę, pagerėjo 91 šuns išgyvenamumas. Tai kaip ir patvirtino, kad ankštiniai augalai ir bulvės - problemos esmė. Tačiau kitas tyrimas (gal verta paminėti, kad jį finansavo Champion Pet Foods) parodė, kad ankštiniai augalai nekalti. Paaiškėjo, kad per 20 savaičių tyrimo laikotarpį 20 Sibiro haskių, šertų begrūdžiu ėdalu, kuriame yra iki 45% ankštinių ingredientų, neišsivystė į kardiomiopatijas panašios širdies problemos.
Subvalvulinė aortos stenozė (SAS) - dažna auksaspalvių retriverių, niufaundlendų, bokserių ir rotveilerių įgimta širdies liga. SAS gali atimti iš pažiūros sveikų šunų gyvybes. Dalis problemos ta, kad sunkiai sergantys šunys gali neturėti požymių. Niūfaundlendų tyrimas atskleidė, kad SAS yra paveldima, o paveldėjimo būdas greičiausiai susijęs su poligeniniu arba autosominiu dominuojančiu paveldėjimo būdu (galbūt su modifikatoriais). Bruožas gali būti ne visiškai specifiškas, nes kai kurie paveiktų individas kryžminimas davė palikuonių su plaučių stenoze, bet be SAS. Niufaundlendų SAS išsivystymo tikimybė yra 34,73, o paplitimas - 4,5%. Kitų veislių išsivystymo tikimybė ir paplitimas yra toks: 52 ir 6,6% (atitinkamai) bulmastifų, 17 ir 2,3% bokserių, 11 ir 1,4% auksaspalvių retriverių.
Vienas auksaspalvių retriverių, niufaundlendų ir rotveilerių tyrimas aptiko su susirgimu susijusį regioną 13-toje chromosomoje. Tačiau vėlesnė viso genomo sekos analizė neatskleidė jokių koduojančių variantų genuose kandidatuose. Žmonėms pastebėtas šeiminis pasireiškimas, tačiau specifinės genetinės asociacijos ir paveldėjimo būdas dar nenustatyti.
Neuroninė ceroidinė lipofuscinozė
Neuroninė ceroidinė lipofuscinozė (NCL) - progresuojančių degeneracinių centrinės nervų sistemos ligų grupė. Sergančių šunų ligos požymiai prasideda nuo 1 iki 2 metų amžiaus ir apima elgesio problemas, tokias kaip nerimas, nuolatinis sukimasis ratu, agresija, kompulsyvus elgesys bei išmoktų įgūdžių praradimas. Papildomi neurologiniai simptomai yra drebulys, ataksija, traukuliai ir regos sutrikimas, kartais iki aklumo. Dėl šios ligos progresuojančio pobūdžio sergančio šuns eutanazija dažnai įvyksta sulaukus 3 metų. Manoma, kad auksaspalviams retriveriams šią ligą sukelia dviejų bazių porų delecija ceroidinio lipofuscinozės neuroninio baltymo 5 (CLN5) gene. NCL yra recesyvinis požymis. Jei kartu veisiami du nešiotojai, kiekvienas gimęs šuniukas turi 25% galimybę susirgti NCL, tad tyrimas reikalingas norint išvengti dviejų paveiktų šunų poravimo. Remiantis tyrimu, kuris nustatė šią mutaciją, CL alelio dažnis auksaspalvių retriverių populiacijoje yra retas (mažiau nei 1%; OFA duomeniis paveikti 0,2%, nešiotojų - 3,5%).
Ichtiozė
Ichtiozė sukelia odos pleiskanojimą - žvynelius. Žvyneliai tampa pigmentuoti, progresuoja iki pilkos arba juodos spalvos, o jų dydis svyruoja nuo mažų iki didelių. Dėl šių žvynų šuns plaukai ir oda gali atrodyti „nešvarūs”. Laimei, auksaspalvių retriverių ichtiozė retai būna sunki. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 46 ichtioze sirgę auksaspalviai retriveriai, nustatyta, kad visi turėjo lengvą ar vidutinio sunkumo sausą pleiskanojimą su kintama hiperpigmentacija.
