2024 m. spalį JAV startuolis „Colossal Biosciences“ paskelbė atkūręs išnykusį vilką (lot. Aenocyon dirus, angl. Dire wolf), dėl kurio lietuviško pavadinimo turbūt nėra sutarta, nes vienur jis vadinamas didžiuoju vilku, kitur - baisiuoju ar siaubinguoju.
Vieni žinią sutiko susižavėję, kiti pradėjo jaudintis kur dėsim naują rūšį, treti skeptiškai kalbėjo, jog tai tėra gudrus reklaminis triukas apie genetiškai modifikuotą paprastą vilką.
Kas buvo didysis vilkas?
Aenocyon dirus – priešistorinis vilkų šeimos plėšrūnas, maždaug prieš 250 000–13 000 metų (vėlyvojo plioceno ir pleistoceno epochoje) gyvenęs Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Didieji vilkai išnyko pasibaigus paskutiniam ledynmečiui maždaug prieš 10–13 tūkstančių metų. Nors pavadinimas „dire“ anglų kalba reiškia „siaubingas“, pats gyvūnas nebuvo milžiniškas pabaisa. Manoma, kad suaugęs didysis vilkas svėrė 50–70 kg, itin masyvūs gal net iki 80–90 kg, taigi buvo kiek sunkesni ir tvirtesni už įprastus dabartinius pilkuosius vilkus. Lyginant su pilkiais, didžiųjų vilkų kaukolės buvo masyvesnės, žandikauliai galingi, pečiai platesni, kojų raumenys stipresni - jie buvo prisitaikę stambesnio grobio medžioklei. Galimai jie specializavosi stumbrų, bizonų ar net jaunų mamutų medžioklėje.
Vienas įdomiausių dalykų apie didžiuosius vilkus – jų genetinis unikalumas. Nors išvaizda priminė mums įprastus pilkuosius vilkus (Canis lupus) ar šakalus, jie priklausė atskirai evoliucinei šakai. Jų lotyniškas pavadinimas Aenocyon dirus (anksčiau, beje, vadinti Canis dirus) rodo, kad tai - atskiras genties atstovas. Dideji vilkai nuo kitų šuninių (šunų, vilkų, kojotų) evoliucijos medyje atsiskyrė labai seniai – turbūt daugiau nei prieš 5 milijonus metų. Tai paaiškina, kodėl nėra ženklų, kad jie būtų kryžminęsi su pilkaisiais vilkais ar kojotais net tada, kai pleistoceno pabaigoje visi gyveno rauge. Kitaip tariant, nors buvo panašūs į vilkus, genetiškai jie priklausė savitai linijai.
Istoriniai šaltiniai apie didžiuosius vilkus glūdi ne rašytiniuose pasakojimuose (žmonija tuo metu dar neturėjo rašto), o paleontologiniuose radiniuose. Ypač garsūs yra La Brea dervų telkiniai Kalifornijoje, kur aptikta šimtai gerai išsilaikiusių didžiųjų vilkų kaukolių ir kaulų. Šie plėšrūnai būriais puldinėdavo dervoje įstrigusius žolėdžius ir neretai patys tapdavo klampynės aukomis. Iš tokių radinių sprendžiama, kad dideji vilkai greičiausiai turėjo tankų kailį.
Didžiųjų vilkų išnykimas susijęs su pleistoceno pabaigoje įvykusiais ekologiniais pokyčiais. Maždaug prieš 12–10 tūkst. metų drastiškai pasikeitė klimatas – pasibaigus ledynmečiui išnyko daug stambiųjų žolėdžių (mamutai, milžiniški tinginiai, senoviniai stumbrai). Itin specializuotai medžioklei prisitaikę didieji vilkai neteko savo pagrindinio grobio. Konkuruojant dėl smulkesnio laimikio jiepralaimėjo lankstesniems, įvairiapusiškesniems pilkiesiems vilkams ir kitiems plėšrūnams. Galbūt didieji vilkai neatlaikė ir žmonių spaudimo. Taip rūšis visiškai išnyko. Kadangi iš geologinės pusės jie dingo palyginti neseniai, išliko nemažai jų kaulų ir dantų, o tam tikromis aplinkybėmis – net DNR fragmentų. Būtent tokie genetiniai likučiai leido pasvajoti - gal modernių technologijų pagalba galima prikelti išnykusį gyvūną?
Kodėl pasirinkti būtent dideji vilkai?
Iš milijonų išnykusių rūšių būtent dideji vilkai tapo pirmuoju viešai „prikeltu“ gyvūnu. Kodėl pasirinktas šis plėšrūnas, o ne kokia nors mažesnė ir galbūt paprastesnė rūšis? Priežasčių kelios – nuo simbolinių ir popkultūrinių iki grynai mokslinių bei praktinių.
Didieji vilkai nėra eilinis mokslininkams žinomas, bet visuomenei negirdėtas pavadinimas. Priešingai – ši rūšis tapo savotišku popkultūros fenomenu. Milijonai žmonių George’o R. R. Martin’o „Sostų karų“ dėka sužinojo apie didelius dire wolf, augintus Starkų šeimos vaikų. Nors literatūrinis vilkų vaizdavimas toli nuo mokslinės realybės, pavadinimas masėms įstrigo. Žaidimų mėgėjai taip pat atpažįsta šiuos vilkus iš tokių kūrinių kaip „World of Warcraft“, „Dungeons & Dragons“ ar „Magic: The Gathering“. Tad didieji vilkai šiandien plačiai žinomi – kur kas labiau nei, tarkime, kokia išnykusi balandžių ar varlių rūšis. Visuomenės dėmesys šiam gyvūnui „Colossal Biosciences“ projektui suteikė didesnio viešumo potencialą. Net pati įmonė savo reklaminėje medžiagoje dire wolf pavadino „ikonišku priešistoriniu popkultūros simboliu“. Neatsitiktinai vienas iš „Colossal Biosciences“ patarėjų ir investuotojų yra minėto „Sostų karų“ autorius G. R. R. Martin. Jis kaip redaktorius net dalyvavo mokslinio straipsnio apie šį projektą rengime, tarsi pabrėžiant mokslo ir fantastikos susiliejimą. Visa tai sufleruoja, kad didžiojo vilko pasirinkimas buvo dalinai strateginis, taip siekiant prikaustyti visuomenės dėmesį ir vaizduotę: „prikeltas“ mitinis žvėris žiniasklaidoje skamba įspūdingiau nei atkurta pelė.
Įspūdinga istorija apie atgijusį ledynmečio plėšrūną tapo puikiu reklamos varikliu. „Colossal Biosciences“ iš anksto surežisavo viešą paskelbimą. Dar prieš oficialų pranešimą žurnalistai buvo pakviesti į slaptą turą po laboratoriją, kad parengtų išskirtines istorijas. Vos paskelbus naujieną 2025 m. balandžio pradžioje, “Time” interneto svetainėje pasirodė du entuziastingi straipsniai, o gegužės numerio viršelį papuošė balto didžiojo vilko jauniklio nuotrauka su antrašte: „Tai – Remas. Jis didysis vilkas. Pirmasis per 10 000 metų.“ Panašiu metu ABC televizijoje nuskambėjo frazė: „Tai lyg „Juros periodo parkas“ realybėje susitiktų su „Sostų karais“!“. Akivaizdu, kad didžiojo vilko atgaivinimas pateiktas ne apsiribojant sausu moksliniu pranešimu, o kaip sensacijai prilygstąs popkultūros įvykis. Tokia kampanija padėjo „Colossal Biosciences“ pritraukti daugiau investuotojų dėmesio ir, ko gero, nemažai būsimos finansinės naudos. Įmonė, kurios vertė jau viršija 10 mlrd. dolerių, neabejotinai supranta geros istorijos vertę – o didysis vilkas suteikė būtent tai: mito sugrįžimo naratyvą, kurį lengva parduoti visuomenei ir rėmėjams.
Negalima sakyti, kad didysis vilkas pasirinktas vien dėl garsaus pavadinimo. Buvo ir racionalių mokslinių argumentų, kodėl ši rūšis – tinkamas kandidatas išnykusių rūšių atkūrimo eksperimentui. Pirmiausia, artimiausi didžiojo vilko giminaičiai vis dar gyvi – tai pilkieji vilkai ir kiti šuniniai. Nors genetiškai jie tolokai nutolę, esamų panašumų pakanka, kad pilkasis vilkas galėtų tapti Aenocyon dirus atkūrimo „modeliu“. Išlikę nemažai didžiųjų vilkų kaulų, iš kurių buvo įmanoma išgauti DNR fragmentus ir sudaryti preliminarų genomo sekos vaizdą. Be to, pilkųjų vilkų genomas jau gerai ištirtas, tad palyginimui turime pilną medžiagą.
Šunys (ir vilkai) jau buvo sėkmingai klonuoti; dar 2005 m. Korėjos mokslininkai klonavo pirmąjį šunį. Nuo to laiko gimė per 1,5 tūkstančio klonuotų šunų ir kitų gyvūnų. Vadinasi, sukaupta gausi patirtis, kaip atlikti somatinio ląstelės branduolio perkėlimo procedūras šuninių šeimos atstovams. Šunys turi santykinai trumpą šuningumo laiką (~65 dienos) ir dažnai atsiveda kelių jauniklių vadas, kas palengvina eksperimentus, lyginant su, pvz., drambliais, kurių vaikingumas trunka beveik dvejus metus, o rezultatas - vienas jauniklis. Be to, surogatinės motinos – naminių šunų patelės – palyginti lengvai prižiūrimos, nereikia rizikuoti retų ar saugomų rūšių patelėmis. Taigi didžiojo vilko atveju buvo galima pritaikyti jau egzistuojančias genų redagavimo ir klonavimo technikas.
Galiausiai, didysis vilkas pasirinktas dėl savo ekologinės tapatybės. Tokie plėšrūnai ekosistemose paprastai užima svarbų vaidmenį reguliuodami kitų rūšių populiacijas. „Colossal Biosciences“ deklaruoja, kad vienas jų tikslų – „sugrąžinti išnykusias rūšis į jų buvusias ekologines nišas, kad atstatytume prarastą biologinę įvairovę“. Didysis vilkas tam tikra prasme įkūnija šią idėją: atkurti išnykusį plėšrūną teoriškai reiškia užpildyti tuščią ekosistemos vietą. Nors kyla klausimų, ar dabartiniame pasaulyje ta vieta tikrai egzistuoja, pats sumanymas skamba patraukliai. Ypač simboliška, kad prie didžiojo vilko projekto „Colossal Biosciences“ pritraukė ir JAV indėnų gentis – Mandanų, Hidatsų ir Arikarų (MHA) tautas, kurios išreiškė norą ateityje galbūt įkurdinti didžiuosius vilkus savo žemėse Šiaurės Dakotoje. Tai suteikia projektui savotiško istorinio teisingumo prieskonį.
Kaip Aenocyon dirus buvo atgaivintas
Už ambicingo sumanymo slypėjo itin sudėtingas darbas, sujungęs paleogenetikos, genų inžinerijos, reprodukcinės biologijos ir veterinarinės medicinos sritis. „Colossal Biosciences“ komanda didžiojo vilko negalėjo tiesiog atgaivinti iš nieko – reikėjo perkoduoti gyvą šiuolaikinį organizmą, kad šis taptų kuo panašesnis į išnykusį. Tai padaryta keliais etapais.