Aplinkos veiksniai, įskaitant mitybą, papildus, drėgmę, rujos ciklą ir kitas odos ligas greičiausiai turi įtakos pleiskanų susidarymo laipsniui. Pleiskanojimas negali būti išgydomas, tačiau daugeliu lengvų atvejų jį galima suvaldyti sąžiningai maudant ir drėkinant.
Pirmą kartą liga pasireiškė devintajame dešimtmetyje ir klaidingai laikyta seborėja. Ši problema paveldima autosominiu recesyviniu būdu, tad negalima poruoti dviejų nešiotojų ar sergančio šuns su nešiotoju. Galima atlikti DNR testą ir išaiškinti paveiktus šunis ar nešiotojus. Sutrikimas panašus į žmonių autosominę recesyvinę įgimtą ichtiozę. Auksaspalvių retriverių atveju su problema susijusi PNPLA1 geno mutacija.
Apklausų duomenimis, ichtiozė sudaro 0,2% auksaspalvių retriverių odos sutrikimų (tiesa, tikėtina, kad lengvi atvejai lieka nepastebėti ar netyčia diagnozuojami kaip seborėja, sudaranti 0,9% odos sutrikimų). Maždaug 44% iš 1600 auksaspalvių retriverių, tirtų Australijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir JAV, buvo mutacijos nešiotojai ir maždaug 29% buvo paveikti. Kito tyrimo metu iš 48 auksaspalvių retriverių 48% aptikti heterozigotiniai, 31% - homozigotiniai PNPLA1 variantai. tačiau tik 3 nustatyti klinikiniai ichtiozės požymiai.
Atopinis dermatitas
Šunų atopinis dermatitas - progresuojanti, lėtiškai recidyvuojanti, uždegiminė, niežulį sukelianti odos liga, greičiausiai susijusi su imunoglobulino (Ig)E antikūnais, paprastai nukreiptais prieš aplinkos alergenus. Jis paveikia iki 30% šunų. Smulkių gyvūnų klinikinėje praktikoje su ŠAD susiduriama dažnai, neretai reikalingas gydymas visą gyvenimą, ypač tais atvejais, kai pasireiškia antrinės infekcijos. Plačiau mūsų puslapyje galite paskaityti čia: Šunų atopinis dermatitas.
Keletas įrodymų pateikia bent dalinai genetinį ŠAD pagrindą. Kai kurios veislės turi didesnę riziką susirgti, įskaitant auksaspalvius bei Labradoro retriverius. Kaip genai kandidatai auksaspalviams retriveriams priskiriami PROM1 (tyrimais aptiktas auksiukams, gyvenantiems JAV, JK ir Japonijoje) - transmembraninis glikoproteinas, kuris jungiasi su cholesteroliu cholesterolio turinčiose plazmos membranose, RAB3C (to paties regiono auksiukai) - GTPazė dalyvauja vezikuliniame transporte ir yra svarbi perdirbant pagrindinius 1 klasės histokompatibilumo kompleksus bei TSLPR (dalyvavo platesnė veislių kohorta iš JAV, JK ir Japonijos) - receptorių komplekso subvienetas, kurį naudoja „užkrūčio liaukos stromos limfopoetinas“, keratinocitų kilmės citokinas, skatinantis Th2 poliarizuoto imuninio atsako vystymąsi ir sukeliantis niežulio pojūtį.
Išmatuotas atopinio dermatito paveldimumas - maždaug 0,47 šunų vedlių grupėje, iš kurių dauguma buvo Labradoro, keli auksaspalviai retriveriai ir labradorų-auksiukų mišrūnai. Pastebėta ir ta, kad suporavus du atopinius Labradoro retriverius, iki 65% palikuonių išsivysto atopinis dermatitas. Jei tik vienas iš tėvų turi atopiją, 21–57% jų palikuonių suserga atopiniu dermatitu, o kai yra du neatopiniai tėvai, vos 11% palikuonių būna atopiški.
Ištyrus 2445 Labradoro ir auksaspalvius retriverius, paaiškėjo, kad rizikos veiksniai atopijų atsiradimui buvo gyvenimas miesto aplinkoje, buvimas patinu, kastracija, blusų kontrolės priemonės ir gulėjimas ant minkštų baldų. Apsauginiai veiksniai - gyvenimas su kitais šunimis ir vaikščiojimas miškuose, laukuose ar paplūdimiuose. Be to, tarp Labradoro retriverių šokolado spalvos šunims didesnė rizika susirgti nei turintiems juodą ar geltoną kailį.
Auksaspalviai retriveriai sukurti XIX a. pabaigoje Škotijoje. Laikui bėgant jie tapo viena populiariausių veislių visame pasaulyje. Skirtingose šalyse šių šunų gyvenimo trukmė svyruoja, tačiau daugelis tyrimų rodo tendenciją, kad jų gyvenimo trukmė trumpėja. Genetinė įvairovė šios veislės populiacijoje mažėja dėl intensyvaus veisimo, o tai didina paveldimų ligų riziką.
Auksaspalviai retriveriai dažnai kenčia nuo piktybinių navikų, ypač JAV. Vėžys yra dažniausia jų gaišimo priežastis. Dažniausiai pasitaikantys piktybiniai navikai yra hemangiosarkoma ir limfoma. Vėžio atsiradimą lemia daugybės veiksnių sąveika, įskaitant genetinius ir aplinkos poveikį, tačiau jų sąveika vis dar nėra pilnai ištirta. Ankstyva kastracija ar sterilizacija gali dar labiau padidinti tam tikrų ligų, įskaitant sąnarių problemas ir vėžį, riziką. Tyrimai siekia išsiaiškinti įvairius veiksnius, galinčius lemti šių šunų gyvenimo trukmę. Be vėžio, auksaspalviai retriveriai taip pat gali kentėti nuo klubų ir alkūnių displazijos, širdies ligų bei odos problemų. Šios ligos gali turėti įtakos gyvenimo kokybei.
Auksaspalvių retriverių gyvenimo trukmės tyrimas nagrinėja kelių tūkstančių šunų sveikatą tikintis atskleisti vėžio bei kitų ligų priežastis. Surinkti duomenys padės ieškant būdų, kaip pailginti šios veislės atstovų gyvenimo trukmę.
Šaltiniai
A variant in the 5′UTR of ERBB4 is associated with lifespan in Golden Retrievers; Published: 19 October 2023, Volume 46, pages 2849–2862, (2024) Robert B. Rebhun, Daniel York, Flora M. D. De Graaf, Paula Yoon, Kevin L. Batcher, Madison E. Luker, Stephanie Ryan, Jamie Peyton, Michael S. Kent, Joshua A. Stern & Danika L. Bannasch
Hart BL, Hart LA, Thigpen AP, Willits NH (2014) Long-Term Health Effects of Neutering Dogs: Comparison of Labrador Retrievers with Golden Retrievers. PLoS ONE 9(7): e102241.
Analyzing early cancer etiology in golden retrievers using Golden Retriever Lifespan Study (GRLS) data, 2023, Hodo Kiara, Magzamen Sheryl, LaRue Susan, Gutilla Margaret
Labadie J, Swafford B, DePena M, Tietje K, Page R, Patterson-Kane J (2022) Cohort profile: The Golden Retriever Lifetime Study (GRLS). PLoS ONE 17(6): e0269425.
Lynette Arnason Hart, Abigail Paige Thigpen, Benjamin L. Hart, Neil H. Willits, Maya Lee, Miya M. Babchuk, Jenna Lee, Megan Ho, Sara T. Clarkson, Juliann W. Chou. Assisting decision-making on age of neutering for German Short/Wirehaired Pointer, Mastiff, Newfoundland, Rhodesian Ridgeback, Siberian Husky: associated joint disorders, cancers, and urinary incontinence. Frontiers in Veterinary Science, 2024; 11
Luethcke, K.R., Trepanier, L.A., Tindle, A.N. et al. Environmental exposures and lymphoma risk: a nested case–control study using the Golden Retriever Lifetime Study cohort. Canine Med Genet 9, 10 (2022)
Antimicrobial treatment preferences among veterinarians for Golden Retrievers in the United States; Linzy Jauch, Julia Labadie, Brenna Swafford, and Sangeeta Rao; Volume/Issue: Volume 85: Issue 8 Received: 11 Jan 2024 | Accepted: 23 May 2024 | Online Publication Date: 18 Jun 2024
Antimicrobial treatment preferences among veterinarians for Golden Retrievers in the United States, Linzy Jauch, Julia Labadie, Brenna Swafford, Sangeeta Rao 2024, PMID: 38889746
Chu, E.T., Simpson, M.J., Diehl, K. et al. Inbreeding depression causes reduced fecundity in Golden Retrievers. Mamm Genome 30, 166–172 (2019).