Pirmiausia mokslininkai gavo genetinės medžiagos iš didžiojo vilko liekanų. Pasitelkti du istoriniai radiniai: 13 000 metų senumo dantis ir 72 000 metų siekiantis ausikaulis. Nors bėgant laikui DNR grandinės skilinėja į trumpus fragmentus, pažangūs sekoskaitos metodai leido perskaityti nemažą dalį tų fragmentų ir kompiuterinėmis programomis palyginti juos su kitų šuninių genų sekomis. Taip lyg dėlionę iš daugybės dalių pavyko sukomplektuoti didžiąją dalį Aenocyon dirus genomo. Žinoma, trūko kai kurių atkarpų, ypač ilguose pasikartojančiuose segmentuose, tačiau bendras genetinis vaizdas išryškėjo.
Tada didžiojo vilko genomą mokslininkai sulygino su pilkojo vilko. Tikslas - surasti specifinius bruožus lemiančius pagrindinius skirtumus. Atsižvelgę į ankstesnių genetinių ir paleontologinių tyrimų duomenis, mokslininkai identifikavo 14 svarbiausių genų, kurie skyrėsi nuo pilkojo vilko ir nulėmė būdingus didžiojo vilko požymius. Tuose genuose aptikta apie 20 reikšmingų mutacijų (alelių). Tarp tų genetinių pokyčių – variantai, atsakingi už didesnį kūno dydį, platesnę kaukolę, stambesnius dantis ir stipresnius nasrus, tvirtesnius pečius ir galūnes. Taip pat labai svarbūs su kailio spalva ir galbūt elgsena (pvz., polinkiu į tam tikrą staugimo manierą) susiję genai. Paleogenetikai spėjo, kad dideji vilkai turėjo šviesesnį kailį nei daugelis pilkųjų – tai galėjo būti prisitaikymas prie snieguotos aplinkos. Tačiau kai kurios šviesų kailį lemiančios mutacijos susijusios ir su nepageidaujamais šalutiniais efektais, pvz., kurtumu ar aklumu. Vadinasi, tiesiog “sugrūsti“ didžiojo vilko kailio genus į pilkąjį vilką galėjo būti pavojinga. Šiai problemai spręsti „Colossal Biosciences“ genų inžinieriai pasitelkė papildomas korekcijas: jie modifikavo dar du kitus kailio pigmentaciją kontroliuojančius genus, kad užblokuotų juodos ir rudos spalvos gamybą, taip išgaudami šviesų kailį be žalingo poveikio klausai ar regai.
Turint didžiojo vilko genų „sąrašą“, kitas žingsnis – praktinis pritaikymas. Kadangi tikro Aenocyon dirus ląstelių neturime (rūšis juk išnykusi), teko paimti pilkojo vilko ląsteles ir jas perprogramuoti. Užuot ėmę biopsiją (pvz., odos gabalėlį) iš anestezuoto vilko, „Colossal Biosciences“ iš kelių gyvūnų paėmė kraujo mėginius. Iš jų išskyrė endotelines progenitorines ląsteles (EPC) – kaulų čiulpuose susidarančias, kraujyje cirkuliuojančias ir galinčias virsti endoteliu ląsteles. Jas galima išgauti nekenkiant gyvūnui,jos geba dalintis ir išlikti pakankamai „jaunos“, kad būtų tinkamos branduolio perkėlimo eksperimentui. Taigi mokslininkai laboratorijoje turėjo gyvybingų pilkojo vilko ląstelių kultūrą.
Naudodami modernius genomo redagavimo įrankius, mokslininkai perrašė atrinktų 14 genų informaciją. Kitaip tariant, EPC ląstelės branduolyje tiksliai pakoreguota 20 mutacijų. Šis procesas reikalauja itin preciziško darbo – tarsi dideliame romane surasti 20 raidžių ir jas pakeisti kitomis. Po sėkmingo redagavimo gautos ląstelės, kurių branduoliuose slypėjo unikalus genų derinys: iš esmės pilkojo vilko genomas su didžiojo vilko savybėmis. Svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo „tiesioginis“ Aenocyon dirus DNR įkėlimas – visa genomika vyko kompiuteriuose ir laboratorijoje, kuriant reikiamas mutacijas. Taigi galutiniame variante senovinės DNR gabalėliai nedirbo.
Toliau sekė etapas, iš esmės analogiškas garsiajai avies Dolly klonavimo procedūrai, tik su tam tikrais patobulinimais. Genetiškai modifikuotų EPC ląstelių branduoliai buvo atskirti nuo ląstelės citoplazmos. Tuo pat metu iš patelių paimtos neseniai ovuliavusios kiaušialąstės, iš kurių mikroskopinėmis adatomis pašalinti branduoliai. Taip gautos tuščios „lėkštelės“ su visais būtinai fermentais, baltymais ir maisto medžiagomis, bet be genetinės informacijos. Į tokias kiaušialąstes perkelti redaguoti branduoliai. Kiaušialąstėms sureagavus ir pradėjus dalintis, atsirado pirmieji embrionai. Šį procesą mokslininkai pakartojo dešimtis kartų: iš viso sukurti 45 embrionai su redaguotu genomu. Ne visi vystėsi vienodai sėkmingai iki stadijos, tinkamos perkelti į gimdą, tačiau galiausiai atrinktas pakankamas gyvybingų embrionų skaičius.
Surogatinėmis motinomis tapo didelio kūno sudėjimo kalytės (minėta, kad pasirinktos skalikų mišrūnės, tikriausiai dėl jų fizinio pajėgumo ir ramaus temperamento). 2024 m. vėlyvą pavasarį porai jų laporoskopiniu būdu į gimdą perkelta po kelias dešimtis embrionų. Po kelių savaičių ultragarsiniai tyrimai parodė, kad dauguma jų žuvo ankstyvoje stadijoje – tai įprasta klonuojant, nes procesas nėra labai efektyvus. Vis dėlto prigijo po vieną sveiką embrioną. Veterinarai atidžiai prižiūrėjo kales visą šuningumo laikotarpį: jos gyveno specialiame gyvūnų priežiūros centre, kas savaitę jos buvo atliekami ultragarsiniai tyrimai, tikrinta sveikata. Po maždaug 65 dienų, 2024 m. spalio 1 d., abi surogatinės motinos per planinę cezario pjūvio operaciją saugiai atsivedė po vieną gyvą patinėlį. Taip pasaulį išvydo du didžiojo vilko jaunikliai. Genetiškai jie identiški broliai, kadangi kilo iš to paties ląstelės kultūros šaltinio. Šie šviesūs, sveiki patinėliai pavadinti Remu ir Romulu. Po kelių mėnesių analogiška procedūra pakartota su trečia kalyte – jai implantuota nauja embrionų serija, iš kurių vienas sėkmingai išnešiotas. 2025 m. sausio 30 d. gimė patelė Khaleesi. Visi trys vilkiukai gimė be komplikacijų, apsigimimų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota.
Vos gimę patinėliai buvo atskirti nuo surogatinių motinų ir perduoti tai, kuri parodė stipresnį motinišką instinktą. Ta „įmotė“ jauniklius priėmė, pradėjo žindyti bei globoti. Tačiau po kelių dienų tyrėjai nusprendė, kad ji per daug jaudinasi dėl mažylių – uoliai laižydavo ir žadindavo net tada, kai šie turėtų miegoti. Todėl jaunikliai buvo perduoti žmonių globai. Prižiūrėtojai juos maitino dirbtiniu būdu (iš buteliukų). Vilkiukai gavo pakaitinį pieną, vėliau buvo primaitinami trinta mėsa. Sulaukę 8 savaičių amžiaus, Remas ir Romulas buvo visiškai nujunkyti nuo pieno. Tuo metu prie jų prisijungė ir kiek vėliau gimusi sesutė Khaleesi.
Visi trys vilkai dabar auga specialiame ūkiniame draustinyje, kur „Colossal Biosciences“ jiems skyrė apie 8 km² ploto aptvertą teritoriją. Ši vieta laikoma paslaptyje dėl saugumo – nenorima, kad koks nors smalsuolis ar protestuotojas bandytų prasibrauti ir pakenkti gyvūnams ar tiesiog jiems trikdyti. Aptvaro viduje įrengta 6 akrų ploto bazinė zona su veterinarijos klinika, slėptuvė nuo blogo oro ir urvų sistemos, kad vilkai galėtų patenkinti instinktyvų poreikį slapstytis ir jaustis saugiai. Visi trys vilkai gyvena kartu kaip gauja ir demonstruoja tipišką elgseną - staugia, sekioja vienas paskui kitą, patinėliai imituoja medžioklę gainiodamiesi lapus ar kitus judančius objektus. Pastebėta, kad jie labai baikštūs žmonių atžvilgiu – visiškai kitaip nei šunys ar prijaukinti vilkai. Net juos auginusiems prižiūrėtojams pavyksta prieiti tik tam tikru atstumu, gyvūnai vengia tiesioginio kontakto. Tai džiugina projekto dalyvius, nes genetiškai nulemti laukinio vilko instinktai veikia: elgsena labiau primena laukinius gyvūnus nei socializuotus šuninius. Drauge tai verčia imtis saugumo priemonių – suaugę 150 kg sveriantys dideji vilkai visgi plėšrūnai, todėl „Colossal Biosciences“ taiko griežtus protokolus, kad žmonės niekada neatsidurtų situacijoje, kur vilkai pasijustų įbauginti ar provokuojami.
Vilkams tiekiama jautiena, arkliena, elniena, taip pat kepenys ir kiti subproduktai, papildomai – sausas šunų ėdalas, kad nepritrūktų vitaminų ir mineralų. Iš pradžių mėsa buvo malta ir tyrelės konsistencijos, o vėliau pradėta ką tiekti didesniais gabalais. Sąmoningai vengiama duoti gyvą grobį, kad vilkai neišmoktų medžioti gyvūnų žmonių akivaizdoje.
Gauja bus stebima visą jų gyvenimą – tai beprecedentis šansas sužinoti, kaip 14 genų pakeitimų paveikė gyvūnų biologiją, elgseną, sveikatą. Kiekvienas aspektas – nuo augimo greičio, kailio pokyčių iki balso tono kaukiant ar galimų jautrumų ligoms – bus kruopščiai registruojamas. Bet koks nukrypimas ar galimi netikėti efektai (pavyzdžiui, jei paaiškėtų, kad kažkoks redaguotas genas sukelia netikėtą medžiagų apykaitos sutrikimą) bus vertinga pamoka genetinės inžinerijos specialistams. Laimei, per pirmuosius gyvenimo mėnesius nieko nerimą keliančio nepastebėta – vilkiukai auga sveiki ir stiprūs.
Gal viskas tėra reklaminis triukas?
Nuskambėjus žiniai, kad “didysis vilkas nebėra išnykęs“, vieni susijaudinę kalbėjo apie didelį proveržį, o kiti santūriau mąstė, ar trys vilkai, kurių genomas pakoreguotas 14-oje vietų, nėra tiesiog genetiškai modifikuota pilkojo vilko versija? Šis klausimas aprėpia tiek mokslinę, tiek visuomeninę projekto vertę, nes jei didysis vilkas „iš esmės“ neatkurtas, tuomet gal visa istorija tėra sumaniai pateikta iliuzija.
Technologiniu požiūriu „Colossal Biosciences“ pasiekimas - beprecedentis. Iki šiol klonavimo metodais atkartoti egzistuojantys gyvūnai (gyvūnų dvyniai-dublikatai) arba labai artimų rūšių atstovai (pvz., bandyta klonuoti Pirėnų kalnų ožką, bet eksperimentas baigėsi tuo, kad išnykusios rūšies jauniklis dėl plaučių ydų išgyveno vos kelias minutes). Didžiojo vilko projektas – pirmas kartas, kai gimė visavertis sveikas gyvūnas, kurio didžioji dalis genomo priklauso išnykusiai rūšiai. Tai drąsiai galima vadinti moksliniu proveržiu. Dešimtmečius sklandžiusi išnykusių rūšių atkūrimo idėja peržengė teorijos ribas. Šiuo požiūriu, net jei tie gyvūnai nėra 100% identiški savo protėviams, tai vis tiek didelis žingsnis pirmyn.