Age at gonadectomy and risk of overweight/obesity and orthopedic injury in a cohort of Golden Retrievers; Melissa Simpson ,Sharon Albright,Barbara Wolfe,Erin Searfoss,Katie Street,Kelly Diehl,Rodney Page, Published: July 17, 2019 https://doi.org/10.1371/journal.pone.0209131
Luethcke, K.R., Trepanier, L.A., Tindle, A.N. et al. Environmental exposures and lymphoma risk: a nested case–control study using the Golden Retriever Lifetime Study cohort. Canine Med Genet 9, 10 (2022)
Neutering dogs: effects on joint disorders and cancers in golden retrievers; de la Riva G, Hart BL, Farver TB, Oberbauer AM, Messam LL, Willits N, et al. PLoS ONE. (2013)
Population characteristics of golden retriever lifetime study enrollees; Published: 15 November 2017 Volume 4, article number 14, (2017); Canine Genetics and Epidemiology
Melissa Simpson, Erin Searfoss, Sharon Albright, Diane E. Brown, Barbara Wolfe, Nancy K. Clark, Susan E. McCann, David Haworth, Mike Guy & Rod Page
Mariana Roccaro ir kt, Factors related to longevity and mortality of dogs in Italy, Preventive Veterinary Medicine, Volume 225, 2024, 106155, ISSN 0167-5877
Association of cancer-related mortality, age and gonadectomy in golden retriever dogs at a veterinary academic center (1989-2016); Michael S. Kent ,Jenna H. Burton,Gillian Dank,Danika L. Bannasch,Robert B. Rebhun Published: February 6, 2018
The Golden Retriever Lifetime Study: establishing an observational cohort study with translational relevance for human health; Michael K. Guy, Rodney L. Page, Wayne A. Jensen, Patricia N. Olson, J. David Haworth, Erin E. Searfoss and Diane E. Brown. Published:19 July 2015
Paster ER, LaFond E, Biery DN, Iriye A, Gregor TP, Shofer FS, Smith GK. Estimates of prevalence of hip dysplasia in Golden Retrievers and Rottweilers and the influence of bias on published prevalence figures. J Am Vet Med Assoc. 2005 Feb 1;226(3):387-92. doi: 10.2460/javma.2005.226.387. PMID: 15702688
Incidence of canine hip dysplasia : A survey of 272 cases - Shiju Simon, M., R. Ganesh, S. Ayyappan, G. D. Rao, R. Suresh Kumar, M. Manonmani and B. C. Das; Vet World. 2010; 3(5): 219-220
Prevalence of Canine Hip Dysplasia in Switzerland Between 1995 and 2016—A Retrospective Study in 5 Common Large Breeds; Stefanie Ohlerth, Britta Geiser, Mark Flückiger, Urs Geissbühler,; Front. Vet. Sci., 24 October 2019
Loder RT, Todhunter RJ. The Demographics of Canine Hip Dysplasia in the United States and Canada. J Vet Med. 2017;2017:5723476. doi: 10.1155/2017/5723476. Epub 2017 Mar 12. PMID: 28386583; PMCID: PMC5366211
S. Wang, G. Leroy, S. Malm, T. Lewis, Å. Viklund, E. Strandberg, W.F. Fikse, Genetic correlations of hip dysplasia scores for Golden retrievers and Labrador retrievers in France, Sweden and the UK, The Veterinary Journal, Volume 226, 2017, Pages 51-56, ISSN 1090-0233
D. Gilliam, A. Kolicheski, G.S. Johnson, T. Mhlanga-Mutangadura, J.F. Taylor, R.D. Schnabel, M.L. Katz, Golden Retriever dogs with neuronal ceroid lipofuscinosis have a two-base-pair deletion and frameshift in CLN5, Molecular Genetics and Metabolism, Volume 115, Issues 2–3, 2015, Pages 101-109, ISSN 1096-7192
Crofton AE, Kovacs SL, Stern JA. Subvalvular Aortic Stenosis: Learning From Human and Canine Clinical Research. Cardiol Res. 2023 Oct;14(5):319-333. doi: 10.14740/cr1547. Epub 2023 Oct 25. PMID: 37936623; PMCID: PMC10627371
Ontiveros, E.S., Stern, J.A. Genetics of canine subvalvular aortic stenosis (SAS). Canine Genet Epidemiol 8, 4 (2021).