Vis dėlto daug genetikų pabrėžia, kad tarp „labai panašus“ ir „tas pats“ driekiasi plona, bet svarbi riba. Pilkojo ir didžiojo vilko genomai per ilgus evoliucijos metus išsiskyrė milijonais mutacijų – ne vien tomis „Colossal Biosciences“ atrinktų 20. Šįkart pakoreguoti tik didžiausius matomus ir fiziologinius skirtumus lemiantys genai. 14 genų redagavimas – įdomu, bet toli gražu ne pilnas atstatymas. Iš tiesų šie jaunikliai genetiškai didžiąja dalimi tebėra pilkieji vilkai – tiesiog su keliomis didžiojo vilko savybėmis. Galima juos vadinti tiesiog didžiojo vilko analogu. Kyla klausimas ar etiška ir tikslu skelbti, jog didysis vilkas sugrįžo, jei gautas organizmas neatitinka originalo genų sekos?
„Colossal Biosciences“ atstovų manymu, svarbiausia – funkcinė rūšies samprata. Jei gyvūnas atrodo kaip didysis vilkas, elgiasi kaip didysis vilkas ir gali susilaukti palikuonių su kitu tokiu pat gyvūnu, vadinasi, iš esmės tai didysis vilkas. Pasak jų, rūšį apibrėžia esminės jos savybės, kurias ir bandyta sugrąžinti. Kad ateityje dideji vilkai poruotųsi tarpusavyje ir susilauktų gyvų jauniklių, reikėtų, kad iš šių trijų individų būtų išauginta bent kelios dešimtys. Kol kas iki to toloka. Be to, net patys „Colossal Biosciences“ pripažįsta, kad techniškai tai „mamutinis didysis vilkas“ – analogija su planuojamu mamuto atkūrimu, kai gautas gyvūnas bus iš esmės dramblys su mamuto bruožais. Patys mokslininkai neslepia, kad tai savotiškas tarpinis variantas, bet biologine prasme jis pakankamai geras, kad atkurtų prarastas ekosistemos funkcijas.
Daliai ekspertų nerimą sukėlė būdas, kuriuo projektas pristatytas visuomenei. Vietoje mokslui būdingo nuosaikaus, atsargaus tono pasirinkta pasauliui su fejeverkais paskelbti apie „pirmą pasaulyje de-ekstinaciją“. Visa komunikacija – nuo jauniklių vardų iki bendradarbiavimo su G. R. R. Martin – byloja, kad tai ne vien mokslas, bet ir savotiškas pramoginis komponentas. Šitaip kompanija susikūrė milžinišką žiniasklaidos ažiotažą. Daug žurnalistų neįsigilinę į niuansus tiražavo „Colossal Biosciences“ pranešimus. Žiniasklaida praktiškai atliko nemokamos piaro agentūros vaidmenį. Tai kelia nerimą, nes visuomenė gali susidaryti klaidingą įspūdį apie mokslo pasiekimus ir pažadus. Patys „Colossal Biosciences“ savo ruožtu teigia nenorintys klaidinti – jų tikslas buvo įkvėpti viltį ir parodyti žmonėms, kad pažangios technologijos leidžia daryti neįmanomus dalykus. Jų vieši pranešimai nėra recenzuoti moksliniai straipsniai, o labiau optimizmo kupinas vizijos pateikimas.
Iki šiol (kalbame apie 2025 m. pavasarį) nėra paskelbta jokio mokslinio straipsnio recenzuotame žurnale apie didžiųjų vilkų atgaivinimą. Yra tik viešai prieinamas nerecenzuotas pirminis rankraštis. Jame tarp dešimčių autorių kaip teksto redaktorius figūruoja G.R.R.Martin – viskas atrodo labiau kurioziška nei moksliškai reikšminga. Recenzuoto publikavimo nebuvimas - signalas, kad neperėjusi visų tradicinių mokslo žingsnių (kurie galbūt privestų prie kuklesnių formuluočių) kompanija paskelbė apie laimėjimus. Žinoma, netolimoje ateityje straipsnis turbūt bus, tačiau kai visuomenė jau gavo paruoštą sensacingą istoriją, mokslininkai vis dar neturėjo detalių duomenų analizei.
Senovinių rūšių atkūrimai ir etika
Bet koks bandymas atkurti išnykusias rūšis kelia klausimus – ne vien apie techninius dalykus, bet ir apie pasekmes. Dire wolf projektas paskatino diskusijas apie galimą šio ir panašių darbų naudą bei rizikas. Ši iniciatyva sulaukė ne tik aplodismentų, bet ir aštrios kritikos iš įvairių frontų – nuo mokslinių argumentų iki filosofinių ir praktinių nuogąstavimų.
Išnykusios rūšies sugrąžinimas teoriškai galėtų sustiprinti ekosistemą atkuriant prarastas mitybos grandis. Pavyzdžiui, dideji vilkai kadaise reguliavo stambių žolėdžių populiacijas. Jiems atsiradus laisvėje, jie galėtų mažinti elnių ar šernų perteklių. Ten kur nebėra pilkųjų vilkų elnių populiacijos sprogsta – gal didieji vilkai padėtų jų reguliacijoje? Be to, tai padidintų biologinę įvairovę. Visgi realybėje ekologinė nauda lieka abejotina, bent jau trumpuoju laikotarpiu. Šiuo metu turime tik tris didžiuosius vilkus ir visi jie gyvena aptverti (net nemoka medžioti). Jei kada nors būtų bandoma juos paleisti laisvėn, reiktų gerai pagalvoti ar dabartinė gamta turi jiems nišą. Ledynmečio megafaunos nebėra – pilkieji vilkai išmoko medžioti smulkesnius gyvūnus, o didieji vilkai buvo ne tokie lankstūs. Kritikai atkreipia dėmesį, kad labai specializuotas plėšrūnas šiuolaikinėmis sąlygomis galbūt neišgyventų arba konkuruotų su kitais. Net gamtoje atsiradus didiesiems vilkams, ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek laimėtų turbūt geriau prisitaikę pilkieji. Blogiausiu atveju didieji vilkai taptų invazine rūšim.