Kaplan ir kt, Taurine deficiency and dilated cardiomyopathy in golden retrievers fed commercial diets. PLoS One. 2018 Dec 13;13(12):e0209112. doi: 10.1371/journal.pone.0209112. Erratum in: PLoS One. 2018 Dec 31;13(12):e0210233. doi: 10.1371/journal.pone.0210233. PMID: 30543707; PMCID: PMC6292607
Wayne, Robert & Vonholdt, Bridgett. (2012). Evolutionary genomics of dog domestication. Mammalian genome : official journal of the International Mammalian Genome Society. 23. 3-18. 10.1007/s00335-011-9386-7
Genomic Analyses Reveal the Influence of Geographic Origin, Migration, and Hybridization on Modern Dog Breed Development; Parker, Heidi G. et al., Cell Reports, Volume 19, Issue 4, 697 - 708
Ontiveros ES, Hughes S, Penedo MCT, Grahn RA, Stern JA. Genetic heterogeneity and diversity of North American golden retrievers using a low density STR marker panel. PLoS One. 2019 Feb 27;14(2):e0212171. doi: 10.1371/journal.pone.0212171. PMID: 30811441; PMCID: PMC6392251
Guaguere E, Bensignor E, Küry S, Degorce-Rubiales F, Muller A, Herbin L, Fontaine J, André C. Clinical, histopathological and genetic data of ichthyosis in the golden retriever: a prospective study. J Small Anim Pract. 2009 May;50(5):227-35. doi: 10.1111/j.1748-5827.2009.00730.x. PMID: 19413748.
Graziano L, Vasconi M, Cornegliani L. Prevalence of PNPLA1 Gene Mutation in 48 Breeding Golden Retriever Dogs. Vet Sci. 2018 May 8;5(2):48. doi: 10.3390/vetsci5020048. PMID: 29738490; PMCID: PMC6024370.
Outerbridge CA, Jordan TJM. Current Knowledge on Canine Atopic Dermatitis: Pathogenesis and Treatment. Adv Small Anim Care. 2021 Nov;2:101-115. doi: 10.1016/j.yasa.2021.07.004. Epub 2021 Sep 29. PMID: 35721364; PMCID: PMC9204668.
Harvey, N.D., Shaw, S.C., Craigon, P.J., Blott, S.C. and England, G.C.W. (2019), Environmental risk factors for canine atopic dermatitis: a retrospective large-scale study in Labrador and golden retrievers. Vet Dermatol, 30: 396-e119. https://doi.org/10.1111/vde.12782
The Golden Retriever Club of America, National Health Survey 1998-1999
https://grca.org/wp-content/uploads/2015/08/healthsurvey1-1.pdf
https://www.morrisanimalfoundation.org/golden-retriever-lifetime-study-rfp
https://slate.com/technology/2023/10/golden-retriever-lifespan-dying-younger-dog-health.html
http://www.grca.org/pdf/health/healthsurvey.pdf
https://www.ufaw.org.uk/dogs/golden-retriever-elbow-dysplasia
https://www.instituteofcaninebiology.org/blog/what-level-of-inbreeding-is-safe
https://vgl.ucdavis.edu/test/congenital-ichthyosis-1-and-2-golden-retrievers
https://grca.org/about-the-breed/health-research/ichthyosis/
https://www.pawprintgenetics.com/products/tests/details/18/?breed=75
https://www.ufaw.org.uk/dogs/golden-retriever-canine-atopic-dermatitis