Tikrieji ekologiniai efektai pasireikštų tik suformavus pakankamai didelę didžiųjų vilkų populiaciją. Tai reiškia dešimtmečius kryptingo veisimo nelaisvėje, vėliau ilgus reintrodukcijos projektus, sekimą, valdymą. Tai – milžiniški resursai. Kol kas „Colossal Biosciences“ neturi net deklaruoto plano paleisti šiuos vilkus laisvėn. Bent artimiausioje ateityje ekosistemoms tiesioginio poveikio iš didžiųjų vilkų sugrįžimo nėra – tai veikiau ilgalaikė vizija, glaudžiai susijusi su daug didesniu klausimu: ar mes apskritai planuojame sugrąžinti prarastas rūšis į natūralią aplinką, ar jos liks gyvais muziejiniais eksponatais?
Išnykusių rūšių atkūrimo projektai, ypač kai pasitelkiami gyvūnai, kelia įvairių etinių dilemų. Pirmiausia, tai gyvūnų gerovės klausimas. Procedūros kaip klonavimas apima chirurgines intervencijas, daugybę nesėkmingų bandymų, rizikas surogatinėms motinoms ir jaunikliams. Nors „Colossal Biosciences“ džiaugiasi, kad nė viena surogatinė motina neprarado jauniklių, tai labiau sėkmė nei taisyklė. Klonavimo praktikoje dažnos persileidimų, negyvagimių situacijos, klonuotiems gyvūnams pasitaiko sveikatos sutrikimų (pvz., per didelis gimimo svoris, organų defektai, imuninės problemos). Avytė Dolly gyveno trumpiau nei tikėtasi ir sirgo ligomis, o daugelis bandymų iki jos žuvo dar embrioninėse stadijose. Didžiųjų vilkų atveju tiksliai nežinoma, kiek iš 45 pradėtų embrionų realiai vystėsi – tik du iš pirmos bandymų serijos davė gyvų jauniklių. Ar etiška sukurti dešimtis embrionų žinant, kad absoliuti dauguma jų žus, vien tam, kad galiausiai gimtų keli išrinktieji? Bioetikos specialistai perspėja, kad neturėtume normalizuoti technologijų, lemiančių daug gyvų „atliekų“.
Kad ir kaip kruopščiai rūpinamasi surogatinėmis motinomis, joms tenka chirurginė operacija, narkozė, nešiojimo krūvis ir cezario pjūvio rizika. Tai daroma ne tiek dėl gyvūnų gerovės, kiek dėl žmonių sumanymo – vadinasi, yra elementas, kur gyvūnas tampa įrankiu. Nors taip jau yra mėsinėje gyvulininkystėje ar medicinos bandymuose, tai nereiškia, jog etinis klausimas išnyksta – visuomet privalu svarstyti, ar tikslas tikrai vertas gyvų būtybių kančių ar žūčių.
Atkurtų gyvūnų likimai – ko gero, giliausias etinis klausimas. Šie vilkai neatsirado natūraliai, jie sukurti laboratorijoje. Jiems lemta gyventi aptvare, būti stebimiems, galbūt net nebus leista natūraliai veistis. Nors atrodo, kad suteikėme rūšiai šansą atgimti, individualių gyvūnų lygyje tai labai kontroliuojamas, dirbtinis egzistavimas. Patys vilkai nežino, kad jie ypatingi - jiems tiesiog duotas gyvenimas, tik su tam tikrais apribojimais. Ar toks gyvenimas yra pakankamai geras, kad jį verta inicijuoti? Projekto dalyviai sako, kad dideji vilkai, kaip ir kiti jų laboratorijų gyvūnai, yra patys laimingiausi – jie gauna priežiūrą, maisto ir apsaugą visą gyvenimą, jiems nereikia kovoti dėl išlikimo. Tačiau vilkai laisvėje klajoja tūkstančius kilometrų, medžioja, bendrauja didelėse gaujose. Mūsų didieji vilkai to neturės – visa jų „visata“ apsiriboja aptvaru. Pavienio mamuto ar didžiojo vilko gyvenimas aptvare nėra rūšies išgelbėjimas, tai jų eksponavimas zoologijos sode. Jeigu prikeliame rūšį, privalome stengtis suteikti jai kuo natūresnę būtį, o ne laikyti kaip laboratorinį objektą. Rūšis nėra vien genų rinkinys, tai ir jos vietos pasaulyje klausimas.
Šis projektas vyksta ne vakuume – jis veikia ir visuomenės nuostatas. Žiniasklaidoje pranešimas apie atkurtus vilkus buvo lyg atsvara negatyviems pranešimams – vietoje dar vienos blogos naujienos pasaulis išgirdo apie „prikėlimą“. Tai lyg įrodymas, kad ne viskas nyksta – kai ką galime sugrąžinti. Psichologiškai tokios žinios gali paskatinti visuomenę palankiau žiūrėti į mokslo pažangą ar genetines technologijas. Be to, tai labai įdomi istorija, skatinanti domėtis evoliucija, genetika, ledynmečio fauna ir pan. Tačiau tokio projekto sėkmė gali sukurti iliuziją, kad rūšių išnykimas nebėra problema. Jau dabar politikai netinkamai išnaudoja „Colossal Biosciences“ retoriką. Juk jei mokslas gali atgaivinti gyvūną, nebereikia jaudintis dėl jo išsaugojimo gamtoje. Tai labai pavojingos mintys. Kol kas mokslas negali masiškai prikelti nykstančių rūšių, o net jei galėtų, paleisti jas atgal į laukinę gamtą - atskira milžiniška ir beprotiškai brangi užduotis. Jei politikų ar visuomenės akyse formuosis idėja „nebūtina saugoti, juk galėsim atkurti“, prarasime likusius tigrus, raganosius ar jūrų vėžlius. Patys „Colossal Biosciences“ deklaruoja, kad viena iš jų misijų – atkreipti dėmesį į nykstančias rūšis ir kurti įrankius joms gelbėti (jie dirba ir su rudaisiais vilkais, šiuo metu yra gimę 4 individai). Deja, socialiniuose tinkluose toks sudėtingas reiškinys neretai supaprastinamas iki memų formato su žinute „Galime padaryti Jurassic Park realybėje!“.
Didžiojo vilko “sugrįžimas” gali sukelti „Frankenšteino“ sindromą – nerimą, kad mokslininkai kuria kažką nenatūralaus, galbūt vėliau sukelsiantį chaosą. Matėme daug filmų panašiomis temomis - dauguma jų priskiriami siaubo žanrui. Skeptiški ar priešiški nusiteikimai gali sukelti reglamentavimo sugriežtinimą (valstybės gali imti riboti arba atidžiau stebėti panašius projektus), sukelti protestus, gyvūnų teisių aktyvistų akcijas.
Galima pasidžiaugti, kad iš mokslo pusės didžiojo vilko atgaivinimas biotechnologijas pastūmėjo pirmyn. Patobulinti genų redagavimo metodai (kad ir tas kailio spalvos problemos sprendimas). Parodyta, kad klonuoti galima net iš kraujo ląstelės – nereikia gyvo audinio. Iki šiol kraujo ląstelės klonavimui praktiškai nenaudotos. Ateityje bus galima kurti gyvūnų DNR „kraujo bankus“ ir prireikus bandyti atkurti rūšis net neturint gyvų ląstelių. „Colossal Biosciences“ apie tai jau galvoja – planuoja kurti biobanką, kuriame būtų saugomi nykstančių rūšių DNR mėginiai drauge su jų giminaičių kiaušialąstėmis, kad kritiniu atveju būtų įmanoma atgaivinti populiaciją. Visa tai – tiesioginė didžiojo vilko projekto išdava. Dar daugiau, „Colossal Biosciences“ platforma jau davė rezultatų. Jie sukūrė “vilnonius peliukus” – laboratorines peles, kurių genoman įdiegtas mamuto kailio augimą lemiantis genas. Tokios pelės turėjo tankų gauruotą kailiuką bei pakitusią riebalų apykaitą. Tokie eksperimentai padeda suprasti, kaip genų kombinacijos veikia organizmo savybes, kaip įdiegus tam tikrus alelius keičiasi fiziologija. Tai savotiškos gyvos „genų laboratorijos“.
Nors didžiojo vilko projektą vykdo privati pelno siekianti kompanija, šioje srityje dirba ir daug ne pelno organizacijų bei akademinių grupių. Štai Europoje veikia iniciatyvos, siekiančios atgaivinti taurus. „Colossal Biosciences“ pasirodymas su milžinišku biudžetu išjudino visą šią sritį – dabar apie tai kalbama garsiau, konkuruojama dėl proveržių. Mokslo progresui konkurencija dažnai išeina į naudą, nes visi stengiasi paspartinti tyrimus. Žinoma, kyla klausimas, ar privatūs interesai nesikerta su viešaisiais – bet kol kas „Colossal Biosciences“ dalijasi informacija ir viešina planus.
Neigiami moksliniai aspektai siejasi su rizika, kad ne viskas vyks sklandžiai. Genetinės modifikacijos - labai sudėtingas reikalas. Vienas genas gali paveikti daugybę organizmo funkcijų (tai vadinama pleiotropija). Gali paaiškėti, kad didžiojo vilko genuose slypi koks nors niuansas, lemiantis, pvz., polinkį į tam tikrą ligą ar silpnesnį imunitetą (ypač modernioms ligoms). Mokslininkai negali visko numatyti. Todėl kiekvienas projektas reikalauja laikytis atsargumo principo: neskubėti gyvūnų paleisti laisvėn ar plačiai taikyti metodų kol neturime pakankamai informacijos apie jų šalutinius efektus. Šiuo atžvilgiu dalis akademinės bendruomenės kritikuoja „Colossal Biosciences“ dėl skubotumo – esą jie per anksti paskelbė laimėjimą. Bijoma, kad tokiam projektui patyrus kokį nors fiasko (pvz., vilkai susirgtų ar neišsipildytų pažadai dėl kitų rūšių), tai pakenktų visos srities reputacijai. Mokslas labai priklauso nuo visuomenės pasitikėjimo, o hiperbolizuoti pažadai gali sukelti atmetimo reakciją. Turime ne vieną pavyzdį, kai lūkesčiai (pvz., kamieninių ląstelių medicina, genų terapija) sukėlė nusivylimą ir net finansavimo nuosmukį.
Taip pat svarbus išteklių paskirstymas. Ar protinga leisti milijardus gyvūnų atkūrimui, kai tie patys pinigai tradicinėmis priemonėmis išgelbėtų dešimtis rūšių nuo išnykimo? Už dalį „Colossal Biosciences“ finansavimo būtų galima įsteigti naujus rezervatus, stiprinti kovą su brakonieriavimu ar invazinėmis rūšimis – tai tiesiogiai padėtų esamiems gyvūnams. Suprantama, investuotojai renkasi aukštųjų technologijų idėjas, tačiau iš globalios biologinės įvairovės perspektyvos kyla klausimas apie tokių projektų prioritetus. Daug biologų linkę manyti, kad tradicinė apsauga kaip buveinių saugojimas, taršos mažinimas ar kova su klimato kaita nepakeičiama, o genų projektai - tik antraeilis pagalbinis instrumentas.
Ko galima išmokti iš šios istorijos?
Didžiojo vilko “sugrįžimas” - simbolinė riba. Kaip ir galima sakyti, kad prasidėjo nauja gamtosaugos era, kurioje išnykimas nebėra vienpusis procesas. Kas bus toliau? „Colossal Biosciences“ jau paskelbė drąsius planus atkurti mamutus, Tasmanijos tigrus ir dodo. Kiekvienas iš šių projektų bent teoriškai įmanomas, nes turime šių gyvūnų DNR. Galbūt pamatysime dar kelias prikeltas megafaunos rūšis. Pavykus tokiems bandymams pasaulyje gali atsirasti nauja kryptis - aktyvus išnykusių rūšių „taisymas“. Tai nebūtų visų problemų sprendimas, bet tam tikrais atvejais – galimybė atkurti prarastus ekosistemų elementus. Pavyzdžiui, mamutų sugrąžinimas (kad ir diskutuotinas) padėtų atkurti senąsias arktines pievas – mamutai trypdavo sniegą, neleisdavo dirvai atšilti, palaikydavo stepių augaliją. Yra hipotezė, kad „mamutų parkas“ Sibire sulėtintų amžinojo įšalo tirpimą. Tasmanijos tigro sugrąžinimas Australijos ekosistemose vėl apgyvendintų išnykusį plėšrūną, galbūt net prisidėtų prie trapių Australijos miškų pusiausvyros (nors to krašto ekosistemos labai pasikeitė nuo senesnių laikų). Dodo atvejis – labiau moralinis, norint ištaisyti žmogaus klaidą. Mauricijaus saloje dodo buvo vienas pagrindinių stambių vaisius platinančių paukščių, tad gal jo sugrįžimas padėtų kai kuriems tenykščiams augalams.
Kita svarbi kryptis – dabartinių nykstančių rūšių gelbėjimas genetinėmis priemonėmis. Ateityje tokį metodą galima taikyti daug kur. Pvz., klonuoti nykstančias jūrų kiaules, gelbėti baltuosiu raganosius (šioje rūšyje liko tik pora patelių) kuriant hibridus su juodaisiais raganosiais. Genų inžinerija gali pagerinti atsparumą ligoms, pvz., padaryti koralus atsparesnius klimato kaitai. Visi šie sumanymai sulaukė daugiau dėmesio, kai genų technologija išlindo iš mokslinės fantastikos plotmių.
Potencialiai esame ant slenksčio, nuo kurio prasideda geresnė integracija tarp tradicinės apsaugos ir genetikos. Tačiau, kad tai taptų realybe, reikia laiko, pinigų ir išbandymų. Greito kelio nebus. Net ir „Colossal Biosciences“ su visais milijardais iki šiol sukūrė tik 3 vilkus. Mamuto projektui jie duoda terminą - optimistiškai iki 2028 m. Kiekviena rūšis – ilgo projekto reikalas. Negalima tikėtis, kad per artimiausius 20 metų atgaivinsime šimtus rūšių. Greičiausiai tai bus pavieniai atvejai, kruopščiai atrinkti pagal tam tikrus kriterijus kaip charizmatiškumas (kad būtų parama), turimi ištekliai (DNR, artimos rūšys), ekologinė prasmė (kad turėtų kur gyventi), ir, žinoma, technologinis įgyvendinamumas. Didysis vilkas atitiko tuos kriterijus – dėl to ir buvo pirmas. Daug kitų, deja, atmestos, kadangi jos arba per seniai išnyko (dinozaurų DNR suirusi), arba neturi artimų giminaičių (nebus kam implantuoti embriono), arba išnyko dėl to, kad prarasta visa jų buveinė (neturės kur gyventi). Todėl ši kryptis problemos sistemiškai neišspręs. Mes esame 6-ojo masinio rūšių nykimo įkarštyje, kasdien Žemėje išnyksta daugybė organizmų ir daugumai jų atkūrimas niekad nebus pritaikytas. Negalime atkurti ištisų bendrijų, mikroorganizmų, vabzdžių, augalų vien genų redagavimu – tai per daug kompleksiška ir brangu. Taigi realistiškai šis procesas liks retu, išskirtiniu reiškiniu, labiau išimtimi nei taisykle.
Gal tos išimtys taps tiesiog simboliniais gestais – gražiais, įkvepiančiais, bet nelabai praktiškais? Tokia rizika yra, ypač jei atkurti gyvūnai liks izoliuotos salelėse ar glausis aptvaruose. Kritikai bus teisūs tai vadindami „Moksliniu Disneilendu“ – svarbių problemų nesiimančiu brangiu šou. Kita vertus, simboliai gali turėti realų poveikį, ypač jei juos tinkamai panaudosime. Net emocingesni projektai kaip dodo atkūrimas gali atkreipti dėmesį į trapų salų ekosistemų likimą ar invazinių rūšių grėsmę.
Galima sakyti, kad rūšių atkūrimas turi du veidus. Vienas – utopiškas, tvirtinantis, kad ištaisysime praeities klaidas ir net pritaikysime tai nūdienos apsaugai. Kitas – ciniškas, suprantantis, jog tai ir verslo modelis, ir viešųjų ryšių triumfas. Artimiausias dešimtmetis parodys, ar jie derės viename paveiksle, ar kažjuris nustelbs kitą. Ateityje svarbu neprarasti balanso. Nė viena pažangi technologija nėra stebuklingas atskirai nuo konteksto veikiantis sprendimas. Rūšių nykimas – sudėtinga problema, kurią lemia klimato kaita, žmogaus veikla, aplinkos naikinimas. Rūšių atkūrimas gali tapti dalimi sprendimų rinkinio, pvz., apsaugojus teritorijas padėti atkuriant funkcines ekosistemas.
Didžiojo vilko sugrąžinimo projekte yra daug kontroversijų, bet jis paskatino diskutuoti, veikti, ieškoti inovatyvių kelių sprendžiant rūšių nykimo krizę. Galbūt ne visi tie keliai ves tiesiai į sėkmę, tačiau pati idėja, kad neverta sudėti rankų, yra gaivus priešnuodis cinizmui.
